Plakatai Liberijos gatvėse skelbia: tikras vyras neprievartauja

Daugiau negu nieko. Taip Liberiją, po pilietinio karo išgyvenančią ekonominius sunkumus, apibūdino NRD bendrovės sistemų analitikų skyriaus vadovė Rūta Stankevičienė. Šioje šalyje ji su kolegomis kūrė verslo įmonių registrą.

Langelis už 150 dolerių

"Liberijoje labai daug statybų. Juk per dešimt metų trukusį pilietinį karą buvo sugriauti namai, geležinkeliai, visa infrastruktūra, – pastebėjo dvigubai didesnėje už Lietuvą Vakarų Afrikos šalyje prie Atlanto besilankiusi R.Stankevičienė.

Moters teigimu, Liberija neturėjo nieko, išskyrus nuostabią gamtą. Ir, žinoma, aukštos kokybės geležies rūdos, metalų, aukso, deimantų.

"Vizą įvažiuoti į šalį gauti sunku, nors dauguma čia atvykstančiųjų – darbo turistai", – patyrė lietuvė.

Sostinėje Monrovyje ji su tautiečiais gyveno viešbutyje, kurį saugo automatais ginkluoti vyrai. Už parą kambariuose su langais į vandenyną mokėjo po 150 JAV dolerių. Kitame viešbutyje su langais tik į vidinį kiemelį – pigiau, po 130 JAV dolerių. Į gatvę langų nėra dėl saugumo.

"Pro viešbučio langus matėme ne tik vandenyną, bet ir tiesiai į jį iš kanalizacijos vamzdžių tekančias nuotekas, – šyptelėjo Rūta. – Vandenyno pakrantėje nedrįsome net braidžioti, nes vietiniai gyventojai ten ne tik prausiasi, bet ir atlieka gamtinius  reikalus. Ir gatvėse, mačiau, žmogus eina, staiga sustoja, išsituština."

Norite išmokyti? Sumokėkite!

Daugumos Liberijos gyventojų namuose elektros nėra, bet pakelėse jau statomi šviestuvai su saulės elementais.

"Sostinėje daug apleistų pastatų. Elektra yra tik centrinėje gatvėje, kur sutelktos visos ministerijos. Jų langai be stiklų, nes ten itin karšta, o kondicionierių nėra", – pasakojo lietuvė.
Ji su kolegomis verslo įmonių registro kūrimo darbus pradėjo nuo nulio. Turėjo rūpintis biuro statyba, įranga, baldais. Vietiniai – itin apatiški, į baltuosius žvelgia kaip į pajamų šaltinį.

"Jiems reikėjo mokėti net už tai, kad juos mokėme, – nusijuokė NRD sistemų analitikų skyriaus vadovė. – Mokėjome, kad atvežtų gėlo vandens, ir ne kibiriuką, bet visą statinę.

Privalėjome sumokėti, kad atvežtų ir į generatorių įpiltų dyzelino, nes kitaip neveiktų kompiuteriai, serveris. Ten, kur kūrėme registrų centrą, elektros linija dar nebuvo nutiesta", – pasakojo R.Stankevičienė.

Lyjant į mokymus ar susitikimus vietiniai neatvykdavo, o paklausus kodėl, nustebdavo: "Kur mes? Juk lyja!"

Pirmosios Afrikoje nepriklausomybę atgavusios šalies gyventojai – bemoksliai, necivilizuoti, bet itin didžiuojasi savo šalimi. Vis dėlto kelius jiems tiesia kinai, prekyba, maisto gamyba užsiima libaniečiai, indai.

"Iš Indijos mėnesį laivu plukdyti kiaušiniai pardavinėjami gatvėse per didžiausią kaitrą", – pastebėjo R.Stankevičienė.

Vyrauja matriarchatas

"Tikras vyras neprievartauja", "Seksas – ne uždarbis". Dideli plakatai su tokiais užrašais puikuojasi Liberijos pakelėse.

"Lietuviams susirasti žmoną ar sekso partnerį ten nebūtų sunku, – neslėpė Rūta. – Vietinės moterys tiesiog medžiojo baltaodžius vyrus. Net ir darbe jautėsi, kad vos suteikus pretekstą laukti nereikėtų."

Lietuviams teko matyti daugiau dirbančių moterų nei vyrų. Sekmadieniais eidamos į bažnyčią dailiosios lyties atstovės pasipuošia įspūdingomis ilgomis suknelėmis ir turbanais. Apskritai Liberijoje tvyro matriarchatas. Per pilietinį karą buvo išžudyta daug vyrų, tad sakoma, kad taiką iškovojo dainuojančios moterys.

Jos užima daug vadovaujamųjų postų, yra valdingos. Kartą, lietuviams privažiavus kariškių postą, priėjo juodaodė ir išdidžiai pareiškė: "Čia aš – vyriausioji karininkė."

Kruvina beždžionės kaukolė

Barų Liberijos miestuose nedaug, o maistas viešbučiuose, kavinėse nėra pigus. Pietūs, įprastai du patiekalai, vištiena ir jūrų gėrybės, kainuoja apie 100 litų.

"Patiekalas, pavadintas "Sriuba ne mažiems berniukams" – troškinys iš jautienos, kiaulienos, šviežių ir rūkytų žuvų su itin aštriu padažu. Jo suvalgius, skrandis sustojo ne vienam iš mūsų. Aš atsilaikiau, nes, matyt, padėjo kokakola", – juokėsi R.Stankevičienė.

Vis dėlto lietuviai patyrė ir malonumų. Didžiausias jų – nuostabūs natūralios gamtos reginiai akiai ir maudynės vandenyne. Maudytis jie važiuodavo tolėliau už miesto, kur vanduo buvo švarus, o paplūdimiai – gražūs.

"Vis dėlto 100 km kelionė duobėtu keliu į vieną pusę truko apie pusketvirtos valandos. Vairuotojas nuolat žmonių klausdavo, kur važiuoti, nors kelio ženklų buvo. Paaiškėjo, kad vairuotojas  nemoka skaityti", – patyrė R.Stankevičienė.

Vairuotojas stebėjosi, kai lietuviai drąsiai maudėsi didelėse vandenyno bangose. Iš kažkur atsiradę vietiniai pasiūlė nuo palmių nuskinti kokosų.

"Vienas akimirksniu užsliuogė palme, nuskynė kokosą ir ilga mačete jį atidarė. Priešingai nei mieste, pinigų neprašė. Jie su baime ir smalsumu žvelgė į mus, mes į juos – taip pat."

Grįždami tarsi krateriais nusėtu keliu lietuviai nerado kur pavalgyti. Pakelėje tebuvo galima nusipirkti degalų 1–5 litrų talpos stiklainiuose ir matyti iš molio drėbtų gyventojų trobelių. Naują "Nissan" vairavęs vairuotojas sustojo ne degalų. Jis nusprendė nuplauti savo automobilį.

Laukdami, kol tai bus padaryta, europiečiai pajuto svilinamos kiaulienos kvapą. Pasmalsavę pamatė, kad prie vienos pašiūrės storulė juodaodė svilino beždžionę.

"Gal norite paskanauti?" – pasisukusi į lietuvius paklausė moteris ir nusinešė beždžionę prie upelio išdarinėti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių