Vienuolis Bo Heang: „Sapnavau, kad vedu laidą su Šapranausku“

Prieš 10 metų jis vadinosi Kęstutis Marčiulynas ir buvo tas, kurį pažinojo visa Kauno ir Vilniaus bohema. Dabar, sulaukęs 48-erių, jis – garbus Pietų Korėjos šventyklos vyriausiasis vienuolis.

"O čia tai geras! Šimtą metų mačiau tave sėdintį teatro bufete, dabar matau sėdintį šventykloje", – juokėsi režisierius Rimantas Tuminas, su teatro gastrolėmis atvykęs į Pietų Korėją ir susitikęs su senu savo pažįstamu K.Marčiulynu. Buvusiu K.Marčiulynu. Mu Sang Sa šventykloje jo niekas nevadino lietuviška pavarde, tik – Bo Heang Sunimu, budistiniu vienuolišku vardu.

Naujojoje šventykloje Su Dok Sa, į kurią dabar persikėlė lietuvis, ankstesnė jo biografija kartu su vardu ir ilgu spalvingu draugų sąrašu niekam nerūpi.

Nešiojamasis "Apple" kompiuteris, "Samsung" telefonas, kuprinė ir pilkas budistinis drabužis. Toks Kęstutis–Bo Heang'as neseniai pasirodė Vilniaus senamiestyje, Kauno Laisvės alėjoje.

Jis skaitė paskaitą ir privertė juoktis pilną salę žmonių. Budistų vienuolis mažai asocijuojasi su žmogumi, apdovanotu aktoriniais sugebėjimais ir neabejotinu humoristo talentu.

"Neseniai sapnavau, kad vedu laidą su Šapranausku, – šyptelėjo Bo Heang'as. – Ką gali žinoti, gal, jei nebūčiau išvykęs iš Lietuvos... O galbūt būčiau prasigėręs." Kitados K.Marčiulynas su V.Šapranausku dalyvavo, regis, ne viename "puikiajame šou" be filmavimo kamerų.

Bo Heang Sunimo gyvenime, tekančiame tarp korėjietiškų šventyklos sienų, šou pakeitė kasdienė regula. Vyriausiasis vienuolis sutiko papasakoti apie ją.

– Ar budistų vienuolio, praktikuojančio zen, gyvenime egzistuoja ateities planai?

– Žinoma. Grįšiu į Korėją, į Su Dok Sa vienuolyną, prabėgs ruduo ir prasidės žiemos meditacija–atsiskyrimas. Būsiu kartu su vienuoliais, turinčiais ilgą meditacijos praktiką. Kai kurių praktika siekia 40-50 metų. Jie – kieti. Tai, kad mane priėmė, – didelis mano laimėjimas. Tarp tokių patekti yra sunku.

– Kas yra meditacija–atsiskyrimas?

– Sako, kad ši tradicija atsirado Budos laikais. Liūčių sezonas Indijoje trunka apie tris mėnesius, ir per tą laiką vienuoliai negalėdavo keliauti. Jie apsistodavo tam tikroje vietoje ir mokydamiesi bei medituodami laukdavo, kol pasibaigs lietus. Kai liūtys liaudavosi, vienuoliai pasklisdavo po kraštą skleisdami savo mokymą. Pietų Korėjoje oras kitoks, bet visuose vienuolynuose gyvuoja ši tradicija – du kartu per metus, žiemą ir vasarą, trim mėnesiams atsiskirti ir medituoti po 10 valandų per dieną.

– Dešimt valandų per dieną sėdėti sukryžiavus kojas ir žiūrėti į vieną tašką?..

– Na, tie vienuoliai, su kuriais šįkart atsiskyrime būsiu aš, sėdi po 14 valandų. Per dešimt metų esu praktikavęs dvidešimt atsiskyrimų, bet šis, ko gero, bus sunkiausias. Stipriausias.

– Ar žinote atsakymą į klausimą, kam to reikia? Kokia prasmė?

– Pasitikrinti save. Išgryninti svarbiausius dalykus. Pasiekti tam tikrą būseną. Galbūt, jei pavyks, kilstelėti save į kitą lygį. Tai sustiprina. Jei tik ištveri, nepasiduodi stresui.

– Negi meditacija – ne ramybė, o stresas?

– Atsiskyrime stresas ir įtampa yra neišvengiami, nes 20 vyrų tris mėnesius privalo laikytis tylos, nepraleisti nė vieno "sėdėjimo", viską daryti kartu, miegoti viename dideliame kambaryje. Tu negali pabūti su savimi – turi būti su kitais. Ir prisitaikyti. Suvokti, kad ne tu valdai situaciją, o situacija – tave. Jokio atsipalaidavimo. Visą laiką budrus protas.

Tai sudėtinga. Žmogui, niekada to nepatyrusiam, beveik neįmanoma suvokti. Jeigu pro rakto skylutę kas nors dirstelėtų į tuos dvidešimt ratu, veidais į sieną nusigręžusių plikai skustų vyrų, kurie valandų valandas sėdi nejudėdami... Kai aplink toks gyvenimo tempas! Jei tokį vaizdą būčiau pamatęs prieš 25 metus, man būtų labai juokinga. Sakyčiau, kažkokie ufonautai.

– Koks buvote prieš 25 metus?

– Ką veikiau? Vaikščiojau gatvėmis. Dirbau Kauno pantomimos teatre. Buvau tikrai ne tas, kuris domėtųsi zen. Šeima, darbas, draugai. Triukšmingos linksmybės. Tada medituojantys vienuoliai man būtų pasirodę išprotėję.

– O dabar?

– Dabar tai – mano darbas. Kelias, kurio jau neatsisakysiu, nes juo einant man dar yra ką veikti. Bet pasakyti, ką konkrečiai, negaliu – kitiems labai sunku perteikti savo patirtį. Ta praktika nepasirengusiajam yra pavojinga. Tai, kuo užsiimu vienuolyne, – sudėtingi dalykai. Valandų valandas išbūti akis į akį su savimi gali ne kiekvienas. Korėjoje netrūksta pacientų, kurie po tokios praktikos atsiduria psichiatrijos ligoninėse.

– Tuomet kam toks išbandymas? Koks tikslas rizikuoti savo psichikos būkle?

– Matyt, žmogus kažko nori... Bet noras yra klaida. Medituojant nieko negalima norėti. Negali būti jokio tikslo. Nors aš medituoti pradėjau kaip dauguma: tu turi problemą, tada ieškai mokytojo, kuris padėtų tau ją išspręsti. Jis pasiūlo metodą.

– Kokia buvo jūsų problema?

– Gal formuluočiau taip: nemačiau prasmės gyventi. O tada atsiranda papildomų dalykų – alkoholis, lėbavimai. Nes norisi tik užsimiršti. Todėl, kad visiškai neišmanai, ką geresnio, ką labiau džiuginančio galėtum šiame pasaulyje veikti. Iš viso nežinai, kur dėti savo gyvenimą.

– Kaip atsidūrėte Pietų Korėjoje?

– Nuskridau lėktuvu (juokiasi). Norint tapti tikru budistų vienuoliu – o aš buvau pasiryžęs juo tapti – reikia vykti į Korėją.

– Kodėl – budistų? Ar nenorėjote tapti, pavyzdžiui, pranciškonų vienuoliu?

– Budistu tapau todėl, kad sutikau budistą Mokytoją. Jei jis būtų buvęs krikščionis, manau, būčiau tapęs krikščionių vienuoliu. Man konfesija buvo visai nesvarbi. Aš ieškojau Mokytojo, kuris padėtų mano situacijoje. Ir jis atėjo pas mane. Tai buvo šešiasdešimtmetis Seung Sahn'as, į Lietuvą atvykęs korėjietis. Jis manęs paklausė, kas aš esu. Neturėjau jokio supratimo, ką atsakyti.

– O ką atsakytumėte šiandien?

– Tą patį "nežinau". Bet tai jau būtų šiek tiek kitoks "nežinau".

– Kaip jus, svetimšalį, priėmė korėjietiška vienuolyno bendruomenė?

– Buvo labai sudėtingas laikotarpis. Nemokėjau kalbos, nežinojau papročių. Vykdžiau vienuolyno vyresniųjų komandas žiūrėdamas, ką daro kiti. Privalėjau aklai paklusti. Net vandenį šlaviau (juokiasi). Abatas įsibrido į šventyklos kieme esantį basenėlį ir ėmė braukyti šluota per vandenį. Aš su kitais naujokais įšokau su šluota į baseiną ir pradėjau daryti tą patį – šluoti vandenį. Nors visai nesuvokiau, ką mes čia darome. Tik paskui supratome, kad mums reikia pakelti lapus nuo tvenkinio dugno ir juos išvalyti.

Daug tokių absurdiškų nutikimų galėčiau papasakoti, ir juokingų, ir graudžių. Labai norėjau namo, vos neverkdavau. 38 metų vyras... Bet taip buvo. Tik po penkerių metų apsipratau su aplinka, nurimau. Dabar pats dirbu su naujokais. Iš savo patirties žinau, kaip su jais elgtis.

– Ar tiesa, kad egzistuoja tokia praktika – išbūti nemiegojus kelias paras?

– Lygiai septynias. Šią praktiką aš išbandžiau tris kartus. Iš šalies atrodo šiurpokai. Prasideda kažkas panašaus į haliucinacijas. Imi kalbėtis su žmonėmis, kurių iš tiesų nėra šalia, valgyti savo įsivaizduojamą maistą. Plūstiesi. Pasakoji apie save, teisiniesi, pyksti. Šauki, šliaužioji, verki. Bet visa tai yra stebima ir kontroliuojama. Korėjiečiai, žinoma, nesuprato, ką aš rėkiu (ir gerai, kad nesuprato), to jiems visiškai nereikia. Ši praktika skirta praktikuojančiojo sielos užkaborių, kuriuos galime vadinti pasąmone, išvalymui. Kad iš savęs išmestum viską, kas tave slegia, gniuždo ir nuodija. Visas kaltes ir nuodėmes. Budistai tai vadina karmos sudeginimu.

– Ar tai buvo sunkiausia iš viso to, ką patyrėte?

– Sunkiausiai ištvėriau iš pažiūros paprastus patikrinimus, kiek aš, užsienietis, esu tinkamas tam gyvenimui, kurį pasirinkau. Iš pradžių tikrinamas buvau nuolat. Kasdieniška situacija: eini sau tvarkingai susidėjęs rankas (jomis negalima mojuoti! Mostai yra egoizmo išraiška), prisiartina vienuolis ir įsakmiai sako: "Ei, kodėl tavo rankos nesudėtos!" Tokio, koks aš kažkada buvau, pirmoji reakcija būtų pasiųsti "ant trijų raidžių". Bet teisinga reakcija yra nuolankiai ištartas "atsiprašau". Tai – Azija. Ilgainiui perkandau, ko jiems reikia, ir vaidindavau nuolankų.

Paskui tai tapo jau nebe aktoryste. Atėjo kažkoks giluminis supratimas, kad tas mokėjimas būti paprastam, nusižeminusiam yra bene svarbiausias dalykas, o vienintelis teisingas santykis su šiuo pasauliu yra nuolankumas. Tai reiškia, kad į viską turi žvelgti intuicijos ir išminties akimis.

– Bet kalbama, kad ne vienas Pietų Korėjos vienuolis į pasaulį žvelgia verslininko akimis. Ar tiesa, kad jie labai turtingi?

– Tiesa ta, kad Pietų Korėja labai turtinga šalis. Ir budistinė. Ir turinti daug vienuolių bei vienuolynų. Ten jų net 20 ordinų. Dvasininkai ten išties neskursta. Jie ir jų šventyklos disponuoja dideliais pinigais. Kai kurie vienuolynai labai prabangiai įrengti: pati gražiausia vieta kalnuose, didelės erdvės. Šventikai važinėja galingais brangiais automobiliais, kainuojančiais daugiau nei 100 tūkst. dolerių, nors tai Pietų Korėjoje ir nėra stulbinama suma.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo sunkiai suderinama su dvasine praktika. Bet tai – tik pirmas įspūdis. Ten išties gali būti turtingu vienuoliu, atliekančiu dvasines ceremonijas – mirties, gimimo, santuokos. Už vieną tokią ceremoniją vienuolis gauna nemažą sumą. Bet gali būti ir visko atsisakiusiu praktikuojančiu zen vienuoliu. Aš tapau tokiu. Korėjietiškame budizme kiekvienas gali surasti tai, ko ieško.

– Ką suradote jūs?

– Visavertį gyvenimą. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų.