Retromanija: pamirštos lietuviškos dainos, skambančios neįtikėtinai moderniai

Tokių grupių, pabrėžia ji, kaip D.A.17, „Ramybės skveras“ ar „Non Stop“ dainos, sukurtos iki nepriklausomybės, ir šiandien skamba įdomiai ir moderniai, o D. Butkutės, BIX ar „Hiperbolės“ hitai, kaip anksčiau, taip ir dabar lieka mėgstami įvairiausio amžiaus klausytojų.

Mūsų laikotarpis toks, kad staiga viskas tapo lengvai prieinama ir atsivėrė tikri lobiai, sako muzikos albumų apžvalgininkė ir kritikė E. Visockaitė. Anot jos, žmonės vis dar neatsidžiaugia „Youtube“ ir kitais šaltiniais, o muzikantai senuose įrašuose randa ne tik įkvėpimą, bet ir nusprendžia grįžti prie senesnių muzikos įrašymo formų, tokių kaip vinilas.

Pristatydama pirmąjį kūrinį, E. Visockaitė sako klausiusi jo savaičių savaites. Tai – atlikėjo Lainiaus, buvusio grupės „Rondo“ nario, dar žinomo kaip Laimontas Dinius, daina „Širdis“, pasirodžiusi 1985 m. Šiai, kaip ir kitoms to meto dainoms, būdinga paprasta estetika ir prasta įrašymo kokybė. Muzikos kritikė sako, kad tuo metu daina skambėjo labai moderniai, o dabar gali sužavėti tuo, kad yra gana dramatiška. Apžvalgininkė priduria nežinanti, kokio populiarumo sulaukė ši daina tuo metu, kai pasirodė, tačiau ji vargiai tapo tokiu šlageriu, kaip L. Diniaus kūrinys „Tau“ ar kitos grupės „Rondo“ dainos.

Kitas kūrinys, apie kurį kalba E. Visockaitė, yra grupės D.A.17 daina „Kas mes tokie? (Ne metalistai)“, sukurta 1987 m. Nors neaišku, ką reiškia grupės pavadinimo santrumpa, tačiau už viso to slypi žymus veikėjas Arnas Klivečka, tuo metu besipriešinęs visam roko ir metalo bumui, teigęs, kad gros tik sintezatoriumi.

Ši daina, pasak muzikos kritikės, ir yra apie pasipriešinimą ir subkultūras, net apie tapatybės paieškas. Be to, daina itin tinka dabartiniam laikotarpiui, nes joje sakoma, kad subkultūrų nėra ir neatsiranda. Tam, pastebi E. Visockaitė, įtakos padarė ir internetas – žmonės nėra skatinami su kuo nors tapatintis, o, norint tapti populiariam, reikia būti kritiškam.

Dar vienas kūrinys – grupės „Ramybės skveras“ daina „Grįžulo Ratai“. Apžvalgininkė pasakoja, kad ši grupė įkurta dviejų brolių iš Kėdainių, kurie net ir po 30 metų kuria apie save savotišką mitą. Dainą „Grįžulo Ratai“ E. Visockaitė atrado atsitiktinai, klausydama to, kas sena ir nekokybiškai įrašyta.

Muzikos kritikė pamini dar vieną, mažai žinomą grupę „Non Stop“ ir jos kūrinį „Akmuo“, išleistą 1985 m. Ši daina, pažymi pašnekovė, turi akivaizdžių sąsajų su puikiai visiems žinomu roko grupės „Europe“ hitu „The Final Countdown“, tačiau nėra kopija, nes „Europe“ savo dainą išleido metais vėliau – 1986 m.

Paklausta apie šioje ir kitose lietuviškose dainose dažnai pasitaikančius gamtos motyvus ar stichijas, E. Visockaitė juokauja, kad to kaltininkas yra Maironis, kuris taip stipriai paveikė poeziją, kad kūrėjai vis dar, net gyvendami miestuose, rašo apie gamtą ir naudoja jos motyvus. Tačiau, pabrėžia pašnekovė, šiuolaikinės grupės, kitaip nei ankstesnės, dainose nebesukuria pakankamo metaforinio krūvio. Taip gali būti dėl to, kad jaunieji kūrėjai bijo atsiverti, arba nėra to, kas juos šokiruotų, keltų nerimą, svarsto ji.