Romano „Smėlynų vanduo“ autorius nenori lemti knygos likimo

"Naujų vardų" serijoje leidykla "Tyto alba" išleido Aido Kelionio slapyvardžiu pasirašiusio debiutuojančio prozininko romaną "Smėlynų vanduo".

Rašytojas nenori atskleisti ne tik savo vardo, bet ir daugelio savo asmenybės bei gyvenimo detalių. Mat yra įsitikinęs, kad turi kalbėti ir "apsiginti" ne autorius, o jo parašytas tekstas. Bet interviu raštu duoti sutiko. Ir netikėtai išdavė intriguojamų savo gyvenimo detalių. Gal vis dėlto jį kas nors pažins?

– Kas paskatino imtis plunksnos ir ką iki "Smėlynų vandens" esate parašęs?

– Kodėl žmonės piešia, drožinėja, lipa į kalnus? Rasti konkretų ir vieną atsakymą vargu ar įmanoma, bet pabandyti galima. Augau namuose, kur buvo labai daug knygų ir jos užėmė svarbią vietą. Taip pat tėvai prenumeruodavo nemažai žurnalų ir laikraščių. Kai parašiau "Smėlynų vandenį", ilgokai galvojau, kodėl taip atsitiko. Gal juokaujant galima pasakyti: aš nekaltas, aplinka kalta. Iki "Smėlynų vandens" esu rašęs provincijos laikraščiams ir vien savo malonumui. Parašiau nemažą esė, komentarų ir dienoraščio hibridą.

– Kodėl slepiatės po slapyvardžiu?

– Noriu, kad skaitytojas vertintų vien tekstą, tegul tekstas pats apsigina. Kiekvieną rašantį pažįsta didesnis ar mažesnis žmonių būrys, ir tai nulemia išankstinį nusistatymą – nesvarbu, teigiamą ar neigiamą. Pasirašydamas slapyvardžiu tarsi susikūriau naują tapatybę. Na – kas pažįsta Aidą Kelionį? Niekas? Tuomet skaitom tekstą. Jei skaitytų pažįstami, jie nori nenori pradėtų lyginti personažus su mano kaimynais, draugais, o aplinką – su realia, mane supančia.

– Tai vis dėlto buvo konkretus, romaną įkvėpęs žmogus, įvykis, aplinkybės?

– Galima sakyti, kad visi gyvenime sutikti žmonės, įvykiai, susiklosčiusios aplinkybės nulėmė rezultatą. Man rašymas yra savotiška psichoterapija. Rašydamas "Smėlynų vandenį" jaučiausi labai gerai. Tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Buvau susikaupęs ir kartu atsipalaidavęs, ramus ir linksmas, geresnis draugas, kaimynas, apskritai žmogus.

Prabusdavau anksti ryte, visi namiškiai dar miegodavo. Išsivirdavau puodelį kavos ar arbatos, paleisdavau Stingo kasetę ir maždaug per valandą ranka parašydavau skyrių – maždaug du A4 formato lapus.

Rašyti skatino ir visos perskaitytos knygos. Man skaitymas yra milžiniškas malonumas. Patinka geros istorijos. Mėgstu ir pats jas pasakoti. Pabandžiau parašyti pats ir tikiuosi, kad nors keliems žmonėms suteiksiu malonumą.

– Kodėl savo pirmąją knygą dedikuojate grupei "Led Zeppelin"?

– "Led Zeppelin" – mano mėgstamiausia muzikos grupė. Būna, kad kasdien jos klausau porą valandų ištisas dvi savaites. Jeigu esu pavargęs, jų muzika mane atpalaiduoja ir pakrauna energijos. Kiekvieną kartą, kai išgirstu "Led Zeppelin" gitaras, būgnus ir vokalą, kūnu nubėga malonus šiurpuliukas.

Romano iš anksto nesiruošiau jiems dedikuoti. Skaitinėjau jų dainų tekstus ir pagalvojau, kad citata iš vienos dainos galėtų prasidėti "Smėlynų vanduo". Tai tiesiog prasmingas puikios dainos sakinys. Jeigu kas nors pagalvos, kad romanas dedikuojamas "Led Zeppelin", nesiginsiu, nes tai visai neprasta mintis. Juolab šiemet sukanka 40 metų, kai jie išleido savo pirmą ir antrą albumus.

– Romane "Smėlynų vanduo" tarsi nieko nevyksta...

– Daugelio žmonių gyvenime diena po dienos kartojasi tie patys dalykai. Ryte reikia keltis, praustis, pusryčiauti, bėgti tvarkyti įvairių reikalų ar į darbą, susitikti su tais pačiais žmonėmis. Mano nuomone, žmogų daro laimingą iš pirmo žvilgsnio visai nereikšmingi dalykai – puodelis kavos, taiklus sąmojis, pokalbis apie orą...

Štai aš prieš atsakydamas į šiuos klausimus suvalgiau tris lietinius su varške ir grietine bei vyšnių uogiene. Tarsi nieko neįvyko, bet, po galais, man tuo metu buvo labai smagu.

Ar tik žmonės neklysta manydami, kad norint atrasti prasmę ar bent prie to artėti, būtinai turi nutikti kas nors ypatinga? Kas yra bent kartą ramiai sėdėjęs ir žiūrėjęs į tyvuliuojantį ežerą, banguojančią jūrą ar spragsinčią ugnį, tikrai nesutiks, kad tuo metu nieko nevyko. Dar daugiau – tokiomis akimirkomis dažnai atsiranda pojūtis, jog kažkas nepaprastai paprasta arba paprastai nepaprasta šalia...