Patyčias išgyvenusi V. Iljinaitė: trūksta tik kruopelės meilės

Prieš kelerius metus muzikiniame projekte "Lietuvos balsas" išgarsėjusi Valerija Iljinaitė dingo iš akiračio. Jos gyvenime prasidėjo lūžiai – tėvų skyrybos, anoreksija, bulimija ir plačiai nuskambėjusios patyčios. "Dabar pradėjau jaustis savimi. Tik dar trūksta kruopelytės meilės", – sako sėkmingai į sceną grįžusi 22 metų dainininkė.

– Kalbamės jau po kelių atidėtų susitikimų – pastaruoju metu itin daug lakstote?

– Oi, atsirado labai daug veiklos. Dar mokslai, sesija, reikia vytis. Vilniaus kolegijoje ginuosi bakalauro darbą – mokausi muzikinio teatro. Kitais metais išvykstu į Londono muzikos koledžą.

– Na, štai, dar viena emigrantė...

– Tik pusmečiui, galbūt metams. Laimėjau tą vietą pagal "Erasmus" mainų programą. Bet vyksiu tik dėl žinių. Po mokslų grįšiu.

– Prieš savaitę viešai feisbuke draugų prašėte pagalbos – jus puolė stipri alergija.

– Aha. Bet tai – ne nuo lakstymų. Sergu astma, turiu daug alergijų. Gerėja nuo kvėpavimo pratimų, dvasinių, psichologinių knygų. Nuo mažens esu tikras ligų maišas. Vaikystėje sunkiai sirgau plaučių uždegimu ir nuo trejų metų man diagnozavo sunkią, ūmią bronchinę astmą. Patirdavau labai stiprius priepuolius. Jautriai reaguoju net tada, kai scenoje paleidžia dūmus. Daug dėmesio skiriu sau, stengiuosi valdyti emocijas, mokausi, padeda mokytojai.

– Miškas, gamta, jūra, dvasinis tobulėjimas labai padeda.

– Žinau, kad reikia gamtos. Domiuosi kvėpavimu, mintimis ir gilesniais alternatyviais dalykais. Vasarą neretai praleidžiu sanatorijoje prie jūros. Mano svajonė vėliau, ramesniu laikotarpiu, gyventi prie pat jūros. Atsikelti anksti, pamedituoti, pavaikščioti miške.

– Turite žinių apie meditaciją, žinote, kas kas yra gydymas mintimis, kad jos turi galią?

Pakeitę mąstymą, galime išgydyti savo kūną. Ligos kyla dėl negatyvo, nepaleistų emocijų.

– Tuos dalykus atradau, kai nesusidorojau su savimi ir išgyvenau labai sunkų laikotarpį, sveikatos problemas. Daugelis kažką atranda stiprių išgyvenimų metu. Atradau ir krikščioniškas knygas, kvėpavimo pratimus, emociškai mokausi valytis, nukreipti mintis. Padeda ir mokytojai. Viena mano guru – metafizikos mokytoja, daugelio knygų autorė, psichologė Louise Hay. Nuo minčių, jos teigimu, priklauso daugelis dalykų. Negatyvios mintys neretai būna mūsų negalavimų priežastis. Pakeitę mąstymą, galime išgydyti savo kūną. Ligos kyla dėl negatyvo, nepaleistų emocijų. Reikia emocijas išgyventi, nebėgti nuo jų, po to paleisti, mintis nukreipti.

(Valerija Iljinaitė. Asmeninio archyvo nuotr.)

– Gyvenime plaukiate ne paviršiumi, bet neriate gilyn, matote ne tai, kas blizga išorėje?

– Plaukiau paviršiumi. Nepavyko (juokiasi). Gavau pamokų, sulaukiau pasekmių, kurios privertė grįžti prie prigimtinių dalykų, prie savasties. Taip auklėjo tėvai. Bet tėvų skyrybų ir tam tikrų įvykių metu patyriau daug skausmingų išgyvenimų. Įtakos turėjo ir muzikos, pramogų pasaulis, televizija, projektai. Išryškėjo sielos problemos.

– Kažkas tartų, kad jums tik 22 metai...

– Jau 22-eji. Žmogaus amžių nusako ne skaičiai. Yra įvairių žmonių. Dažnai jaučiuosi daug vyresnė. Turbūt patirtys keičia mąstymą, požiūrį, neturiu rožinių akinių.

– Tikite, kad nesame tik fizinis kūnas, šiuo gyvenimu niekas nesibaigia, o sielos yra įvairių amžių ir brandos?

– Oi, tikiu, net labai! Ir reinkarnacija. Ir tikiu, kad mano siela sena – domėjausi tuo, taip man sakė. Negyvenu tradicinio 22 metų merginos gyvenimo. Nors gal reikėtų daugiau lengvabūdiškų dienų? Yra kaip yra.

– Kas yra tradicinis jūsų bendraamžės gyvenimas? Ko atsikratėte?

– Daug mano amžiaus merginų, pavyzdžiui, bendrakursės, yra vaikiškesnės, laisvesnio elgesio, patiria daugiau paviršutiniškų linksmybių.

– Laisvė, sąmoningos linksmybės, džiaugsmas – nuostabūs dalykai.

– Jaučiu ir aš tai. Bet laisvę ir džiaugsmą jaučiu kituose dalykuose. Turiu daug atsakomybės. Ir dainavimo paauglius mokau, mokyklėles atidariau – Panevėžyje, Vilniuje. Kažkur skubu. Atrodo, kad turiu mažai laiko ir viską reikia daryti čia ir dabar.

(Valerija Iljinaitė. Asmeninio archyvo nuotr.)

– Jeigu domitės gilesniais dalykais, tai žinote, kad išminčiai, dvasiniai mokytojai ragina neskubėti. Kur nuskubėsi? Turime gyventi čia ir dabar.

– (Linksi galva) Taip, taip, taip. Bet dabar tokia vidinė nuojauta... Gal jaučiu, kiek man skirta šiame gyvenime? Nors to niekas iš mūsų tikrai nežino.

– Neseniai pasakėte, kad dabar pradėjote jaustis savimi.

– Tai ir turėjau galvoje – įvykus lūžiams, pradėjau domėtis gilesniais dalykais, savo vidumi. Anksti įžengiau į viešumą, pramogų, televizijos pasaulį. Mokiausi dešimtoje klasėje. Talentų ir įvairūs muzikiniai, pramoginiai šou, "Lietuvos balsas", skyrėsi tėvai.

Paauglystė – svarbus amžius, man buvo 16 metų, į viską reagavau labai jautriai. Pradėjau kitaip gyventi, vaikytis standartų, buvo daug tuštybės, paviršutiniškų dalykų, jautriai reaguodavau į komentarus.

– Ar tai turėjo neigiamų padarinių?

– Būtent. Depresija, sveikatos sutrikimai dėl savęs eikvojimo ar nuolatinio valgymo. Dabar žengdama į sceną supratau, kad nenoriu ir neturiu kažkam įtikti. Jei mane pamėgs, tai geriau tokią, kokia esu. Tikrą. Nenoriu vaidinti mielą, plaukti paviršiumi, visiems pataikauti, būti veidmaine. Nenoriu gyventi ne savo, o kitų gyvenimą.

– Jūs nuoširdžiai ir atvirai prakalbote apie patyčias ir jums labai sunkų, skausmingą laikotarpį. Kaip manote, gal tų žmonių, kurie iš jūsų šaipėsi, širdyse daug skausmo, nuoskaudų, didelis meilės trūkumas?

– Į šį klausimą sau dar neatsakiau. Ir liko dar daug minčių. Žmonės dažnai skuba, plaukia paviršiumi, nesusimąsto, įžeidžia negalvodami, kad žodis gali pjauti kaip peilis. Šių dienų žmonės neretai vengia atsakomybės, skaudina vieni kitus, žemina savivertę.

– Domitės dvasiniais dalykais ir žinote, kad įžeidimai grįžta, o jus skaudindami tie žmonės apvalo jūsų karmą.

– Taip. Manau, kad ir man tai grįžo. Kažkada ir aš gal nesusimąstydama padariau klaidų, įžeidžiau kitus (atsidūsta.) Elgiausi neatsakingai. Todėl ilgai ir nuoširdžiai meldžiausi, prašiau Dievo atleidimo. Prašiau atleidimo visų, kuriuos galėjau įžeisti.

– Jums skaudžiai kirto atgal?

– Labai gerai atsimenu vieną dieną. Tuomet griuvo pasaulis. Skyrėsi tėvai, pykausi mokykloje, mokytojai pyko, kodėl gerai besimokanti mergina nelanko pamokų. Teisinausi, neva dalyvauju projektuose, bet išties manyje vešėjo depresija. Skaudu buvo, kai artima pažįstama, manydama, kad nepastebėsiu, parašė itin nemalonų komentarą feisbuke.

Ateina suvokimas, kurį sunku pripažinti, – tu nesi kažkas ypatingo. Labai sunku. Sirgau depresija. Buvo labai sudėtingas laikas. Nenormalus maistas, nenormalūs kiekiai, kraštutinumai. Nesutramdžiau emocijų.

Paskui daugiau nei mėnesį gėriau tik kavą ir vandenį, užvalgydavau tik šiek tiek jogurto. Susirgau anoreksija, svoris šokinėjo. Pradžioje svėriau 57–60 kg, po to krito iki 40 kg. Paskui pradėjau valgyti kaip išprotėjusi – picos, šokoladai. Susirgau bulimija ir svoris šoktelėjo iki 80 kg.

Nuo rugsėjo visiškai nevartoju alkoholio, nors dėl jo neturėjau problemų. Su drauge nusprendėme griežtai – alkoholis ir meilė sau neturi nieko bendro. Apmaudu, kai žmonėms atsiriša liežuvis tik išgėrus alkoholio. Ir koks bendravimas prisigėrus? Nevalgau mėsos, bet tai įvyko labai natūraliai. Nežinau, ar tai grįš. Nes tai – trapu, o amžinų dalykų nėra. Turime save saugoti, prižiūrėti ir mylėti.

(Valerija Iljinaitė. Asmeninio archyvo nuotr.)

– Pagalvojote, kad šie skaudūs smūgiai yra dovana? Kad be jų nebūtumėte, kas dabar esate, plauktumėte paviršiumi?

– Būtent! Kai negera – traukia namo, tad kelis kartus per mėnesį grįždavau pas mamą. Ir jai sakiau, kad jei prieš 4–5 metus, kai viskas atrodė beviltiška iki didžiausio graudulio, man būtų pasakę, kad gyvenimas pasikeis, nebūčiau patikėjusi.

Gyvenimas gražus, jame yra daug nuostabių dalykų. Reikia išgyventi ir laukti, neprisiversi dirbtinai būti linksmas. Bet pasitikėk savimi, išgyvenk, išlauk.

– Ar jums jau pavyko vienas sunkiausių ir nuostabiausių dalykų – pamilti save? Tik pamilę save išmoksime mylėti ir kitus.

– O, taip. Reikia mylėti save. Būtinai. Ir tą meilę nuolat puoselėti.

– Valerija, nesu muzikantas, klausa nepasigirsiu, bet girdžiu liūdną gaidą.

– (Juokiasi). Ne liūdną, gal lyrišką. Labai drąsu pasakyti – aš save myliu. Bet kasdien mokausi pamilti save. Bandau susidraugauti su savo vidiniu vaiku, išgirsti jį, ką jis sako. Mokausi žingsnis po žingsnio. Šiame gyvenime esame tik maža maža dalelė.

– Jūs jau atsakėte į klausimą, kas esu aš?

– Į šį klausimą žmogus turbūt neatsakys iki pat pabaigos. Kiekviena dieną, minutę įgyjame naujų patirčių ir turbūt plečiame savojo "aš" ribas. Nors tikroji mūsų savastis – mažas vaikas, tas 3-ejų, 5-erių ar 6 metų tikrasis "aš".

– Ko šiandien, šią akimirką, jums dar trūksta?

– Ko gero, nieko. Viską turiu. Šeimą – mamą, tėtį, brolį, draugus, kurie gali paskambinti ir padėti. Viską turime ir viskas ateina, kai kažko mums labai prireikia. Trūksta tik kruopelytės meilės sau.

– Tai dabar, šią akimirką, kiekvieną rytą pradėkite. Pažvelgusi į veidrodį pasakykite: "Aš myliu šį žmogų."

– (Šypsosi) Taip. Šį pratimą taikydavo ir psichoterapijoje. Kartais užmiršdavau. Tai nuolatinis darbas su savimi.



NAUJAUSI KOMENTARAI

dsa

dsa portretas
O kas jis per viena ir kur ji tas patyčias patyrė, kas jai ką padarė?

Anonimas

Anonimas portretas
Ir kodėl įžeidinėjam vieni kitus. Nereikia to daryti o Jums Valerija tik stiprybės linkiu ,o rašiusiam komentarą mažiau pykčio daugiau meilės.

Beprasmybe

Beprasmybe portretas
Kaip sita tingi lerva dar gali vaidinti tokia didzia filosofe. Net juokas ima. Pykcio ir paniekos pilna visam pasauliui. Kai sneka apie kitus zmones istisai visus menkina. Nu tokia kokti merga. Is tokiu ir reikia juoktis, nes lasinys ne tik ant lesku bet ir ant smegenu
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių