Vaikų namuose užaugęs romas baritonas: noriu žmonėms nešti šviesą

Be amo komisiją palikęs vaikinas ne mažiau pribloškia ir savo gyvenimo aprašymu, kuris neabejotinai gali įkvėpti TV žiūrovus. 24-erių jaunuolis, užaugęs Kauno vaikų namuose, šiuo metu yra pirmo kurso magistro studentas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Be klasikinio vokalo studijų, Vilniuje, profesinio rengimo centre, mokosi elektriko specialybės, o savaitgaliais dar keliauja į Kauną, kur mokosi Stasio Raštikio puskarininkių mokykloje.

„Gal kažkas iš manęs pasisems stiprybės, supras, kad ne viskas gyvenimo kelyje yra bloga, kad būna ir labai gražių dalykų. Net blogame gali įžvelgti ir gera“, – sako Gopalas, neslepiantis, kad svajoja apie „La Scala“ sceną.

Aš noriu būti ne žvaigžde, o dainininku, meistru, išmanančiu savo amatą taip tiksliai, kaip elektrikas geba suvesti tinkamą įtampą.

– Ką akademinės muzikos atstovas veikia televizijos šou?

– Dar tik pati projekto pradžia, ir jei ji tęstųsi, būtų labai malonu – džiaugčiausi, net jei tai tebūtų trumpalaikis suspindėjimas. Bet esu čia ne todėl, kad save iškelčiau, o kad suteikčiau džiaugsmo kitiems, kad kažkam galėčiau būti pavyzdžiu. Televizija man – ir būdas perteikti savo žinią.

– Kokią žinią norite paskleisti?

– Mano tikslas – nešti žmonėms šviesą, kad jie pažvelgtų gyvenime į gilesnius dalykus. Norėčiau ir linkėčiau, kad žmonės suprastų tai, apie ką kalbėjo Arthuras Schopenhaueris: kad laimės nėra ir neverta jos vaikytis, jei nori jos – negausi. Man patinka frazė: visą gyvenimą derinau instrumentą koncertui, bet nesupratau, kad tai ir buvo mano koncertas. Laimė yra ėjimas jos link. Laimė yra tuomet, kai esi švarus savo vidumi.

– Ar dainuojate nuo vaikystės?

– Taip. Tik koks gali būti vaikas – temperamentingas, neturintis nei tėvo, nei mamos, kurie parodytų gyvenimo stuburą? Kaip matai, taip eini per gyvenimą... Aš visada daug dainuodavau, už tai ir pastabų daug gaudavau. Ačiū Dievui, turėjau gyvenime lemtingų žmonių, kurie mane tinkama linkme nukreipdavo, kurie pastebėjo mano talentą. Labai apgailestauju, kad nuo vaikystės nelankiau muzikos mokyklos, negrojau fortepijonu – tas labai padeda ateičiai. Mano kelias į muziką buvo ilgas ir painus, bet tik studijuodamas akademijoje supratau, kur įsivėliau.

– Televizija jaunus žmones vilioja galimybe išgarsėti – kur kas greičiau nei šlifuojant vokalą. Jus – tai pat?

– Geras paveiksliukas sklinda feisbuke: du žmonės kasasi deimantų link. Vienas jau beveik prisikasė, bet trūko kantrybė ir apsisukęs išėjo su kirtikliu. Į sunkaus darbo pabaigą visuomet entuziazmas mažėja, o kartais atveri tą lobyną ir supranti, kad visai ne to reikėjo. Taip kažkas, gavęs šlovės televizijoje, nesugeba įvertinti savo darbo. Manęs tokie triukai neveikia, nes žinau savo kelią, žinau, kaip jį radau. Man šlovės nereikia – tiesiog gera, kad galiu suteikti džiaugsmo klausytojui, kad ir mažoje salėje.

– Manote, kad esate atsparus sužvaigždėjimui?

Esu dėkingas visiems – ir tiems, kurie palaikė, ir tiems, kurie atstūmė, ir tiems, kurie niekino, – už gyvenimo paskaitą.

– Man keista, kai žmogus neįvertina darbo, galimybių ir pradeda iš savęs pūsti burbulą: autografai, dėmesys, sužvaigždėjimas. Taip, dėmesys malonus, aš irgi džiaugiuosi, kad galiu būti kitiems įdomus, kartu žinau, kad egoizmas ateina tyliai, subtiliai ir reikia su juo kovoti.

– Nenorite būti žinomas dainininkas?

– Dainavimas apima tiek daug, tiek visko, kad pasakyti, jog esu dainininkas, dar neapsiverčia liežuvis. Aš noriu būti ne žvaigžde, o dainininku, meistru, išmanančiu savo amatą taip tiksliai, kaip elektrikas geba suvesti tinkamą įtampą. Ir norėčiau žmogui, ateisiančiam pas mane mokytis, galėti padėti ne tik vokaliai, bet ir dvasiškai. Aš pats esu dėkingas savo pedagogams, kad į mane žiūrėjo ir per dvasinę prizmę – kaip į asmenybę.

– Kas jus motyvuoja, veda į priekį?

– Dabar jau aš pats – žinau savo tikslus, žinau savo kelią ir juo einu, o anksčiau vedė ir noras tiems, kurie sakė nematę 12 klasių baigusio čigono, įrodyti, kad galiu ne tik tai. Ne tik baigiau mokyklą, bet ir labai gerai baigiau bei toliau sėkmingai studijuoju. Bet esu dėkingas visiems – ir tiems, kurie palaikė, ir tiems, kurie atstūmė, ir tiems, kurie niekino, – už gyvenimo paskaitą. Gal atrodė, kad kažkas darė man bloga, o išties padarė gera – be to gal nebūčiau pasukęs į muziką. Jokių nuoskaudų nejaučiu ir manau, kad jos mane stabdytų.

„Mes – vieno kraujo“ – sekmadienį 19.30 val. per LNK.