Mia: „Gaila, bet sužadėtuvėmis nekvepia.“

Populiarumo sindromas nesikeičia: daugėja draugų, daugėja ir priešų. Ir paslapčių. Iki paskutinės interviu minutės buvo sunku suprasti, kokia iš tiesų yra Vilija Pilibaitytė-Mia.

– Neseniai atšventėte savo 26-ąjį gimtadienį, tačiau toks įspūdis, kad jūs jau nugyvenote du ar net tris gyvenimus.

– Kodėl taip atrodo? – klausia šiek tiek nustebusi.

– Jūsų gyvenimas – labai sodrių spalvų, permainingas. Tarsi besimainančios juoda ir balta.

– (Tyla.) Jūs mane pašovėte. Žurnalistai man to niekada nesakė. Nors visi mano draugai teigia, kad perėjau pagreitintą gyvenimo kursą. Ir aš lygiai taip jaučiuosi. Tačiau nuo šio pavasario ar net vasaros tarsi gyvenu naują gyvenimo etapą.

– Tai susiję su jausmais? Dar labiau įsiplieskė meilė draugui?

– Hm. Nežinau, ar dar labiau įsiplieskė meilė, bet dabar kalbu ne apie meilę. Apie darbą, karjerą.

– Su kuo sietumėte savo populiarumą? Savo darbą padarė viešieji ryšiai, skandalai ar atkaklus darbas?

– Tai – ilgo darbo rezultatas. Dabar stengiuosi gyventi privačiau, nors anksčiau buvo palaida bala.

– Mia – palaida bala?

– Ne, ne Mia. Žiniasklaida. Žinojo viską, kapstėsi daug, net skaudžiai. Labai norėčiau niekada neprisiminti to, kas buvo.

– Tačiau Mia, ko gero, jau niekada nebebus panaši į gerą mergaitę pintomis kasytėmis ir su čiulpinuku?

– Ne. Nesu buka, tuščia stereotipinė mergaitė. Aš būnu visokia. Taip, esu labai spalvingas žmogus. Negaliu sakyti, kad mane visuomet valdo situacija, bet kartais tiesiog negaliu išlikti rami. Gyvenime išmokau daug pamokų ir nesileisiu, kad man liptų ant galvos ir drabstytų purvais. Aš moku už save pakovoti.

– Ar manote, kad žmogus valdo savo likimą?

– Tikiu likimu, tačiau kažkurią jo dalį, neabejoju, žmogus gali pakeisti.

– O jūs kažką pakeitėte savo likime? Ar tai – tarsi iškritusi nekintama kortų kombinacija?

– Tai, kad patekau ant scenos, – likimas. Nors nesėdėjau sudėjusi rankų ir visada svajojau dainuoti.

– Atrodo, dar Skuodo rajone, Kaukolikų miestelyje, mokytojai prisipažinote, kad būsite dainininke.

– Taip, taip. Dalyvavau įvairiuose, net Pabaltijo šalių konkursuose. Galiausiai atsidūriau tinkamoje vietoje tinkamu laiku.

– Minėjote, kad išmokote daug gyvenimo pamokų. Kokia buvo svarbiausia?

– Aš padariau klaidų, nes esu tik žmogus. Tačiau reikia atsirinkti žmones, su kuriais bendrauji, ir nebūtinai visus juos vadinti draugais. Kai susieji gyvenimą su žmogumi, didelę įtaką turi ir jo tėvai. Buvusio vyro šeima man keršijo, netgi labai įskaudino. Bet apie tai jau viskas pasakyta ir nenoriu kalbėti.

– Ką jūs pasakytumėte tiems, kurie teigia, kad esate gera aktorė ir veidmainė.

– Keista, kai tai sako žmonės, kurie manęs nepažįsta. Kažką apie mane teigti gali tik su manimi gyvenantis žmogus. Kitaip – kvaila.

– Kaip manote, ar esate iš tų, kurie linkę dramatizuoti sunkumus, keblesnes situacijas? Sakoma, kad moterys mėgsta dramas.

– Jei daugiau žinotumėte apie mano gyvenimą... – atsidūsta. – Aš išgyvenau daugiau, nei atsiveriu.

– Jūs apie tai, kad nuo ankstyvos jaunystės jus supo alkoholis, smurtas, ištvirkavimai? Kad šie žodžiai tinka jūsų patiems artimiausiems žmonėms?

– Apie tai nekalbu. Gyvenime buvo ir daug baisesnių situacijų. Pavyzdžiui, viena jų. Spręskite patys. Nors gyvenau su tėvais, labai mylėjau mane auginusią močiutę, kurią vadinau mama. Kai ji mirė, turbūt praradau viską, ką tuo metu turėjau.

Tuomet dirbau su sąlygas iškėlusiu vadybininku. Turėjau nusišluostyti ašaras, lipti į sceną ir teigti, kad gyvenimas – puikus. O norėjau tik apsikabinti mirusią močiutę ir gulėti greta.

Ir kai sako, kad aš daug ką dramatizuoju... Na, man tokia nuomonė nesvarbi. Deja, savo brangiausio žmogaus mirties valandą aš stovėjau scenoje.

– Ar tiesa, kad seniai lankėte močiutės kapą?

– Kas taip kalba?! Kaip tik neseniai aplankiau. Aš senokai buvau lankiusi prieš 16 metų mirusios tėvo močiutės kapą. Nežinojau, kur ji palaidota, radau šią vasarą, nunešiau gėlių ir tuo labai džiaugiuosi.

Aš visada atnešu gėlių ir uždegu žvakutes ant močiutės kapo. Labai skaudina tokias apkalbas skleidžiantys žmonės. Arba tai, kad aš neva neprižiūriu savo vaiko!

– Kartais atrodo, kad jūs norėtumėte po devyniais užraktais užrakinti savo vaikystę ir paauglystę.

– Taip nėra. Rengiuosi rašyti apie save autobiografinę knygą. Mano gyvenimas šlykščiai viešas, todėl nėra ko gėdytis. Artimieji? Ar jūs gėdytumėtės savo tėčio?

– O savo poelgių? Yra tokių, dėl kurių būtų gėda?

– Man gėda, kad įsivėliau į skandalą su Zvonke. Privalėjau numoti ranka. Tai – žemas lygis. Ką apie tai manau, viešai kalbėjau televizijoje. Ir neatsiimu nė vieno savo žodžio.

– Aš būsiu žvaigžde! Ar esate taip sakiusi?

– Aš taip sakiau?! Norėjau būti dainininke, bet ne žvaigžde. Man gera būti scenoje, dainuojant oda bėgioja šiurpuliukai. Žvaigždžių sindromu nesirgau ir nesirgsiu.

– Tačiau kodėl daug kas jus puola?

– Taip nėra, kad absoliučiai visi būtų mano priešai. Turiu daug gerų draugų. Nors vienu metu mane puolė tikrai smarkiai. Mia padarė tą, Mia padarė aną. Mia geria. Tik niekas neatkreipė dėmesio, jog geriu "Sprite" arba "Schweppes". Turbūt tie žmonės yra nevisaverčiai. Tai įrodo ir komentarai internete.

– Ar tiesa, kad kažkada iš duobės jums padėjo iškopti Eglė Mickevičienė su vyru? Neva turėjote problemų su svaigalais ir panašiai.

– Ką?! Tegul žmogus, kuris taip sako, pasižiūri į veidrodį. Nepykite, bet juokinga. Kodėl žmonės kalba nesąmones?

Pažįstu ir Eglę, ir jos vyrą. Žinau, kodėl sklinda tokios kalbos, bet negaliu ir nenoriu sakyti. Suprantu, kad daug kam kliūvu paprasčiausiai dėl to, kad esu.

– Ir vis dėlto kaip manote, kodėl turite daug priešų?

– Taip, aš turiu daug priešų. Todėl, kad Lietuvoje labai daug pavydo. Nors man pavydėti nėra ko. Turiu labai daug draugų, vadinkime juos taip, iš muzikinio pasaulio. O Eglė Mickevičienė turbūt nesutariantis su savimi žmogus. Aš iš jos girdėjau tiek informacijos apie save! Kad neva net ketverius metus nesugebėjau baigti dvyliktos klasės ir dar daugiau visokių nesąmonių.

Ar galėčiau dalyvauti daugelyje projektų, filmuotis televizijoje, dainuoti, dirbti studijoje ir gerti? Tai neįmanoma! Tačiau, nepaisant visko, apkalbas skleidžiantiems žmonėms palinkėčiau sėkmės.

– Ištekėjote nepilnametė. Dėl sūnaus Mato?

– Ir dėl jo. Buvęs vyras labai norėjo vaikučio. Be to, kai buvau septyniolikmetė, atrodė, kad tai vienintelė ir paskutinė mano meilė. Dabar tokios klaidos, kalbant apie santuoką, nedaryčiau. Tačiau dėl savo sūnaus niekada nedvejojau nė sekundės.

– Pakalbėkime apie vyrus. Ar tarp jų yra toks, kurį pavadintumėte vyru iš didžiosios raidės?

– Taip, – šypsosi. – Tarp jų – ir buvęs mano vyras Edgaras.

– O Londono restorano "Smiltė" savininkas?

– Kas?! – sušunka šiek tiek teatrališkai. – Mes draugavome?! Taip, jį pažįstu, nes koncertavau Londone... Bet iš kur tokia keista informacija?

Aš turbūt draugavau ir su Michaelu Jacksonu. Na, gerai, prisipažinsiu, draugavau su žurnalistu Dariumi, pavarde Sėlenis, – juokiasi. – Labai įdomu.

– Hm. Labai įdomi naujiena. Mes taip ir parašysime... Beje, girdėjome, kad su "Smiltės" savininku jūs buvote net susižiedavę.

– Niekada su niekuo nekvepėjo sužadėtuvėmis.

– Ir su dabartiniu draugu?

– Su dabartiniu draugu irgi nekvepia sužadėtuvėmis. Kad ir kaip būtų gaila.

– Gyvenimas sukasi ratu. Nebaisu, kad grįš juodasis laikotarpis?

– Patikėkite, man jau niekas nebaisu. Kas mūsų nenužudo, daro stipresnius.

– Ar kada nors pagalvojote, kokia bus Mia sulaukusi 40 metų?

– Protinga, žavi moteris, – šypsosi. – Juokauju. Jei rimtai, taip toli į priekį nežvelgiu. Užtenka kelių mėnesių, ir tai labai ilgas laikotarpis. Gyvenimas toks neprognozuojamas, todėl labai bijau žvelgti ir planuoti toli į priekį. Kartais lemtis iškrečia pokštų ir lieka tik skėsčioti rankomis... Jūs mane šokiravote, todėl truputėlį dar neatsigavau.

– Oho, pavyko šokiruoti Mią?.. Beje, ar norėtumėte, kad aštuonmetis sūnus Matas būtų panašus į jus?

– Charakteriu jis ir yra panašus. Norėčiau, kad ir užaugęs būtų toks, kaip aš.

– Sakoma, kiekvienas žmogus gyvenime turi savo misiją. Kokia misija skirta Vilijai Pilibaitytei, sceniniu pseudonimu Mia?

– Labai rimta. Noriu pakeisti Lietuvos muzikos lygį. Kalbu be ironijos. Taip, šiek tiek taikausi prie popso, tačiau radau viduriuką. Noriu, kad visi pamatytų, jog ir lietuvių koncertai gali būti geri ir įspūdingi. Labai didelės įtakos turi finansai, bet vieną dieną man pavyks.

– Ar šiuo metu jaučiatės laisva?

– Taip. Laisva, nesuvaržyta. Visomis prasmėmis. Ir kūrybine. Turiu puikų leidėją ir prodiuserį, to linkiu kiekvienam muzikantui.

– Ir niekada nesivaržėte savo praeities, gyvenimo Kaukolikų miestelyje?

– Ne. Taip, sakiau, kad esu iš Klaipėdos rajono. Mane varžė įvaizdžio kūrėjai, kai kurie įsipareigojimai. Aš gyvenau, bet buvau priklausoma. Ir saugojau savo privatumą. Ir dabar saugosiu, nesakysiu, iš kur aš, ką veikiu, nesakysiu...

– ... apie draugystę su "Smiltės" savininku...

– ... taip, nebent apie tai, kad draugavau su Dariumi Sėleniu. O tu ką, nepameni? Na, gerai, – taria atlyžusi, jau nesišypsodama, tyliu balsu. – Su "Smiltės" savininku buvo labai didelė, graži istorija. Aš jos nesigėdiju... Bet aš laukiu dar vieno kompromituojančio klausimo.

– Reikia? Ar yra tai, ko sau neatleidote?

– Buvo. Bet nepasakosiu. Šiandien jau viskas gerai. Kaltės jausmas yra baisus, jautiesi tarsi nelaisvėje.

– Nepaisant jūsų, kaip minėjote, spalvingo gyvenimo ir jo krečiamų pokštų, ar Mia galėtų pasakyti, kad gyvenimas vis dėlto yra gražus?

– (Susimąsto.) Kartais to nesinori, oi nesinori sakyti! Pačiu sunkiausiu metu sau sakau, kad gyvenimas yra be galo įdomus.