Su vaikais – į karų sukrėstas šalis

Prisiekę keliautojai Dainius Babilas ir Ingrida Veliutė tvirtai žino: šios taisyklės – ne iš piršto laužtos. Kauno įvairių tautų kultūrų centro vadovas ir VDU bei Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto dėstytoja, projektų koordinatorė su savo dviem sūnumis neseniai grįžo iš dar vienos egzotiškos kelionės. Egzotiškos ne pagal daugeliui įprastą šio žodžio reikšmę: keliauta per karų ir krizių paženklintas šalis.

Prieš keletą savaičių šeima grįžo iš 25 dienų kelionės, per kurią automobiliu nuvažiavo iki Azijos – Stambule kirto Bosforo sąsiaurį. Maršrutas nusidriekė apie 7 500 km per 20 šalių. Pasiektos trijų valstybių aukščiausios viršūnės (Serbijos, Bulgarijos ir Moldovos), išsimaudyta trijose jūrose (Adrijos, Egėjo ir Juodojoje).

Prisiekę keliautojai nešykštėjo patarimų ir tikino: kelionė su vaikais nebūtinai turi būti brangi ir apgalvota iki smulkmenų.

– 20 šalių per 25 dienas. Kokių buvo papildomų aplinkybių, į kurias turėjote atsižvelgti – juk keliaujate su vaikais?

I.V.: Mūsų vaikai visus metus laukia šeimos atostogų. Kartais, taip buvo ir šiemet, tai būna didžioji šeimos paslaptis, apie kurią stengiamės niekam neprasitarti, kol planas nepradedamas įgyvendinti, nes garsiai išplepėtos idėjos dažniausiai būna ne tokios sėkmingos. Todėl jie ruošiasi būsimam nuotykiui.

Viena sąlygų, apie kurią kalbėjomės planuodami kelionę, – kad nepulsime stačia galva į konfliktines zonas ir nesiveršime į tas vietas, kur gali būti nesaugu, net jeigu ten ir būtų kažkoks įdomus lankytinas objektas. Kai jau buvome apgalvoję maršrutą, prasidėjo neramumai Turkijoje, vėliau buvo išpuolis Kosove, tačiau daugelyje aplankytų šalių turime draugų ir pažįstamų, todėl šįkart ignoravome žiniasklaidos pranešimus ir klausinėjome apie realią situaciją ten gyvenančių žmonių. Važiuoti iki Stambulo apsisprendėme tuomet, kai iki jo liko vos 400 km, ir iš ryto galėjome sukti namų link arba keliauti į Aziją. Nugalėjo smalsumas ir dėl to labai džiaugiamės.

– Per 25 dienas apkeliavote 20 šalių. Ką atsakytumėte skeptikams, teigiantiems, kad per daug įspūdžių nėra gerai, nes vienos patirtys nustelbia kitas?

I.V.: Viskas priklauso nuo kelionės idėjos. Jeigu renkiesi vieną šalį – tuomet galima būti subtilesniam ir atidesniam mažesniems dalykams. Jeigu suplanuoji aplankyti daug valstybių – gali pamatyti pasaulį platesniu rakursu, stebėti regionų bruožus. Kiekviena užfiksuota akimirka pasilieka tiek suaugusiojo, tiek mažo vaiko atmintyje. Po keleto metų mažasis tikrai nebeprisimins, kad Kataro pilis buvo Juodkalnijoje, tačiau mažame Vengrijos miestelyje suvalgytų ledų skonis, vėlyvi pašnekesiai Juodosios jūros pakrantėje arba popietė su draugais Kosove ilgam paliks išskirtines emocijas apie vieną ar kitą šalį. Šiemet išskirtinis buvo naktinio ir dieninio Stambulo kontrastas – apleisti ir tuščiais langais spoksantys namai, minios pabėgėlių iš Pakistano ir jų gyvenimas gatvėje, žuvų, šiukšlių dvokas, susimaišęs su stipriu kvepalų aromatu ir saulėje spindinti Mėlynoji mečetė, šimtmečių pokyčius demonstruojanti Šv.Sofijos cerkvė, restoranėliai, laimingi turistai. Vis dėlto vaikams jis nebuvo tiek reikšmingas kaip suaugusiesiems. Vaikai geba priimti didelę egzotiką lengvai, o mažus dalykus – kaip didžius atradimus.

D.B.: Paklaidžioti daugybėje įspūdžių, kur vienos patirtys nustelbia kitas, emocijos ir nuotaikos susipina tarpusavyje, yra nuostabus jausmas. Nėra blogai, kad pamatyta įvairovė neišsiskaido į stalčiukus, o įspūdžiai netelpa į fotografijų albumus ir tipinius dienoraščius. Vaikai turi išmokti nepasimesti tarp įvairovės, galimybių ir alternatyvų, nebijoti anksčiau nepažintos aplinkos, išsiugdyti smalsumą naujovėms. Visa tai vyksta savaime, kai keliaujama per daug šalių. Dar svarbiau yra tai, kad vaikai visada labiau mokosi iš tėvų nei aplinkos. Dabar išeina taip, kad tėvams reikia važiuoti per 20 šalių ir specialiai pakliūti į visokias situacijas, kad vaikai galėtų iš jų mokytis.

– Septyniolika nakvynės vietų – ar visas planavote?

I.V.: Paprastai keliaudami su vaikais, o neretai ir su draugais, kruopščiai paruošiame namų darbus ir viską suplanuojame prieš kelionę. Šįkart pirmiausia dėl kelionės trukmės atsirado nemažai vietos improvizacijai ir išvažiuodami neturėjome nė vienos rezervuotos nakvynės, tik buvome apsižiūrėję preliminarias sustojimo vietas. Kaip didžiausias to pranašumas – galėjome nesunkiai koreguoti maršrutą, atsižvelgiant į orą, kelionės trukmę, nuovargį ir kitas aplinkybes. Kelionės metu teko nemažai laiko sugaišti ieškant nemokamo interneto ryšio ir dairantis naujos vietos nakvynei. Bet tai irgi kelionės dalis, todėl apžiūrinėti būsimus laikinus namus pašonėje ošiant Adrijos jūrai ar kalnų milžinų apsuptyje nebuvo labai varginantis darbas, o į kelionės pabaigą trukdavo visai neilgai.