N.Sarkozy santykiai su rinkėjais gali žlugti negrįžtamai

Daugeliui Prancūzijos rinkėjų Nicolas Sarkozy kažkada simbolizavo atsisveikinimą su jų vyriausybės bailaus susitaikymo istorija, bet dabar jo santykiai su rinkėjais gali žlugti negrįžtamai.

2007-aisiais, po 12 metų trukusio svyravimo valdant prezidentui Jacques'ui Chiracui, daugelis buvo pasirengę atleisti bjauriąją N.Sarkozy charakterio pusę ir vylėsi, kad jo neblėstanti energija gerai pasitarnaus Prancūzijai globalizacijos amžiuje.

Praėjus penkeriems metams, kai jo pažadai apie turtą ir darbo vietų kūrimą pasirodė esantys miražas, N.Sarkozy agresyvumas erzina, ir jam perrinkimo tenka siekti su mažiausiu pritarimu jo darbui per visą dabartinę Prancūzijos istoriją.

Sekmadienį įvykusiame pirmajame rinkimų rate dešiniųjų prezidentą įveikė jo varžovas socialistas Francois Hollande'as, bet abu jie dar varžysis antrajame rate po dviejų savaičių, gegužės 6 dieną.

57 metų Nicolas Sarkozy de Nagy-Bosca išlaikė tas beribes ambicijas, kurios stūmė vengrų imigrantų sūnų be jokių ryšių su politikos dominantėmis Paryžiaus elitu ir provincijos buržuazija į prezidento aukštumas.

Jo pirmtakas J.Chiracas galėjo susipykti su juo kaip tik dėl šitų ambicijų, bet jis niekada neabejojo jo „nepasotinamu apetitu veikti“ ar tuo, kad jis „niekada neišgyveno abejonių, ypač - dėl savęs“.

N.Sarkozy, kuris 19-os jau buvo aktyvistas, 28-erių - miesto meras, 34-erių - parlamentaras, o 38-erių - ministras, prezidentu tapo būdamas 52-ejų. Prezidentavimo metais ir toliau buvo aktyvus - ir politikoje, ir asmeniniame gyvenime.

Po audringų bandymų atkovoti antrąją žmoną iš meilužio, jis su ja išsiskyrė, o tada vedė supermanekenę ir dainininkę Carlą Bruni, su kuria susilaukė dukters.

Savo šlovės viršūnėje jis buvo populiariausias prezidentas po generolo Charles'io de Gaulle'io.

„Neturiu teisės nuvilti“, - sakė jis. Tačiau nuvylė. Pirmiausia - savo arogantiškomis manieromis, o paskui - ir savo veiksmais.

Pirmąją klaidą jis padarė dar tą patį vakarą, kai buvo išrinktas, - kai šventė savo pergalę rafinuotu stiliumi, prabangiame Paryžiaus restorane „Fouquet's“ su kai kuriais didžiausiais Prancūzijos turtuoliais. Tuo jis įtvirtino neskoningo nesaikingumo įvaizdį.

Vienas blogiausių jo sprendimų buvo leisti savo sūnui Jeanui, 23 metų vietos tarybos nariui, dar nebaigusiam nė koledžo, bandyti perimti atsakomybę už įtakingą viešosios plėtros agentūrą La Defanso verslo rajone .

Tada, 2008-aisiais, įvyko kreditų krizė ir tolesnės finansų krizės.

N.Sarkozy prie progos bandydavo iškilti kaip pasaulinis lyderis - rengė vieną krizės viršūnių susitikimą po kito, bet jo „Rolex“ ir „Ray-Ban“ įvaizdis prastai derėjo su taupymo amžiumi ir galiausiai prancūzų rinkėjai atsuko jam nugarą.

„Svarbiausias veiksnys yra tai, kaip jis vulgarizavo politiką ir pažemino prezidento posto statusą savo paties tikslais“, - sakė politologas Stephane'as Rozesas iš „Cap Institute“.

N.Sarkozy stilius yra unikalus Prancūzijos politikoje. Ankstesni prezidentai buvo atitolę, monarchiški, o žmogus, kuris kažkada buvo pašaipiai vadinamas „amerikiečiu Sarko“, norėjo supurtyti Prancūziją skaidria ir verslui palankia darbotvarke be jokių atsiprašinėjimų.

Tačiau po vakarienės „Fouquet's“ ir porinkiminių atostogų draugo milijardieriaus jachtoje jo staigiai įsiplieskęs ir visų akivaizdoje plėtojęsis romanas su C.Bruni nupiešė lyderio, labiau mylinčio save nei Prancūziją, paveikslą.

J.Chiracas labiausiai džiaugdavosi sveikindamasis su ūkininkais, ragaudamas maistą ir gėrėdamasis prizus pelniusiais galvijais Paryžiaus žemės ūkio parodoje. N.Sarkozy, kaip žinia, kartą buvo nufilmuotas sakantis vienam irzliam pašaliniam stebėtojui „Eik velniop, tu, kvailas išpera“.

N.Sarkozy dažnai erzindavo ir savo paties sąjungininkus, uzurpavo kasdienius įgaliojimus iš blankaus premjero Francois Fillono ir stūmė virtinę netikėtų iniciatyvų bei įsakų.

Jei gegužę jis pralaimės, kas liks po jo?

Jo šalininkai atkreipia dėmesį į reformas, kurias jis sugebėjo prastumti abejojančiame parlamente ir visuomenėje, - nepopuliarų pensinio amžiaus padidinimą nuo 60 iki 62 metų ir priemonę universitetų nepriklausomybei užtikrinti.

Jis suvaidino vaidmenį tarptautinėje arenoje - padėjo susiderėti dėl Rusijos karinės kampanijos Gruzijoje pabaigos ir vadovavo NATO intervencijai, kuri padėjo Libijos sukilėliams nuversti Muamarą Kadhafi.

Prancūzijos bankai ir, bendrai, euras, vis dar išgyvena grėsmingą euro zonos skolų krizę, bet nė vienas jų jam valdant nežlugo.

Vis dėlto prezidento hiperaktyvumas negali nuslėpti jo darbų fragmentiškumo.

„Jis pradėjo daugiau reformų nei ... užbaigė, bet bent jau bandė spręsti kai kuriuos dalykus, kurių jo pirmtakai niekada nedrįso imtis“, - sakė Bruno Jeanbart'as iš visuomenės tyrimo instituto „OpinionWay“.

Labiausiai nusivylę yra tie, kurie tikėjo jo šūkiu „dirbk daugiau, kad daugiau uždirbtum“. Nedarbo lygis artėja prie 10 proc. ribos ir jis neištesėjo pažadų išspręsti mokesčių spragas bei diskriminaciją.

Kai kuriuos prancūzus šokiravo jo flirtavimas kraštutinės dešinės temomis. Jis yra susiejęs nusikalstamumą su imigracija, ištrėmė iš šalies romų tautybės Europos Sąjungos (ES) piliečius ir pradėjo debatus dėl islamo esą keliamos grėsmės Prancūzijos nacionaliniam identitetui.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių