Švytintys E.Kniūkštaitės angelai, šventieji ir gyvieji

Išskirtinis atvejis miesto parodų istorijoje: į profesionaliojo meno šventovę – Kauno paveikslų galeriją – įsileistos tautodailininkės Elenos Kniūkštaitės drobės.

Tautodailės pėdsakai

Retrospektyvinėje E.Kniūkštaitės kūrybos parodoje eksponuojama daugiau nei 100 autorės tapybos kūrinių, sukurtų per 36 kūrybos metus. 60-metį praėjusią vasarą atšventusią menininkę tautodailininke galima vadinti daugiau formaliai: E.Kniūkštaitė priklauso Lietuvos tautodailininkų sąjungai.

Tiesa, E.Kniūkštaitės kūryboje yra tautosakos, tautodailės pėdsakų. Iš ten į menininkės drobes atkeliavo angelai ir šventieji, kovojantys su slibinais, nešantys dangaus raktus, tarsi iš liaudies pasakų atkeliavo ir Dievas, primenantis išmintingą senelį.

Ankstyvojoje kūryboje autorės mėgtas plokštuminis vaizdas taip pat artimas tautodailės tradicijai, tik vėliau jos kūryboje atsirado erdvės pojūtis. Tačiau, nepaisant kai kurių tautodailės tradiciją primenančių kūrybos bruožų, pasak menotyrininkų, E.Kniūkštaitė jau seniai įrodė esanti profesionalė. Tuo labiau kad ji, baigusi kitos meno šakos – fotografijos – studijas, dirbo restauratore.

Saugoma muziejaus fonduose

„Riba tarp profesionaliojo ir neprofesionaliojo meno labai slidi. Formalus apibrėžimas, kad profesionalus dailininkas turi būti baigęs dailės studijas, šiais laikais ne visada galioja, – pabrėžė Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Eglė Komkaitė-Baltušnikienė. – Yra daug tokias studijas baigusių žmonių, kurie nieko nesukuria, ir tokių, kurie studijų nebaigę, bet kuria daug ir išskirtiniu stiliumi. Prie pastarųjų priskirtina ir E.Kniūkštaitė.“

Kai kurios drobės į parodą atkeliavo tiesiai iš Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus fondų: šio muziejaus Liaudies meno skyrius yra įsigijęs nemažai dailininkės darbų.

E.Kniūkštaitė sakė apie didesnę savo kūrybos parodą pradėjusi galvoti prieš porą metų, tačiau apie tokią reprezentacinę salę nedrįsusi svajoti. „Galerijų salėse dabar dominuoja avangardas, tautodailininkams vietos retai atsiranda“, – pastebėjo tautodailininke visgi save vadinanti moteris.

Spinduliuoja ramybe

„Mano kūriniai atkeliavo į ekspozicijų salę su šiuolaikinio meno kvapeliu“, – prisiminusi anksčiau čia veikusioje Eimučio Markūno parodoje sklandžiusius gendančios mėsos kvapus, šypsojosi autorė. Šiuolaikinis menas ne kartą linksniuotas atidarant parodą: kalbėta, kad ekspozicija turėtų patikti tiems, kuriems nėra artimas šiuolaikinis menas arba nuo tokio meno pavargusiai publikai.

E.Kniūkštaitės kūryba sukelia priešingą įspūdį nei daugelis sukrečiančių, kartais ir šokiruojančių šiuolaikinio meno kūrinių. Jos drobės spinduliuoja ramybe ir vidine šviesa. Rumšiškėse gyvenanti ir kurianti dailininkė į drobes, atrodo, perkelia nedidelio miestelio ramybę. Iš paveikslų žvelgia kasdienius darbus dirbantys angelai, besiprausiantys sode po medžiu ar ragaujantys vyšnias, raškantys obuolius, šventieji, sustingę biblinių istorijų fragmentuose arba vainikuoti raudonų šermukšnių ar geltonų lapų girliandomis. Jos kūrybos pasaulis kupinas gėlių, rodos, skleidžiančių nežemišką aromatą, rūkuose skendinčių peizažų, laimingą buvimą gamtoje teigiančių vaikų ir suaugusiųjų.

Su paroda pristatomas išsamus Elenos Kniūkštaitės kūrinių albumas.

Kas? E.Kniūkštaitės retrospektyvinė paroda.

Kur? Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16).

Kada? Paroda veiks iki 2011 m. sausio 9 d.

Eglė Mickutė

Parodos kuratorė, galerininkė

E.Kniūkštaitės tapybos pasaulį sunku sutalpinti į meno kritikų sukurtas taisyklių ir terminų kategorijas. Pradėjusi tapytojos kelią kaip liaudies menininkė, ji jau seniai žingsniuoja profesionalės keliu – itin savitu, išsiskiriančiu, jaudinančiu.

E.Kniūkštaitės kuriamas pasaulis suprantamas kiekvienam, ne tik dailės kritikui. Tačiau ir pastarasis, pavargęs nuo šiuolaikinio meno pinklių ir dviprasmybių, lieka sužavėtas: jį jaudina kasdienybės sutaurinimas, gyvenimo džiaugsmas ir tas nepaaiškinamas unikalumas, būdingas tik E.Kniūkštaitės tapybai.

Nors E.Kniūkštaitė priklauso Lietuvos tautodailininkų sąjungai, ją galima drąsiai vadinti profesionalia menininke. Liaudies menininkais paprastai vadiname žmones, kurie visą gyvenimą darė ką kita, o paskui, suradę laiko ar atradę save, ima piešti, tapyti ar kitaip kurti. O E.Kniūkštaitė yra menininkė profesionalė, kurianti visą gyvenimą. Be to, kas dar svarbiau, ji yra suformavusi savitą stilių, kurį nesunku atpažinti.

Profesionalus dailininkas turi ne tik mokėti komponuoti ir jausti spalvas, suteikti savo kūriniams norimą formą, bet ir įtikinti žiūrovą. Tai paprasti dalykai, bet šiais laikais primiršti. E.Kniūkštaitės kūryba visa tai turi.