V. Kochanskytė Malavyje: kiek jų gyvenimas bent šiek tiek panašus į žmonių?

Savaitę truksiančios lietuvių misijos tikslas – iš arti pamatyti su kokiomis problemomis susiduria vaikai ir moterys toje šalyje, ką „Unicef“ daro, kad jiems padėtų ir surinkti kuo daugiau lėšų Malavio vaikų gyvybėms gelbėti.

Kaip sekasi misijoje, lietuvių būrys atskleidžia savo dienoraščiuose. Skaitytojus pasiekė trečiasis V. Kochanskytės dienoraštis iš misijos Malavyje.

Diena, po kurios norisi gyventi prasmingiau

Šiandien iš lovos išvertė pirmieji gaidžiai, pragydę kartu su laikrodžio skambučiu. Miegota nei daug, nei mažai – penkios valandos. Greiti pusryčiai ir – pirmyn per ryto saulės nutviekstus kalnus. Mus šioje misijoje lydi dvi vietos „Unicef“ darbuotojos – Lulutani ir Dorin, geranoriškos, ramios, besišypsančios, ramiai kalbančios. Kaip jaučiasi žmonės, pasakodami, rodydami, atverdami savo šalies skaudulius, prašydami pasaulio pagalbos? Pasaulio, kuris šimtmečiais engė, išnaudojo šį kontinentą savo tikslams. Civilizuotas pasaulis pats turėtų skubėti pas juos pasidalinti tuo, ką užgyveno Afrikos dėka. Skubėtų, jei suprastų, kad nebėra mūsų ir jų problemų, kad nesiskaitymas su kitu, gyvenimas kito sąskaita, anksčiau ar vėliau sugrįžta bumerangu.

Pakeliui – mandagumo vizitas pas rajono socialinį darbuotoją. Aikštelėje prie pastato lūkuriavo būrys žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos, atsiimti nedidelių pašalpų. Stovėjo rūstūs, alkani. Skurde gyvenantys žmonės gauna per dieną 25 centus ir jie sudaro 50 proc. gyventojų. Už skurdo ribos (vadinasi, negauna nė tiek) gyvena 25 proc. Tai kiek jų gyvena gyvenimą bent šiek tiek panašų į žmonių gyvenimą? Nesunku suskaičiuoti ir sunku patikėti.

Socialinis darbuotojas turėjo mus palydėti į kaimą, kur gyvena šeima, kurios problemas Lietuvos žmonėms papasakos kunigas Ričardas Doveika. Pakelėse matėme medvilnės ir cukranendrių laukus, besiganančias karves ir ožkų būrelius, kai kur prie molinių trobelių kapstinėjosi vištos. Taip ir liko mums mįsle, ką tie gyvulėliai randa molinoje sausros nualintoje žemėje.

Pravažiavome keletą miestelių. Nors pavadinti juos miesteliais sunku. Gal greičiau keletą turgelių, kur žmonės išsidėstę, išsikabinėję savo prekes tiesiog ant žemės. Tai – kukurūzai, medžio anglis, saldžios bulvės, pomidorai, apelsinai, cukraus maišai. Vienoje vietoje matėme ir nedidutes saulės baterijas. Padėvėti rūbai, vežami čia iš viso pasaulio. Ir tik ant vieno kito prekystalio akį džiugino ryškiaspalviai tradiciniai Afrikos audiniai. Liūdnoka, kad ir šiuose kraštuose mažėja tautinio, tik šiam kraštui būdingo spalvingumo, ir jį užkariauja kičinė drabužių mišrainė. Pasaulio daugumos apsirengimo realybė banaliai jokia!

Šiandien mudviem su Donatu teko laimė saugoti filmavimo erdvę nuo smalsaujančių vaikų. Pravertė  visi aktoriniai sugebėjimai ir žinios. Donatas ne tik turėjo galimybę dainuoti, bet ir futbolo siautulin vaikus įtraukti, ir akrobatiką pademonstruoti. Bet vargo nebuvo, nes vaikai dėmesio neišlepinti. Drauge šoko, dainavo, deklamavo, vaidino. Abipusiai patyrėme daugybę gerų emocijų.

Ir vėl gera diena, po kurios norisi gyventi prasmingiau.

Pastoviais „Unicef“ rėmėjais galima tapti:

1469 – siunčiant žinutę su žodžiu VAIKAMS.

Jūsų 10 centų per dieną (3 eurai per mėnesį) gali išgelbėti vaiko gyvybę.