Dainininkė A. Semenovič: niekada nepamiršiu tos nakties ir mamos ašarų

"Klasės draugai man pavydėjo, pyko ant manęs. Jie niekada manęs nepriėmė į savo ratą ir nenorėjo, kad eičiau kartu pramogauti po pamokų. Tačiau atvirai tyčiotis bijojo. Žinojo, kad galiu atsikirsti", - interviu 7days.ru sakė 33-ejų metų atlikėja Ana Semenovič.

— Ania, jūs ne kartą sakėte, kad rugsėjis jums yra pokyčių metas...

— Taip. Tai yra tiesa. Dabar mane labiausiai džiugina tai, kad pagaliau išsikraustysiu iš nuomojamo buto į savo nuosavą butą. Ačiū mano pusbroliui Nikolajui iš Ukrainos, kuris realizavo pačias drąsiausias mano interjero idėjas. Aš juk pati kontroliavau visą procesą: rinkausi projektą, bendravau su dizaineriais, užsakiau baldus iš užsienio. Svarbiusia, kad dabar turiu savo svajonių virtuvę. Prieš rugsėjį aš persidažiau plaukus. Dabar esu tikra blondinė ir dar atsikračiau 7 kilogramais. Visi šie pokyčiai mano gyvenime įvyko per dvi savaites! Dabar pati sau patinku ir nebenoriu priaugti svorio, todėl atsargiai renkuosi maisto produktus. Dažniausiai valgau daržoves, vaisius ir šviežią žuvį. Tiesa, visai nebevalgau saldumynų, miltinių patiekalų, bulvių ir makaronų. Taip pat reguliariai sportuoju. Nemeluosiu, dažnai grįžus namo norisi įsipilti taurę vyno, išsitiesti ant sofos ir įsijungti mėgstamą serialą, tačiau susiimu ir stojuosi ant bėgimo takelio. Tik atostogaudama leidžiu sau atsipalaiduoti. Moteris turi būti seksuali ir patraukli, todėl negalima apsileisti.

— Jūs atrodote išties nuostabiai, tačiau ar jūsų neliūdina, jog daugelis jus laiko sekso simboliu?

ytojas man paskambino ir pasakė: „Ania, laba diena. Jums skambina iš ligoninės. Turime jums blogų  žinių. Mes gavome jūsų krūtų tyrimų rezultatus ir įtariame rimtą ligą. Rytoj nedelsiant atvykite ir pasidarykite papildomus tyrimus“. Visą naktį  su mama praverkėme ir meldėmės, kad tik viskas būtų gerai. Iš pat ryto pasidariau tyrimus, rentgeną ir išėjusi iš ligoninės paskambinau nurodytu gydytojo telefonu i laboratoriją. Tuomet man ir pasakė, kad niekas iš ligoninės man neskambino ir tik praėjus keletui dienų paaiškėjo, kad tai buvo melagingas žurnalistų skambutis vien tik tam, kad jie galėtų mane nufotografuoti prie klinikos. Aš niekada nepamiršiu tos siaubingos nakties ir mamos ašarų. Tie žmonės niekada nesuvoks, ką privertė mus išgyventi.

— Esate dėkinga sportui?

— Daug kuo dėkinga, tačiau dar vaikystėje sužinojau ką reiškia pavydas ir aplinkinių neapykanta. Aš pakeičiau net penkias mokyklas. Man visada buvo sudėtinga susidraugauti su bendramoksliais. Vaikai juk yra labai žiaurūs. Aš juk jau tada daug keliavau, galėjau sau leisti nemažai. Tačiau tai mane pavertė pavydo objektu. Klasės draugai man pavydėjo, pyko ant manęs. Jie niekada manęs nepriėmė į savo ratą ir nenorėjo, kad eičiau kartu pramogauti po pamokų. Tačiau atvirai tyčiotis bijojo. Žinojo, kad galiu atsikirsti. Visi draugai, kuriuos aš turėjau, buvo iš sporto užsiėmimų, o ne iš mokyklos.

Aš turėjau savo užsiėmimą, gyvenimą ir į eidama į mokyklą nesidažiau, avėjau sportiniais bateliais, šukuosenų taip pat nenešiojau. Miegodavau tik chemijos pamokoje. Dieve, kaip nemėgau tos disciplinos... Esu dėkinga mokytojai, kuri nekankino manęs ir suprato, kad mano ateitis yra kitokia. Tačiau ne visi mokytojai buvo tokie supratingi. Dažniausiai mokytojai manęs nekentė už praleistas pamokas, kviesdavo į mokyklą tėvus ir sakydavo, kad man mokytis reikia, o ne dailiuoju čiuožimu užsiiminėti. Matematikos mokytoja buvo labai pikta moteris. Ji nuolat tyčiojosi iš manęs ir kontrolinių, ir kasdienių pamokų metu.  Nekreipdavo dėmesio į tai, kad aš stengiuosi ir net eidavau į papildomas pamokas, turėjau repetitorių. Aš visuomet grįžusi namo verkdavau.

Būna, kad ir dabar prie manęs prieina koks nors žmogus ir sako: „Ania! Sveika! Mes juk kartu mokėmės. Prisimeni?“. Aš tuomet žiūriu ir galvoju: „Dieve, tu juk atrodai dešimčia metų už mane vyresnis. Kaip mes galėjome mokytis vienoje klasėje?“. Man atrodo, kad nors ir prieš mane pasodintų visą mano klasę, aš nieko nepažinčiau.

— O į vakarėlius ir šokius ar eidavote?

— Tai buvo itin retai. Negalėjau, nes buvau labai užimta, kasdien treniruotės, pamokos, varžybos.

— Tačiau ir šiandien esate labai užimtas žmogus. Ar nesinori mesti visų savo darbų ir tiesiog pailsėti sulėtinus gyvenimo tempą?

— Aš nuo nieko nepriklausau, todėl kai tik jaučiuosi pavargusi, išvykstu atostogauti. Kaip sakoma, iš kiekvienos depresijos yra trys išeitys: Domodedovo, Vnukovo ir Šeremetjevo oro uostai. (juokiasi).

— Ir kur tuomet skrendate?

— Visada skirtingai. Klausau savo širdies.