O.Voverienės tautiškumo pragiedrulių paieškos

Profesorės Onos Voverienės knygą smagu paimti į rankas – jos viršelį puošia šiltas tautinis ornamentas, tarsi paryškinantis ir pačios knygos pavadinimo esmę, jos turinį.

Gebėjimas pažinti

Knygos turinį kaip tik ir sudaro tautinė raiška: joje – ne tik tautotyros mokslo pradmenų atskleidimo skiltys, bet ir rašoma apie žmones, kūrusias savo darbais lietuvių tautos savimonę ir jos valstybę, švytintys savo darbais ir šių dienų sūkuringame mūsų gyvenime.

Tų sūkurių ir tamsos būna tiek daug, kad kartais labai sunku, ypač jaunam žmogui, susigaudyti, kur yra tas krantas, ant kurio galima tvirtai atsistoti savo kojomis. Prie jo prisiartinti padės švyturio šviesa šviečianti, su didele meile ir kruopštumu parašyta profesorės O.Voverienės knyga „Tautotyros etiudai“. Svarbu, kad mes su tokia pačia meile ir geranoriškumu ją skaitytume.

Kiekvienas knygos skyrius, enciklopediškai, su nuorodomis parašytas, mus artina prie geresnio savo tautos istorijos pažinimo, ragina dar labiau mylėti mums duotą šiame pasaulyje vienintelę žemę, kuri vadinasi Lietuva.

Šios knygos eilutėmis galėtų puikiai pasinaudoti mokiniai per istorijos, literatūros ar kitas humanitarinio profilio pamokas.

Šviesulys priespaudos naktyje

Daktaro Jono Basanavičiaus darbų šviesa švietė simboline laisvės viltimi per visą sovietinės okupacijos laiką. Rasų kapinėse ant J.Basanavičiaus kapo visada žydėjo patriotiškos galvosenos žmonių pasodintos gėlės, dažnai perrištos ir trispalvės juostele.

Prie J.Basanavičiaus kapo 1956 m. Vėlinių išvakarėse ir mes, buvę Vilniaus universiteto studentai, šalia Lietuvos laisvės šūkių ir poetų Maironio, Bernardo Brazdžionio deklamuotų eilių, sveikindami Vengrijoje vykusią antisovietinę revoliuciją, jutome mūsų tautos patriarcho gyvąją dvasią.

Knygos autorė, cituodama J.Basanavičiaus biografus, labai taikliai ir visapusiškai nušviečia jo nuveiktų didžių darbų reikšmę, iliustruodama jo leisto laikraščio „Aušros“ poveikį tautinio atgimimo procese, dr. Vinco Kudirkos grįžimą prie lietuviškų šaknų ir kitus vaizdus.

Reikšmingi pateikti Adolfo Nezabitauskio knygos „Jonas Basanavičius“ žodžiai: Jonas Basanavičius buvo pirmasis tamsiausios rusų priespaudos naktyje pradėjęs ieškoti Lietuvos laisvės pragiedrulių ir skleisti pirmuosius laisvės spindulius.

Išsklaidęs abejones

Profesorė O.Voverienė, teikdama išsamų J.Basanavičiaus gyvenimo ir darbų paveikslą, pateikia jo paties ir kitų autorių žodžius apie svarbiausio dvasinės kultūros elemento – lietuvių kalbos išlikimo, jos saugojimo reikšmę.

Pritardamas Jurgio Zauerveino sumanymui įkurti Lietuvių mokslo draugiją, jis rašė savo testamentinius žodžius: „Triūskimės broliai. Iš tos sėklos, kurią mes Lietuvoje išbarstysim, išaugs gražūs vaisiai.“

Antroje savo straipsnio apie J. Basanavičių dalyje knygos autorė preciziškai sukomponavo ir J.Basanavičiaus mokslinės veiklos tarpsnius – Lietuvių mokslo draugijos įkūrimą, įsteigtą žurnalą „Lietuvių tauta“, tautosakos ir kitus darbus.

Rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, besiilsintis Rasų kapinių kalnelyje, visai netoli J.Basanavičiaus kapo, per jo laidotuves 1927 m. vasario 16 d. kalbėjo: „Jonas Basanavičius įspėjo Lietuvos milžinkapių paslaptį, nugirdo Probočių kaulų balsą ir apreiškė jį naujam gyvenimui bundantiems. Jisai kaip šviesus Dangaus Pranašas savo Tautai apreiškė prisikėlimo žinią ir grįžo amžinai budėti savo žemės Probočių kapuos.“

Svetimas, tapęs savas

Greta J.Basanavičiaus pirmame knygos skyriuje rikiuojasi dr. Vincas Kudirka, etnologas, Danijos kalbininkas Benediktsenas Mejeris, įėjęs į Lietuvos kultūrą savo knyga „Lietuva. Bundanti tauta“, kurioje parodė savo susižavėjimą lietuvių mitologija, etnine kultūra, kalba, atskleidė Rusijos pavergtos tautos teisę į savo valstybinį savarankiškumą.

Profesorė savo apybraižą apie B.Mejerį baigia cituodama įžymaus mokslininko, daugelio premijų ir vardų laureato akademiko Zigmo Zinkevičiaus teiginį, kad B.Mejerio knyga – lyg himnas lietuvių kalbai.

Danų kalbininkas, labai vertindamas lietuvių kalbą, ją vadino pagrindine lietuvių tautos tvirtove, jis savo knygoje prieš daugiau negu šimtą metų carinės Rusijos pavergtai ir tamsoje skandinamai lietuvių tautai išpranašavo gražią ateitį – laisvę ir nepriklausomybę.

Išsižadėjimo aukos

Ir čia pat knygoje – Maironis, šiais metais, kaip ir palaimintasis Jurgis Matulaitis, ženklinąs savo vardu visus metus. Kaip pastebi knygos autorė, Maironis, kaip ir J.Basanavičius, V.Kudirka ar kiti labai mūsų kraštui nusipelnę žmonės, buvo herojiškos išsižadėjimo aukos asmenybės, kurių visa veikla su savo emocijomis buvo nukreipta į tėvynės idealą.

Autorė pritaria V.Mykolaičio-Putino mintims, kad tautos idealus visais istoriniais laikotarpiais turi formuoti tautinė literatūra, kurios uždavinys yra kelti tautinę sąmonę, tautinę garbę.

Profesorė, čia pat pažymėdama 50 metų Lietuvos valstybės nebūtį, žvelgdama į dabartį, klausia – kas laukia dabartinės Lietuvos, draskomos ir ardomos vietinių gobšuolių, tautos išdavikų, besimeldžiančių svetimiems stabams?.. O turėtume visi pakilti maironiška dvasia, pakilti ir keltis savo sąžiningo darbo dalele į mus žvelgiančią aižomą Lietuvą.

Pirmasis knygos skyrius baigiamas straipsniu „Vincas Mykolaitis-Putinas – tautotyros pradininkas Lietuvoje“. Čia knygos autorė tarp kitų klausimų liečia ir Lietuvos bajorų nutautėjimo problemą, literatūros vaidmenį gelbstint tautą nuo nutautėjimo.

Tautinių idėjų koncentratas

Antrame knygos skyriuje jos autorė mintimis ir kruopščiai parinktomis labai prasmingomis citatomis žodine forma piešia neoromantikų Vydūno, Vinco Krėvės-Mickevičiaus, V.Mykolaičio-Putino, Balio Sruogos paveikslus, nusakydama jų kūrybinį palikimą.

Taip pat čia randame ir lietuviškos tautotyros teorinių pradmenų bei tautinio ugdymo pagrindų kūrėjų Stasio Šalkauskio ir Antano Maceinos mintis, jų darbų konspektinį turinį, lietuviškosios tautinės ideologijos kūrėjų Lietuvos prezidento Antano Smetonos ir Vlado Putvinskio-Putvio paveikslus.

Kas neturi progos paskaityti filosofų S.Šalkauskio ar A.Maceinos raštų, šioje knygelėje ras jų minčių koncentratą – biografinius duomenis, svarbiausius jų teiginius.

Toliau O.Voverienė, rašydama apie tautotyrinę mintį Lietuvos išeivijoje, pateikia mums labai svarbias žinias apie Lietuvių chartą, apie mūsų kultūros veikėjus Vytautą Alantą, dr. Juozą Girnių, Bernardą Brazdžionį, 1941 m. Birželio sukilimo vieną iš organizatorių, Laikinosios vyriausybės ministrą, mokslininką ir ateitininkijos atstovą Adolfą Damušį ir jo šeimą.

Ketvirtame skyriuje įdomiai pateikiamos žinios apie tautotyrą sovietinės okupacijos metais, iliustruojant mūsų tautai žinomų žmonių gyvenimo ir kūrybos detales. Prieš mūsų akis lyg kino juostoje gyvai praslenka Broniaus Krivicko – ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai poeto paveikslas, profesoriaus Vosyliaus Sezemano, poeto Justino Marcinkevičiaus, įžymaus mūsų skulptoriaus, tapytojo ir grafiko profesoriaus Antano Kmieliausko gyvenimo ir kūrybos momentai.

Brėžia ateities kryptį

Penktame skyriuje stabtelėta prie tautotyros klausimų Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Žingsnis po žingsnio, skyrelis po skyrelio, visapusiškai nagrinėjant mūsų tautotyros klausimus, tautinių idėjų sklaidą, einama prie baigtinio klausimo – Qui vadis, Lietuva? – Kur Tu, Lietuva, eini? O praplečiant jį: kur mes einame? Ar mes turime po savo kojomis tą didžiosios vertybės mastą – savo gyvąją tėvynę širdyje, kuri mums neleistų susvyruoti?

Mus visus parems ir sutvirtins tos gyvosios tėvynės pavyzdžiai, taip gražiai perteikti O.Voverienės knygoje. Čia ir yra jos reikšmė ir aktualumas. Visiems turėtų būti prisimintinos paskutinės knygos eilutės: lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt!