Už tviskančio „Eurovizijos“ fasado – šalių konkurencija

Šis konkursas, kurį Vakarų visuomeniniai transliuotojai 1956 metais įkūrė kaip Europos vienybės katalizatorių, tapo šalių konkurencijos aidu.

Naujausias pavyzdys yra šiemetinis Maskvos ir Kijevo susirėmimas dėl Rusijos išrinktos dalyvės.

Ukraina neleido atvykti į jos teritoriją Julijai Samoilovai – pasipiktinusi, kad ši dainininkė koncertavo Kryme po to, kai pusiasalį 2014 metais aneksavo Rusija.

Kilus ginčui organizatoriai Europos transliuotojų sąjungoje (EBU) nusprendė pašalinti Rusiją iš konkurso.

Platforma Ukrainai

Rusijos ir jos buvusių sovietinių respublikų ginčai dažnai tapdavo problema „Eurovizijoje“.

2016 metų gegužę Stokholme Rusija protestavo prieš ukrainiečių dainininkės Jamalos (Džamalos) pergalę, kurią vadino „politine“.

Jos baladė „1944“ apie sovietų vykdytą Krymo totorių deportaciją per Antrąjį pasaulinį karą daugelio buvo laikoma nukreipta prieš Maskvos įvykdytą Krymo aneksiją.

Rusijos dainininkas Sergejus Lazarevas, kuris buvo aiškus lažybininkų ir publikos favoritas, liko trečias.

Per 2014 metų konkursą Kopenhagoje, vykusio praėjus vos dviem mėnesiams po Krymo aneksijos, finale žiūrovai nepritariamai švilpė Rusijai atstovavusioms seserims Tolmačiovoms.

Tuo tarpu barzdota Austrijos transvestitė Conchita Wurst (Končita Viurst) buvo audringai sveikinama ir galiausiai laimėjo konkursą.

Jos pergalė buvo laikoma gestu Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, pasirašiusiam įstatymą dėl „gėjų propagandos“ uždraudimo.

Priversti keisti dainas

Kelis kartus, kad būtų išvengta politinės įtampos, dalyviai buvo raginami pakeisti arba pakoreguoti savo dainas.

2015 metų Armėnijos dainą, kuri iš pradžių vadinosi „Don't Deny“ („Neneik“), daugelis laikė tiesiogine užuomina apie 100-ąsias armėnų žudynių Osmanų imperijoje metines. Turkija atsisako tas žudynes pripažinti genocidu.

Kelis kartus, kad būtų išvengta politinės įtampos, dalyviai buvo raginami pakeisti arba pakoreguoti savo dainas.

Galiausiai Armėnija pakeitė dainos pavadinimą į „Face the Shadow“, kad neliktų politinio atspalvio.

2009 metais Gruzija bandė konkurse Maskvoje dalyvauti su daina „We Don't Wanna Put In“, bet EBU ją atmetė dėl akivaizdaus žodžių žaismo su V.Putino pavarde po 2008 metų rugpjūtį įvykusio Rusijos ir Gruzijos karo.

Dvejais metais anksčiau Izraelis pateikė dainą „Push the Button“ („Spausk mygtuką“), atspindėjusią žydų valstybės susirūpinimą nesutaikomo priešininko Irano branduolinėmis ambicijomis.

2005 metais Ukrainos kandidatė grupė „Greenjolly“ turėjo keisti savo dainos „Razom Nas Bahato“ („Drauge mūsų daug“) – provakarietiškos „oranžinės revoliucijos“ himno – žodžius.

Netikėtas „Greenjolly“, kuri iki revoliucijos buvo beveik nežinoma, pasirinkimas išprovokavo kritikos naujajai vyriausybei laviną: ji buvo kaltinama manipuliavusi balsavimu, per kurį buvo išrinktas šalies atstovas.

Rytų ir Vakarų santykių atspindys

„Euroviziją“ yra temdę daug diplomatinių incidentų: nuo Austrijos boikoto 1969 metais, kai konkursas vyko diktatoriaus Francisco Franco (Fransisko Franko) Ispanijoje, iki Armėnijos atsisakymo dalyvauti 2012 metų konkurse kaimyniniame Azerbaidžane.

Tačiau labiausiai „Euroviziją“ veikė Šaltasis karas.

Komunistinės Jugoslavijos dalyvavimas 1961 metų konkurse, praėjus vos šešeriems metams po pirmosios „Eurovizijos“, laikytas ženklu, kad ši Rytų Europos šalis yra atviriausia Vakarų kultūrinei įtakai.

Tuo tarpu 1968 metais, kai sovietų tankai triuškino Prahos pavasarį, Austrija kaip savo atstovą atsiuntė čekų dainininką Karelą Gottą (Karelą Gotą).

Griuvus Geležinei uždangai, „Eurovizija“ įgavo dar didesnę politinę reikšmę, nes šalys iš buvusio komunistinio Rytų bloko pradėjo stoti į EBU ir dalyvauti „Eurovizijoje“.