Talentas gimė uždainavus duše

Senamiestyje – arijos

Atrodė, kad tos dienos patyrimai ir įdomybės baigtos. Barselonos senamiesčio gatvės iš kiekvieno kampo žiūrėjo viduramžius menančiomis akims. Viename kiemų stoviniavo minia žmonių, jie kažko įdėmiai klausėsi, o paskui prapliupo ploti.

Begalinis smalsumas traukė sužinoti, kas taip patiko naktinėtojams. Prisiartinus pagaliau pavyko suprasti, kad visi jie stebi kažkokį reginį.

Greitai paaiškėjo, kad tai buvo puošniais meksikietiškais rūbais vilkėjęs jaunas vyras. Jis traukė klasikines operų arijas. Dailiai nuaugęs, tamsaus gymio dainininkas pasirodė besąs profesionalus tenoras.

Klausytojai, kurių didžioji dauguma, be abejo, buvo turistai, negalėjo atitraukti nuo dainininko akių. Jis pasirinko puikią vietą, aukštos sienos sudarė savotišką akmeninį šulinį, todėl balsas aidėjo nepakartojamai.

Žiūrovai ieškojo vietos patogiau įsitaisyti, nes vaizdas ir garsas sudarė tobulą vienovę.

Įsiterpė į pasirodymą

Visiškai netikėtai viduryje vienos arijos prie meksikiečio prisijungė iki tol ramiai minioje stoviniavęs arabą primenantis vaikinas.

Nutįsusiais marškiniais, pasmukusiomis kelnėmis vilkėjęs, vasarinės kepuraitės snapą nusukęs atgal jaunuolis, sprendžiant iš jo išvaizdos, veikiau turėjo repuoti. O ir jo judesiai labai priminė hiphopo atlikėjo plastiką. Tačiau balsas vertė visus buvusius tame senamiesčio kieme aikčioti iš nuostabos.

Profesionalusis meksikietis nė kiek nesutriko, nutilo ir leido netikėtai jį nutraukusiam žiūrovui pabaigti ariją. Jis plojo išsišokėliui, o kai jo aparatūra pradėjo groti kitos arijos įžangą, gestais pasiūlė vaikinui iš minios pradėti.

Reperis išdrąsėjo, žengė į žiūrovų suformuotos aikštelės vidurį ir užtraukė sodriu baritonu. Buvo neįmanoma nuleisti akių nuo keisto jaunuolio, jo operinis balsas keistai kontrastavo su gatvės muzikos propaguotoją primenančiais judesiais bei apranga.

Staiga jis išsitiesė, pasitaisė įsivaizduojamas krūtis, pirštų mostu suvaidino pasidažantis lūpas ir prabilo moterišku balsu. Taip nuščiuvusios minios akivaizdoje tas pats žmogus įkūnijo ir vyrą, ir moterį.

Gerbėjas pagamino korteles

Žiūrovai nenustygo iš pasitenkinimo: plojo, negailėjo susižavėjimo šūksnių, į meksikiečio dėžutę ėmė kristi monetų lietus.

Iš minios išniro smulkaus kūno sudėjimo, Woody Alleną primenantis, pagyvenęs ponas. Jis buvo pirmas ryžtingai pasukęs prie meksikiečio pinigų dėžutės.

„Brrrravooo!“ – sušuko jis, įmetė porą eurų, ir, prisigretinęs prie nuščiuvusių lietuvių, žemu kimiu lyg Charles Aznavouro balsu pradėjo kažką patyliukais aiškinti. Iš jo į viršų atsukto nykščio bei nuolat kartojamų "incomparable", "impresionante", "único", "encantador" buvo nesunku suprasti, jog jam šio jaunuolio dainavimas nepaprastai patinka.

Senukas bėrė žodžius, rodė sau į galvą ir į širdį, galiausiai išsitraukė iš kišenės vizitinę kortelę, kurioje buvo neįprastojo dainininko profilis ir, kaip galėdamas ispanų kalba aiškino, kad tai jis pagamino šią kortelę.

Sutikęs įdėmiai jo klausančias pašnekoves pagyvenęs ispanas dar ne kartą priėjo prie lietuvių ir po valandos atrodė, kad jis yra geriausias jų draugas.

Kiemas darėsi ankštas, žmonės plūdo ir plūdo, o meksikietis ir praeivį primenantis vaikinas dainavo tarsi varžydamiesi, kartais duetu, kartais po vieną, padrąsindami vienas kitą, rungdamiesi balsu ir judesiais.