V. Radzevičiaus dienoraštis Svazilande: džiaugsmas dėl kiekvienos dienos

Tarp šių metų misijos dalyvių žiūrovai išvys žinomą keliautoją, žurnalistą Vytarą Radzevičių, kunigą Ričardą Doveiką ir aktorę, „Unicef“ geros valios ambasadorę Virginiją Kochanskytę.

Antrasis V. Radzevičiaus dienoraštis: džiaugsmas dėl kiekvienos dienos 

Antrą dieną Svazilande su „Unicef“ misija važiuojame į dar vieną tolimą šios šalies kaimelį. Didesnę kelio dalį riedame bekele. Peizažas stebėtinai monotoniškas – rausvi perdžiūvę laukai ir stagarais virtusi augmenija. Per radiją nuolatos bubena vyriški balsai. Iš pradžių pagalvojau, kad čia transliuojamos kažkokios maldos. Bet, man paaiškina, kad jau savaitę vyksta nacionalinis susirinkimas – Svazilando parlamento atmaina. Įgalioti atstovai susirenka į pievą sostinėje Mbabane, susėda ant žemės ir paeiliui pasisako pačiais įvairiausiais klausimais. Visą savaitę vykę pasisakymai šiemet buvo tokie įdomūs, kad karalius net nutarė pratęsti sibaya – taip vadinasi šis sambūris. Būta ir incidentų – du pašnekovai bandė kritikuoti valdžią. Dauguma kritikams nepritarė ir juos nuo mikrofono nuvarė lauk. Šis įvykis buvo svarbiausia rytinių laikraščių diena.

Atvykstame į kaimelį. Nuo 2005 metų „Unicef“ Svazilande organizuoja maitinimą našlaičiams ir vaikams iš nepasiturinčių šeimų. Pirmą valandą dienos į maitinimo vietas susirenka vaikai iš visos apylinkės. Pirma tokia akcija prieš dešimtmetį įvyko po medžiu, tad programai ir prigijo toks pavadinimas – „Po medžiais”. Daugeliui vaikų tai būna vienintelis maistas per dieną. Kai kurie visos košės nesuvalgo ir nešasi namo bei dalinasi su artimaisiais.

Iš oro uosto į mūsų lankomą kaimelį atvyksta dar vienas „Unicef“ automobilis. Prie mūsų prisijungia kunigas Ričardas Doveika. Išdalijus dovanas iš Lietuvos, kunigas netrukus kartu su vaikais žaidžia futbolą. Klegesys, juokas, įvarčiai – visi užsimiršta ir stačia galva puola į žaidimą.

Iš futbolo aikštės su dviem broliais našlaičiais patraukiame į jų buvusius namus. Lietuvos „Unicef“ jiems padės. Paaugliai gyvena pas tetą, bet kiekvieną dieną eina pabūti į namą, kuriame gyveno su mama ir tėčiu. Tėvai mirė nuo AIDS. Berniukai pasakoja savo istoriją ir verkia. „Tėtis buvo linksmas, mus daug ko išmokė ir nebuvo griežtas“, – prisimena vyresnis. „Norėčiau būti lakūnas“, – kiek vėliau išduoda savo svajonę ir nejučiom pažiūri į dangų. Turbūt ten jis save ateityje mato laimingą – be vargo, bado ir sausros.

Visą laiką Svazilande stebina žmonių optimizmas. Jiems sunku gyventi. Neįmanomai sunku. Bet jie šypsosi. Ir nuoširdžiai dėkoja už mažiausią pagalbą, kuri padeda jiems išgyventi dar vieną dieną.