Tikėjimas Kalėdų Seneliu – daugiau laimės, gėrio ir stebuklų

– Ką teigiamo duoda mažiesiems tikėjimas Kalėdų Seneliu?

– Tikėjimas Kalėdų Senelio egzistavimu trunka maždaug iki 7–8 metų, kartais šiek tiek ilgiau. Turbūt nėra tokių argumentų, kurie sumenkintų mažųjų tikėjimą Kalėdų pasakos stebuklu – jie akimirksniu išsklaido net menkiausias suaugusiųjų abejones: išradingai sugeba paaiškinti, iš kur Kalėdų Senelis gauna pinigų dovanoms, kaip jis patenka pro uždarytas duris ar kaminą, kaip visų pasaulio vaikų dovanos telpa vienose rogėse, kaip elniai skraido ir dar milijonas kitų. Akivaizdu, kad vaikai trokšta tikėti Kalėdų magija ir nuoširdžiai mėgaujasi laukimo džiaugsmu, tad kam griauti mažo vaiko tikėjimą, svajonę, viltį. Teko skaityti, kad būtent galimybė bent vaizduotėje sugrįžti į vaikystės fantazijų pasaulį buvo viena iš priežasčių, lėmusių tokių fenomenų, kaip Haris Poteris ar "Žvaigždžių karai" populiarumą. Tad kodėl neleisti Kalėdų stebuklui gyventi vaikų širdelėse tol, kol jie patys nori juo tikėti?

– Ar sužinojęs tiesą mažylis nenusivils šventėmis?

– Pasiekę tam tikrą amžiaus raidą, vaikai neišvengiamai sužino tiesą, kaip ir kitas svarbias žinias apie gyvenimą ir pasaulį. Taip jie kaupia gyvenimišką patirtį. Pavyzdžiui, apie aštuntuosius gyvenimo metus vaikai įsisąmonina mirties faktą ir, suprantama, tai kelia pačius įvairiausius jausmus: sutrikimą, pyktį, liūdesį, nusivylimą, susitaikymą. Tėvų pareiga – pasikalbėti su vaiku ir pradėti priimti jam gyvenimo realybę tokią, kokia ji yra. Įvairūs – tiek džiuginantys, tiek ir slegiantys – dalykai vyksta ir vyks vaiko gyvenime ir supratingi tėvai tikrai ras būdų, kaip jį paguosti, nuraminti – sukurti emocinį saugumą, tačiau ne atriboti vaiką nuo neigiamos patirties, o padėti ją priimti. Mano darbo praktika rodo, kad tėvai kaip įmanydami stengiasi iš vaiko gyvenimo pašalinti visus įmanomus nepatogumus, pavyzdžiui, grupėje netinkamai besielgiančius probleminius vaikus, jų nuomone, kompetencijos stokojančius pedagogus, konfliktiškus kitų vaikų tėvus. Naudodami autoritarinę discipliną siekia auginti tobulą, neklystantį vaiką, bando užkirsti kelią bet kokioms potencialioms nesėkmėms jo gyvenime. Tėvai, nepasitikėdami savo vaiku, patys jam kuria dirbtines šiltnamio sąlygas ir daro didžiulę meškos paslaugą – neleidžia savarankiškai mokytis įveikti sunkumus ir įgyti kasdienio gyvenimo įgūdžių. Deja, ši tendencija – ne pavieniai atvejai, o bendroji praktika. Vaikai auga nepasitikintys savimi, emociškai nebrandūs, žemos savivertės, nekantrūs, reiklūs, pretenzingi.

– Tvirtindami, kad Kalėdų Senelis egzistuoja, vaikams meluojame. O meluoti – blogai...

– Kai vaikas ima teirautis ir klausinėti apie Kalėdų Senelio egzistavimą, patarčiau ne pulti įtikinėti savo argumentais, siekiant paneigti ar patvirtinti jo abejones, o paklausti, ką jis pats apie tai mano, kodėl jam kyla tokios mintys. Tėvai linkę kalbėti vaikui, užuot kalbėjęsi su vaiku – tai skirtingi dalykai. Nuoširdus, abipusis santykis su vaiku – ne tik kalbėjimas, tačiau ir klausymas. Labai rekomenduočiau pabandyti klausytis vaiko susilaikant nuo bet kokio jo minčių vertinimo, panašiai taip, kaip tai darytumėte klausydamiesi draugo.

Tėvai, siekdami suformuoti realistišką vaiko pasaulio suvokimą, neretai šiek tiek persistengia. Viskas gali būti kur kas paprasčiau. Kartais, užduodamas klausimą, vaikas tenori būti išklausytas pats. Todėl atidūs tėvai netrūks suprasti, kokio atsakymo klausdamas apie Kalėdų Senelį vaikas tikisi, ir tikrai žinos, kaip sureaguoti. Galiausiai natūraliai ateina laikas, kai vaikas nori ir yra pasirengęs pats tapti savotišku Kalėdų Seneliu – galite būti tikri, vaikams labai malonu ne tik gauti, tačiau ir dovanoti, rengti staigmenas, stebinti.

– Tėvai, sakydami mažyliui, kad jei jis neklausys, bus blogas, negaus dovanų, manipuliuoja mažu žmogučiu. Ar taip elgtis teisinga? Išeina, kad dovanas reikia užsitarnauti...

Kalėdų dovanos – vis dar plačiai taikoma disciplinavimo priemonė, o Kalėdų Senelis – vienas populiariausių vaikų drausmintojų.

– Kalėdų dovanos – deja, vis dar plačiai taikoma disciplinavimo priemonė, o Kalėdų Senelis – vienas iš populiariausių vaikų drausmintojų. Priežastis, kodėl šis manipuliavimo vaikų elgesiu būdas toks dažnas paprasta – jis garantuotai atsiperka ir dažniausiai duoda staigų, nors ir trumpalaikį efektą. Čia kaip stebuklinga valiuta, kuria tėvai nusiperka vaikų paklusnumą. Jie vykdo tėvų prašymus vedami ne vidinės motyvacijos, o bijodami prarasti Kalėdų Senelio palankumą. Tai neturi nieko bendra su pozityvia disciplina ir vaiko atsakomybės jausmo ugdymu.

Nėra paprasta besalygiškai įteikti dovaną savo vaikui užaugus laikmečiu, kai dovanos būdavo suprantamos kaip tam tikra investicija arba uždarbis, pavyzdžiui, gavai dovanų kompiuterį, bet dabar turėsi su juo mokytis, o ne žaisti, arba gausi šokoladą, jei pasakysi eilėraštuką. Bet dovanos – ne medaliai ar diplomai, kurie įteikiami už nuopelnus ar pasiekimus, artimiesiems, draugams jas dovanojame be lūkesčio, kad atsipirks ateityje, – nesitikėdami grąžos ar kažkokios pridėtinės vertės. Dovanojame, nes mylime ir norime parodyti dėmesį, nustebinti, pradžiuginti. Taip turėtume elgtis ir su vaikais.

– Kaip paskatinti vaiką būti gerą neakcentuojant Kalėdų Senelio dosnumo?

– Čia kaip su meile, kuri gali būti su išskaičiavimu ir be jo. Norint, kad vaikas užaugtų psichologiškai atsparus, jis privalo jausti besąlyginę tėvų meilę, kuri nepriklauso nuo poelgių, klaidų ar nevykusių sprendimų. Labai patiko perskaityta mintis, kad prieraišios tėvystės naudą pajusite tuomet, kai gyvenime padaręs klaidą vaikas bėgs ne nuo jūsų, o pas jus. Taigi, kai tėvai sako, kad Kalėdų Senelis neatneš jam dovanos dėl to, kad jis netinkamai elgiasi, jie tarsi siunčia vaikui žinutę, kad mylėsiu tave, bet tik tuomet jei būsi toks, kokį noriu tave matyti. O ką daryti, jeigu toks nesu? Vaikas supranta, kad vienoks tėvams jis tinkamas, o kitoks – ne. Tai labai trukdo formuotis teigiamai vaiko savivertei. Anksčiau ar vėliau vaikas išmoksta atitikti tėvų lūkesčius ar bent stengiasi tai daryti, nes kitokio pasirinkimo nelabai ir turi. Vis dėlto ateityje toks žmogus susiduria su sunkumais priimant save tokį, koks jis iš tiesų yra. Kartais jau suaugę žmonės nesupranta, kodėl turėdami viską, ko siekė, viduje jaučia tuštumą, yra nelaimingi. Taip yra todėl, kad apdovanojimais ir bausmėmis auginamų vaikų, o vėliau suaugusių žmonių savigarba tiesiogiai priklauso nuo kitų žmonių vertinimo. Jie nuolat stengiasi kažkam įtikti, įkyriai siekia tobulumo, o menkiausios nesėkmės laikomos nedovanotinomis klaidomis. Arba atvirkščiai – tokie žmonės nesiryžta imtis net ir menkiausių iššūkių, nes nesitiki, kad jiems pavyks ir, nors išoriškai atrodo pasitikintys savimi, viduje jaučiasi menkavertiškai.

– Ką daryti tuo atveju, jei dovana vaikas liko nepatenkintas? Ar būtina tenkinti mažylio norus?

– Kartais vaikų laiškas Kalėdų Seneliui gali labiau priminti ištisą pirkinių sąrašą, o ne konkrečios svajonės išsipildymą – žaislų pramonė negailestinga ir nepasimesti komercijos sraute sunku ne tik vaikui, bet ir tėvams. Todėl puiku, jei, rašant laišką Kalėdų Seneliui, atrandate progą pasikalbėti su vaiku apie tai, kas jam yra gera dovana, ką jis su ja veiktų, kodėl vieniems reikia daug dovanų, o kitiems užtenka vienos, kiek būtų pakankama ir pan. Kartais paaiškėja, kad po konkrečiu žaislu slepiasi tikrasis nepatenkintas vaiko poreikis, pavyzdžiui: kai mažylis turi kalną pliušinių žaisliukų, tačiau įnirtingai prašo dar vieno, verta pagalvoti, gal jam tiesiog trūksta meilės ir švelnumo?

Ne paslaptis, kad didelis tėvų užimtumas neišvengiamai daro poveikį vaikų ir tėvų tarpusavio santykiams, o dovanų pirkimas turi tendenciją tapti kompensacine priemone, skirta patenkinti emocinio alkio poreikį, nulemtą artimo ryšio su tėvais stokos. Nepaisant nuoširdžiausių tėvelių norų ir pastangų, kartais tikrai gali nutikti taip, kad gauta dovana nepateisins vaiko lūkesčių – vaikas nusivils, nuliūs, o gal net supyks. Nieko baisaus. Situaciją paverskite pamoka jam vertinti tai, ką turi, užuot liejus apmaudą dėl to, ko negavo.

– Kiek ir kokias dovanas geriausia dovanoti mažiesiems?

– Kiekvienos šeimos supratimas, kas yra gera dovana, gali būti labai nevienodas: vieni prioritetą teiks materialiniams daiktams, kiti –  pramogoms, įspūdžiams, laisvalaikiui ar naujai patirčiai. Kai patys suprasime, ką mums reiškia dovana, nesunkiai perduosime tą žinią ir savo vaikams. Žinoma, apie šiuos dalykus reikia kalbėti su mažaisiais jų amžiui suprantama kalba. Ikimokyklinukui nebus lengva įvertinti dovaną, kurios negali apčiuopti ar panaudoti pagal paskirtį. Jų mąstymas konkretus – gera dovana ta, su kuria gali kažką nuveikti, t.y. žaisti. Jų poreikis turėti itin išreikštas, todėl nesiūlyčiau visiškai atsisakyti materialių daiktų, nes jau vien pats faktas, kad Kalėdų Senelis atspėjo jo svajonę, palieka didžiulį įspūdį ir sustiprina tikėjimą Kalėdų stebuklu.

– Pamažu sugrįžta tradicija šeimose visiems kartu daryti Kalėdų dovanėles...

– Nuoširdus noras ruošti Kalėdų dovanėles anksčiau ar vėliau kyla daugelyje šeimų, o ypač tose, kuriose dėmesys ir rūpestis vienas kitu yra neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis. Dėl šios priežasties, sulaukę tam reikiamos brandos, vaikai yra pasiruošę ir patys noriai ruošia dovanas artimiesiems be papildomo paskatinimo. Ima veikti vidiniai, vertybiniai stimulai. Na, o iki tol, kodėl neleidus vaikams pasidžiaugti vaikyste užuot užbėgus įvykiams už akių.

Savo ugdymo įstaigoje akcentuojame ne Kalėdų dovanėlių gaminimą, o vertybines nuostatas: advento laikotarpiu su mažaisiais kalbamės apie tai, kaip jie supranta dėkingumo sąvoką, svarstome, už ką jie jaučiasi dėkingi savo tėveliams, grupės draugams, seneliams, už ką pastarieji galėtų būti dėkingi patiems vaikams, piešiame dėkingumo laiškus Kalėdų Seneliui, siunčiame jam ne prašymus, o sveikinimus, linkėjimus. Manau, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams tai labai prasminga.

– Ar gera mintis įtraukti vaiką į prieššventinę namų ruošą?

– Tokia tėvų praktika labai skatintina ne tik šventiniu laikotarpiu, bet ir kiekvieną dieną. Tikriausiai pastebėjote, kad iki tam tikro amžiaus mažieji ir patys labai nori prisidėti prie namų ruošos darbų – daryti tai, ką mato darant savo tėvus. Taip jie jaučiasi svarbūs savo šeimai, priešingai nei tuomet, kai raginami eiti žaisti ar tyliai palaukti, kol galėsite skirti jiems dėmesio. Pritariu – buities darbai vyksta kur kas sklandžiau be vaikų pagalbos, tačiau yra ir kita medalio pusė: kaip išugdysime vaiko pareigos ir atsakomybės jausmą, kai jį atribojame nuo šios patirties kaupimo, kaip suformuosime kasdienio gyvenimo įgūdžius, savarankiškumo jausmą? Juk namai – ne viešbutis, kuriame savaime tiekiamas maistas, valomi kambariai ir keičiama patalynė, ir jūs – ne svečiai. Namai – visų juose gyvenančių žmonių atsakomybė, įskaitant ir vaikus. Nėra tokių terminų, kaip per mažas ar per anksti, yra tik nuvertinti vaiko gebėjimai, neįvertintos pastangos, neapdairiai parinktos pareigos arba absoliutus jų nebuvimas. Tėvai neturėtų tikėtis, kad vaikas atliks darbus tobulai – įgūdžiams reikia laiko. Svarbiausia jau ankstyvajame amžiuje skatinti mažylio pastangas jaustis lygiaverčiu šeimos nariu ir ugdyti atsakomybės jausmą, kurio jam reikės ateityje.