N. Bunkė: vyrai bijo stiprių moterų

Kiekviena Natalijos Bunkės diena suplanuota minutė į minutę. Darbuose ji sukasi lyg išmuštruotas popscenos kareivis ir nė nebando užleisti savo pozicijų. Popžvaigždė puikiai išmano, ką veikti scenoje, ir gerai žino esminį dalyką – žmonės myli akimis.

Apie akibrokštus ir santuokas, apie gyvenimo reviziją per gimtadienį ir stiprybę, kuri padeda išgyventi bei būti nepriklausomai, – interviu su grupės "POP Ladies" įkūrėja ir dainininke N.Bunke.

– Natalija, regis, išaiškėjo, kas jums metė tokį baisų akibrokštą – internete paskelbė, kad jūs namie rasta negyva. Gal kalbėjotės su tuo interneto sukčiumi akis į akį?

– Ne. Negaliu pasakyti, kas jis, – vyksta ikiteisminis tyrimas. Tai padarė žmogus iš informacinių technologijų pasaulio. Specialiai tai padarė – kad kuo daugiau žmonių skaitytų tą puslapį, kad būtų kuo daugiau vadinamųjų "klikų". Tas puslapis parduodamas tokia sąskaita. Aš čia – absoliučiai niekuo dėta. Ne aš viena esu taip "nužudyta". Jo tikslas – kad kuo daugiau žmonių apsilankytų tame puslapyje.

– Kaip jūs elgsitės?

– Paduosiu į teismą.

– Patyriau, kad jūs – labai užsiėmusi moteris, kurios kiekviena minutė suskaičiuota. Nėrius Pečiūra jus yra stipriai pagyręs: "N.Bunkė, mano galva, – pati tikriausia žvaigždė: per tuos metus, kai dirbau laidų režisieriumi, ji nė karto nėra pavėlavusi į filmavimą. Štai jums šou biznio kareivis! Disciplinuotas, žodžio žmogus – nėra ko stebėtis, kad jai taip gerai sekasi." Manau, Atsuktuvas nesuklydo.

– Mano rytas prasideda nuo 12-os. Anksčiau neplanuoju jokių susitikimų. Dienotvarkėje – sutarčių pasirašymas, medžiagų pirkimas, naujų kostiumų siuvimas. Dabar įrašinėjau dvi dainas. Laidos įvairiausios – važiuoju filmuotis. Vadinasi, dar turiu ir pasiruošti. Rytą važiavau į policijos komisariatą aiškintis dėl to "nužudymo". Yra visokiausių reikalų, kaip kiekvienam žmogui. Namo grįžtu kokią 17-ą valandą. Sūnus jau būna atsikėlęs iš pietų miego. Tada visą laiką praleidžiu su juo. Stengiuosi vakarais jokiais darbais neužsiiminėti. Tą laiką skiriu tik sūnui, ir kiti darbai yra visiškai antraeiliai dalykai, ramia sąžine juos atmetu į šoną.

– Kai gyvenote kartu su vyru Danieliumi Bunkumi, gal jums lengviau buvo? Kol jūs repetuodavote, koncertuodavote, turbūt jis vaiką prižiūrėdavo?

– Jis, kaip ir aš, – dirbantis žmogus. Dieną jo namie nebūdavo. Mes visada turėjome auklę. Kai aš būdavau užsiėmusi, vaiką prižiūrėdavo auklė. Dabar dalijuosi jo priežiūra su buvusiu vyru. Jis dažnai pasiima vaiką, ir tuo labai džiaugiuosi.

– Ar avite tuos raudonus beprotiškus aukštakulnius labutinus, kuriuos kažkada jums padovanojo D.Bunkus? Gal iš pykčio išmetėte į šiukšlyną?

– Kai reikia, apsiaunu. O jų prireikia, kai turiu kur nors išeiti, kai yra kokia nors proga, kai jie tinka prie drabužių. Kasdien tikrai nevaikštau su aukštakulniais – visur lakstau, turiu labai daug darbo. Su jais man būtų nepatogu.

– Už jūsų nugaros – dvi santuokos: su muzikantu Deivydu Zvonkumi ir verslininku D.Bunkumi. Kuri buvo įdomesnė, sunkesnė, skaudesnė?

– Jos abi buvo beprotiškai skirtingos, ir lyginti jų net negalėčiau. Abi turėjo savo pliusų ir savo minusų.

– Bet D.Zvonkus – muzikantas, iš jūsų pasaulio. Ar nesigailite, kad su juo išsiskyrėte?

– Jeigu išsiskyriau, vadinasi, nesigailiu.

– Kalbama, esą Natalija neapsikentė D.Bunkaus vizitų į naktinius klubus, lakstymų paskui sijonus ir pirmoji padėjo tašką.

– Žmonės tegul tiki tuo, kuo nori, o aš žinau tiesą. Asmeninio gyvenimo detalių, kurios man yra labai svarbios, stengiuosi neviešinti.

– Nuskambėjo jūsų močiutės mintis, esą jei būtumėte ištekėjusi už sentikio, būtumėte kartu gyvenę, o kadangi abu jūsų sutuoktiniai buvo katalikai, todėl ir išsiskyrėte. Ar ji teisi?

– Ką reiškia teisi? Nepabandęs nežinosi, ar ji teisi.

– Ar santuokoje religija turi daug reikšmės?

– Mano manymu, ne. Bet kiekvienas pagal save sprendžia. Vienam tai svarbu, kitam – ne.

– Ar lankote kurią nors sentikių cerkvę?

– Ne. Nesu tam labai prijaučianti.

– Prieš gerą mėnesį atšventėte 31-ąjį gimtadienį. Tą dieną dauguma žmonių "revizuoja" savo gyvenimą: ką padarė ir ko nepadarė, bet galėjo padaryti, su kuo blogai elgėsi, nors galėjo būti švelnesnis, kokių blogų įpročių nuo šiol atsisakys, kokios naujos veiklos imsis. Ar galvojote apie tai?

– Aš, kaip ir kiekvienas žmogus, apmąstau tokius dalykus. Be abejo, galvojau apie tai. Taip, padariau ir išvadas. Man šitas gimtadienis buvo mielas ir aš jį prisiminsiu ilgai.

– Gyvenime nebūna tuštumos. Jūsų erdvėje neliko D.Bunkaus, vadinasi, kas nors tą tuštumą užpildo?

– Sūnus. Nepasakysiu – tam savas laikas.

– Antra jūsų įkurta popmuzikos grupė "POP Ladies" populiarumu nenusileidžia pirmajai – "Yvai".

– "Pop Ladies" dabar yra daugiausia koncertuojanti Lietuvos merginų grupė. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę turėjome keturis koncertus, šią savaitę – vieną, kitą savaitę laukia keturi koncertai.

– Ar galima tikėtis, kad netolimoje ateityje scenoje jūs būsite kitokia – pereisite prie sunkesnės muzikos, pavyzdžiui, roko?

– Ne. Kad aš keičiuosi, tai normalu, natūralu. Bet kad taip kardinaliai pasikeisčiau – ne.

– Kokios charakterio savybės jums padeda išsilaikyti scenoje?

– Protas. Patirtis. Aš tikrai žinau, ką reikia daryti scenoje. Kol kas dar spėju su laiku. Viskas nuolat keičiasi, bet aš vis suspėju. Jei įdedu daug darbo ir laiko į tai, ką darau, dažniausiai viskas būna gerai. Kol kas mane lydi sėkmė.

– O kas tame mechanizme svarbiausia – idealus planas? Kaip sako aktorė Meryl Streep, planuoti, planuoti ir dar kartą planuoti?

– Ne. Man – spontaniškumas. Esu labai spontaniška. Jeigu ką nors sugalvoju, turiu padaryti tuoj pat ir rezultatą gauti greitai. Jeigu reikės, aš tą rezultatą pasieksiu per parą.

Pavyzdžiui, praėjusių metų gruodžio pradžioje sugalvojau, kad padarysiu vaizdo klipą. Susirasti operatorius, patalpas, nufilmuoti klipą, jį sudėlioti, sumontuoti, įrašyti dainą, ją sumontuoti, sudėlioti, pasisiūti drabužius, prisitaikyti avalynę – viską reikėjo padaryti nuo A iki Z. Ir tai padarėme per keturias paras. Tas vaizdo klipas yra "YouTube", daina vadinasi "Nieko asmeniško".

– Tame vaizdo klipe jūs nuolat siunčiate kažkokį vyriškį po velnių. Ar tai – jūsų atsisveikinimo su Danieliumi klipas?

– Sakiau – nieko asmeniško.

– Ar sceninis įvaizdis, blizgučiai, grimas, apranga smarkiai padeda populiarumui?

– Tai – labai svarbu. Vaizdas, vizualizacija, įvaizdis lemia daugiau kaip 70 proc. populiarumo. Juk žmonės myli akimis. Pirmiausia jie pamato, tada paklauso. Arba jiems įdomu, arba ne.

– O kaip kasdienybėje – ar įmanoma visada būti susitvarkiusiai, pasitempusiai ir visur suspėti? Čia repeticijos, čia koncertas, čia – užsiėmimai su sūnumi Kristupu...

– Kasdien stengiuosi atrodyti tvarkingai, bet nebūnu su sceniniu makiažu, ryškiom lūpom. Tiesiog apsirengiu darbui. Tie darbiniai drabužiai visokie – nelygu, kokia nuotaika. Kartais galiu atrodyti kaip šešiolikmetė, o kartais norisi seksualių drabužių. Priklauso nuo to, kur einu, ką tą dieną darysiu. Puikiai žinau, kaip apsirengti į susitikimą ir kaip apsirengti į studiją.

– Kuris dizaineris jums kuria sceninius drabužius? Kas talkina juos renkantis?

– Nevaidinkim užsienio žvaigždžių. Drabužių kasdienai parduotuvėse nusiperku pati. O drabužius scenai taip pat siuvu pati. Kartais, jei ko nors pati nemoku ar negaliu padaryti, padeda Ruslanas Rybakovas. Kartais Liutaurui Salasevičiui skambinu. Vėlgi priklauso nuo to, kokio drabužio noriu. Yra daugybė dizainerių, ir tikrai žinau, ką kiekvienas geriausiai gali padaryti. Tada jam ir skambinu.

– Vardydama koncertų grafiką, paminėjote, kad koncertuosite Joniškyje. Viena. Kaip atsiginat nuo įkyrių gerbėjų vyriškių?

– Nereikia nuo jų gintis. Nei jie plėšrūs, nei ką.

– Įsivaizduoju, kaip lipa vyrai ant scenos jūsų pasveikinti kur nors Joniškyje, kas nors per rankas perleidžia dovanėlę, kas nors net tortą atsiunčia.

– Ir tai – nemalonu? Aišku, kad taip būna. Viską galima priimti. Padėkoju. Jei žmogus nori pasikalbėti – pašneku.

– O jeigu vyriškis kviečia vakarienės į restoraną, einate?

– Tikrai ne. Aš neturiu tam laiko. Šiek tiek atsiriboju – nubrėžiu tokią ribą. Šiaip vyrai dažniausiai nedrįsta ko nors paprašyti, paklausti, pakviesti, jeigu ir norėtų. Vyrai bijo stiprių moterų. Bet tokie kvietimai – vienetai, vienos rankos pirštais per 15 metų galiu juos suskaičiuoti. Bet gėlių gaunam daug.

– O jūs kenčiat dėl to, kad esate stipri moteris?

– Tai nėra pranašumas, kalbant apie vyro pasirinkimą. Vyrai tokių moterų tikrai bijo. Bet man gyvenime stiprybė labai padeda. Turiu omenyje, padeda išgyventi, šį tą sukurti, nudirbti darbus nuo moteriškų iki vyriškų, ant savo pečių laikyti visus keturis namo kampus.

Vyrams tai galbūt patinka, bet kai reikia gyventi su tokia moterimi... Tokia moteris, be abejo, turės savo nuomonę, ją gins, o vyras tada pagalvos: "Ooo... Kas čia darosi? Galbūt reikėtų susirasti tokią tylią pelę, kuri per daug savo nuomonės nereikštų."

Man dar nepavyko išmokti, kad namie būčiau pažeidžiama ir visiškai atsiduočiau vyrui, jo nuomonei, o darbe būčiau kovotoja. Dar neišmokau taip kardinaliai persiorientuoti.

– Sakoma: "Roko muzika", "Džiazas". Ir staiga kitokia frazė – "Pramogų verslas". Jeigu jau popmuzika, tai iš karto – verslas. Ar jūsų tai nežeidžia?

– Pati ir atsakėte į šitą klausimą: čia rokas, čia džiazas, o čia – verslas.

– Tada jus galima laikyti gera verslininke?

– Gera – negera, bet aš iš to gyvenu. Nežinau, gal galima ir iš džiazo gyventi. O aš iš popverslo gyvenu gerai. Aš per save nelipu. Jeigu būčiau džiazininkė, be abejo, man būtų labai sunku suktis popversle. Bet aš esu popsistė, ir man beprotiškai patinka tai, ką darau. Aš kaifuoju, galėdama gyvai dainuoti su merginomis daugiabalsius kūrinius. Aš kaifuoju nuo to, kad mes čia pat, scenoje, galime kurti, improvizuoti. Mūsų darbo rezultatas gimsta greitai ir parduodamas jis greitai, ir iš to malonumo puikiai galima gyventi.