S. Ach ir įkūnytos svajonės spalvos

Balta

Kokios spalvos svajonė? Pradžioje ji man – balta. Tyra lyg pėdų laukiantis tik ką užsnigtas laukas arba tyliai gulintis ant stalo baltas akvarelės popieriaus lapas. Lapas po judriu kūrėjo pieštuku. O kaip dažnai tai – baltas lapas, laukiantis žodžio. Net jei dabar tas lapas – šviečianti kompiuterio ekrane balta erdvė.

Tad svajonė – lyg šviesus iš nematomumo, iš neaprėpiamumo atskriejęs paukštis – tupia ant peties, ir žmogui prireikia piešti, rašyti, vaizduoti. Ir gimsta naujas pasaulis. Ir pradeda gyventi suskildamas į visą vaivorykštės margumyną.

Bet jei grįžtume prie ŽODŽIO – baltoje tyloje atsiranda kontūras. Žmogus palieka savo patirties įspaudą. Papasakoja istoriją.

Ateina laikas ją užrašyti ir prireikia juodos spalvos. Rašytojas margina baltą popieriaus plotą juodom raidėm.

Juoda

Juodu ant balto gula raidės ir žodis ima keisti pasaulį. Piešinys, muzika – taip pat kalba, kuri keičia.

Abstraktus svajojimas tampa idėja. Ji gula ant popieriaus, tampa matoma. Ja galima pasidalinti.

Tai pagrindinis juodos spalvos išbandymas – žodis gali žeisti, gali gydyti. Gali kurti, gali griauti. Juoda spalva – tai nuostabi jėga keisti ir tas, kas ją turi, lai būna atsakingas.

Idėja nėra gėris, nėra blogis. Ji – ir tai, ir tai. Baltame popieriaus lape tampa karšta, nes dvi jėgos pradeda galynėtis ir maišytis begale atspalvių: Gėris susipriešina su Blogiu, bet abu meta pilkšvus šešėlius, įrodydami, kad šis pasaulis – sudėtinga baltumo ir juodumo suma, kaskart pagimdanti visą vaivorykštę galimybių, pasekmių, atspindžių ir naujų įkvėpimų.

Balta ir juoda. Balta – kad matytųsi juoda. Juoda – kad baltumas taptų matomas.

Rašytojas išgrynina mintį, leidėjas įamžina turinio vertę.

Raudona

Įsikūnijimo spalva – raudona lyg kraujas. Idėja tampa kūnu. Tai idėjos įkvėpto veiksmo vaisius. Gal kartus, o gal saldus. Bet jis – tikras. Kaip kad tikra yra raudona spalva, visad žyminti Gyvybę, Tikrumą, Buvimą.

Pradžioje buvo žodis ir jis vis dar neša savy Tiesą. Knyga – tyriausios išminties buveinė užrašytame žodyje. Žmogus – tos išminties šeimininkas, kartais žinantis ir suprantantis, o kartais žaidžiantis su ugnimi, nežinia ką kalbantis, nežinia ką darantis. Tad raudona spalva – mokytojas. Nes ji įkūnija ir pasiekimus, ir klystkelius. Entuziastingai liepsnodama buvimu ji įkvepia drąsos ištaisyti klaidas, įveikti sunkumus.

Ji – pavykusių darbų džiaugsmas, kviečiantis judėti naujų tikslų link.

Rašytojas užverčia spaustuvės dažais kvepiančią knygą ir žvelgia naujo baltumo link. Leidėjas žengia į knygyną.

Spalvos leidyklos „Nieko rimto“ istorijoje

Balta

Pradžioje buvo daug mažų baltų popieriaus lapelių ir didelė svajonė veikti ką nors nerimto, bet prasmingo ir įdomaus. Būtinai linksmai, padūkėliškai, tarsi visai ir neveiki nieko, o tik žaidi. Tai buvo baltos svajonės baltuose padebesiuose, jokio konkretumo, bet įkvėpimo kiek tik nori, kaip būna, kai esi pakylėtas, pripūstas lyg koks debesėlis ir visai atitrūkęs nuo žemės – kaip koks poetas. Kurį laiką taip ir žaidėm. Labai panorom tuo visu pasidalinti, tad ėmėme rašyti ir piešti. Ir kitus kvietėme tai su mumis daryti.

Juoda

Neužilgo supratom, kad mylimos pasakos nerašomos ir net nepiešiamos bet kaip. Tad susipažinom su puikiais rašytojais ir dailininkais. Su išmintingais lietuviško žodžio žinovais. Su nagingais meistrais, išmanančiais knygų spausdinimą.

Ir dirbome taip susikaupę, kad kurį laiką net pamiršom, kad žaidžiam. Mums buvo svarbūs piešiniai, puošiantys knygas, viršeliai, saugantys puikiąsias istorijas, žodžiai, kuriuose neturi likti nei vienos klaidelės, popierius, kuris turi būti tvirtas ir lengvas, raidės, kurios turi būti nei didelės, nei mažos, ir net tekstų eilutės, kurios turi būti nei ilgos, nei trumpos, o – kaip tik.

Tad dirbom – juodai.

Raudona

Leidyklai „Nieko rimto“ tai – skaitytojo šypsenos spalva. Šventė, kai sužinai, kad pavyko, knygutės išskrido į pasaulį ir susisuko jaukius lizdus žmonių namuose, apsigyveno vaikų kambariuose ir net kartais drauge su visa šeima pusryčiauja.

Raudona diena – tai sėkminga diena, kai po jos ateina vakaras, o apie ją vis dar smagu galvoti.

Raudona – tai noras ryte pratęsti pradėtą vakar darbą, virpuliukas jaučiant užantyje naują idėją, beje, visai baltą. Ir tada visas pasaulis matosi pro šiek tiek rožinius akinius, vėl norisi baltutėliškai svajoti ir visai nebaisu juodai padirbėti. Nes tai – mylimiausias „Nieko rimto“ žaidimas: Sugalvok (balta), Įgyvendink (juoda), Švęsk Naujos Knygutės Gimtadienį (raudona).