M. Mikutavičius: teigiamos emocijos – tai, ko man dabar reikia

– Kada nors skaičiavote, kiek laidų esate vedęs televizijoje?

– Ne, neskaičiavau. Dešimt tikrai vedžiau...

– Kodėl pastaruoju metu jūsų televizijoje buvo mažiau?

– Stengiuosi, kad kažkiek manęs ten liktų, bet nebūtų per daug. Nes man gėda, kai televizija rodo per daug kokių nors veikėjų ir žiūrovai nuo jų pavargsta. Manau, kad viena dvi laidos yra riba. Siekiu, kad taip ir būtų. Dalyvauju kokiame nors baigtiniame projekte, kai jis baigiasi – padarau pauzę.

Tiesą sakant, niekad nemėgau televizijos tiek, kad norėčiau apsikrauti ir kiekvieną savaitę ką nors filmuoti. Man tai primena reporterio darbą. Aš jį bandžiau, bet jo nemėgstu. Tada televizija tampa rutina, o aš nemėgstu rutinos bet kurioje srityje: nei muzikoje, nei televizijoje, nei žurnalistikoje.

Kaip pavargstu nuo televizijos, tiesiog bandau nuo jos pabėgti, nes turiu, kaip sakoma, atsarginių variantų. Taip ir šokinėju kartais: susimažinu veiklos televizijoje – suaktyvinu veiklą muzikoje. Arba atvirkščiai.

– Kurią iš jūsų kada nors vestų laidų norėtumėte sugrąžinti į eterį?

– Nė vienos. Sakyčiau, įdomiausios laidos yra tos, kurios nebūtinai populiarios ir nebūtinai žiūrimos. Tiesą sakant, yra buvę, kad laidos, į kurias įdedi daugiausia širdies, netampa populiarios. Tada atsiranda  suvokimas apie būties televizijoje neteisybę.

Yra laidų, kur esi labai mažas sraigtelis, komandos dalis, praktiškai niekas nuo tavęs nepriklauso, tačiau jos labiausiai žiūrimos. Pavyzdžiui, toks yra „X faktorius“. Aš nesu ten vienas vedėjas, nuo kurio viskas priklauso. Viskas sudėliota, traukinys važiuoja, tu esi vienas vagonas – padaryk savo darbą, ir tiek. Į tokį darbą eini pasišvilpaudamas. Ateini, puikiai praleidi laiką, pakvailioji su kolegomis ir grįžti namo.

Yra laidų, kurios tiesiog išsekina. Pavyzdžiui, pokalbių šou laidos reikalauja didelio psichologinio pasiruošimo, kelia daug nerimo, kainuoja daug nervų – ateis pašnekovas ar neateis, geras bus ar blogas, kvailas ar toks, su kuriuo yra apie ką kalbėti... Toks buvo „Vakaras su Marijonu“. Ten lydėjo nuolatinis nerimas, nes baigi laidos tiesioginį eterį penktadienį vakare, o pirmadienį ryte jau galvoji apie naują laidą: kas joje dalyvaus, kaip ją padaryti žiūrimą. Ir dar virš tavęs kabo televizijos direktoriaus šešėlis su reitingų lapais.

Televizijoje yra daug įvairių niuansų. Tad, sakyčiau, geriausios yra tos laidos, kurios kainuoja mažiausiai pilkųjų nervų ląstelių ir kuriose jautiesi komfortiškai.

– Jau greitai TV3 televizija pakvies žiūrėti naujo televizinio projekto „Žvaigždžių žvaigždutės“, kurį vesite jūs. Kaip pavyko jus įkalbėti?

– Matyt, atėjo laikas. Man pasiūlė, pasižiūrėjau, pasirodė, kad visai linksma laida, o to man šiame gyvenimo etape ir reikia, tad pasakiau: gerai, darom.

Pirmą laidą filmuoti buvo sudėtinga, nes naujas formatas, nei aš įvažiavęs į vėžes, nei techninė pusė – studija, garsas, apšvietimas ir t. t. Buvo sunkoka. Vėliau įsivažiavome ir manau, kad dabar visai gerai, žiūrovams bus visai linksma vakaro pramoga. Tai viena iš laidų, kur tiesiog turi būti gerai nusiteikęs, atsipalaidavęs, ir viskas važiuoja. Tiesa, daug kas priklauso ir nuo pašnekovų. Jeigu pašnekovai taip pat linksmi ir atsipalaidavę, tai viskas gerai.

B. Barausko, D. Kudriavcevo / „Fotodiena“ nuotr.

– Kiek įtakos tam, kad sutikote šią laidą vesti, turėjo, kad joje dalyvauja vaikai?

– Tikrai nebuvo taip, kad pagalvojau: o viešpatie, aš irgi turiu vaiką, daug apie vaikus išmanau ir tai yra mano žanras. Ne. Tiesiog mačiau, kad laida linksma ir juokinga, ir tie vaikai kartais juokingai pašneka... Kur vaikai, ten visada gėris, chaosas, kažkokia jauki būsena ir šiluma. Tai man tinka šiame gyvenimo etape. Pats žaidimas, tiesą sakant, vis tiek yra labiau suaugusiųjų, tik sukasi apie vaikus.

– Ar vaikai prikrėtė ko nors jau per pirmuosius filmavimus?

– Žinoma. Buvo vaikų, kurie turi labai kategorišką nuomonę apie savo mamas: kaip jos turi rengtis, kad jiems nepatinka aukštakulniai ar dar kas nors. Mamoms buvo visai įdomu tai sužinoti. Kai kurie tėvai įsivaizdavo, kad jie labai skaniai gamina ir vaikai jų paruoštus patiekalus su malonumu valgo, o laidoje paaiškėjo, kad vaikai to maisto nekenčia. Tad buvo tokių keistų prieštaravimų, kurie laidą tik puošia.

– Ar tiesa, kad vaikai tokiose laidose jaučiasi laisviau negu tėvai?

– Įvairūs tie vaikai. Kaip jie jaučiasi, labai priklauso nuo charakterio ir nuo aplinkos. Buvo vaikų, kurie labai atsipalaidavę ir labai gerai jautėsi. Buvo tokių, kurie labiau įsitempę, nes juk studija, kameros, kažkokie dėdės vaikšto, kažką aiškina – filmuojame, nefilmuojame, kas nors nešviečia, blogai viskas, reikia perfilmuoti...

Su vienais vaikais lengviau bendrauti, jie labiau atviri, kitiems gal tiesiog diena nekokia. Tačiau paprastai po pirminio šoko dauguma išlaisvėja – reikia tik šiek tiek laiko, ir gal net mažiau nei suaugusiesiems. Tada jau tik laikykis.

Man televizijoje visada labai svarbu buvo kuo mažiau daryti tai, kur turi perlipti per save: girti ką nors labiau, negu jis to vertas, aukštinti ką nors, kas to nenusipelnė, arba šnekėtis su žmonėmis, kurie, man atrodo, neturėtų šnekėti iš viso.

– Jums negresia suvaikėti tokią laidą vedant?

– Gali būti. Gal aš tiesiog senstu ir šiaip natūraliai vaikėju – nežinau. Man televizijoje visada labai svarbu buvo kuo mažiau daryti tai, kas man koktu, kur turi perlipti per save: girti ką nors labiau, negu jis to vertas, aukštinti ką nors, kas to nenusipelnė, arba šnekėtis su žmonėmis, kurie, man atrodo, neturėtų šnekėti iš viso. Yra tokių atvejų buvę ir man tai buvo kančia, o televizijai, tenka pripažinti, to kartais reikia.

„Žvaigždžių žvaigždutės“ yra laida, kur man nereikia verstis per save. Ateina tėvai – žinomi Lietuvos žmonės, kurie į viską žiūri kaip į nuotykį ir kuriems gal smalsu pabūti laidoje su vaikais. Su jais linksma bendrauti. Juk kai ateina koks Gian Luca, ar Alanas Chošnau, tai pusę laidos  prakikename ir prasijuokiame. Man labai tinka. Jeigu televizijos laida suteikia tiek teigiamų emocijų – aš noriu joje dirbti. Man gerai, nes šiaip gyvenime juokiuosi kur kas mažiau. Tad tai man – gera pramoga, už kurią dar ir moka pinigus.

– Ar jūs pats su 8-mečiu sūnumi Majumi galėtumėte dalyvauti tokioje laidoje?

– Aš manau, kad gal galėtume, tik nežinau, ar norėtume. Ar Majus norėtų? Tačiau, jei tėvai norėtų, jis dalyvautų.

– Manote, išgirstumėte iš sūnaus tokių dalykų apie save, kurių nesitikite?

– Žinoma. Nes ir dabar vaikas kartais išsako kokį nors savo požiūrį, apie ką net nepagalvoji. Tačiau jis taip mato ir mes tai priimame.

Aš abejoju, kad jis yra toks vaikas, kurį visos televizijos laidos norėtų turėti. Yra vaikų, kurie neužsičiaupia ir kalba viską, kas jiems šauna į galvą. Majus, tiesą sakant, niekad toks nebuvo. Jis gal labiau mąslus, apgalvoja prieš kažką sakydamas. Sakyčiau, nėra toks vaikas, kuris bet kam atsiveria ir ką nors pasakoja. Jis nėra iš tų, kuris pribėgs prie bet ko, apsikabins. Tačiau jeigu rasi tinkamų mygtukų – o visi mes jų turime – daug pripasakos.

Manau, kad jis pasakytų ką nors, kas man nepatiktų. Mes, suaugusieji, dažnai įsivaizduojame save kitaip, negu mus mato kiti, ypač – vaikai. Jie visuomet pastebi kitokių dalykų – kartais kitaip juos užfiksuoja, o kartais juos nuneša fantazija. Vaikai apie mus tikrai gali būti susidarę kitokį įspūdį, bet būtent čia ir slypi visas žavesys.

B. Barausko, D. Kudriavcevo / „Fotodiena“ nuotr.

– Kartu su pirmu vaiku tėvai patiria ir daug pirmų kartų. Jums daug tų pirmų kartų buvo kartu su Majumi?

– Aš nežinau, kas tie pirmi kartai yra. Jei kalbame apie kai kurias vaikiškas pramogas, tai taip. Jeigu ne Majus, tai, ko gero, net nežinočiau, kad jos egzistuoja. Kartu su vaiku atrandi naujų erdvių.

Tačiau iš esmės, kai vaikas pirmas, tai visa, kas su juo susiję, tau yra nauja. Nuo pat jo gimimo, kai pirmąkart pamatai ir nesuvoki, iš kur jis čia atsirado. Vyrams tai iš viso sunku suvokti. Nežinau, ką mamos galvoja, bet greičiausiai jos tą pajaučia mažų mažiausiai devynis mėnesius anksčiau, negu vyrai su tuo apsipranta.

Visi tie pirmi kartai... Supranti, kad daug ko nežinai, kaip turėtum auklėti, ir daug ką turi išmokti. Kol neturėjai vaikų ir įsivaizdavai, kad tam tikri metodai turėtų būti taikomi, atsiradus vaikui supranti, kad jie nė velnio neveikia ir reikia ieškoti kitų būdų.

Manau, kad vaikai iš tėvų atima didelę dalį egoizmo. Jiems gimus, nustoji būti pasaulio centras. Nors galbūt tai nutinka ir dar anksčiau – kai sutinki antrąją pusę, su kuria turi ieškoti kompromisų ir išsitekti po vienu stogu. Gimus vaikams pasikeičia ir tavo paties suvokimas apie save. Tai, kas anksčiau buvo svarbu, tampa nereikšminga. Tik tie, kurie turi vaikų, gali pažinti tikrąją savo kaitos būseną. Jei vis dėlto nesikeiti, matyt, vaikas užauga vienas.

Tad išmoksti prie daug ko prisitaikyti, užgniaužti savo emocijas – pyktį,  blogą nuotaiką. Juk vaikui tai nesvarbu, jis kitaip viską mato. Ir žinai, kad šiuo požiūriu jis yra sąžiningesnis, nes dar nesugadintas, tad viską mato kur kas geriau nei tu.

Vaikas užduoda klausimų, į kuriuos atsakyti mes ne visada ir sugebame. Majų kažkodėl dabar domina teologinės temos: aiškinasi, kas yra velnias, kas yra Dievas. Sako, jeigu Dievas yra geras ir viską sukūrė, tai kodėl jis padarė taip, kad žmonėms būna blogai? Tai amžini klausimai, į kuriuos žmonės per visą gyvenimą taip ir neatsako. O jam reikia atsakymų dabar.

Kartais, stebėdamas savo vaiką, pamatai jame ir save – prisimeni tai, ką buvai pamiršęs. Atpažįsti tam tikrus vaikystės jausmus ir staiga supranti, kad buvai toks pats. Taip pat nenorėjai valyti kilimo, kai tėtis liepdavo, nesiaudavai šlepečių ir pykai, jei tėtis pernelyg audringai iš lovos keldavo rytais. Istorija kartojasi – tik dabar mes jau kitoje barikadų pusėje.

B. Barausko, D. Kudriavcevo / „Fotodiena“ nuotr.

– Kurioje klasėje jūs dabar mokotės? Tėveliui tenka pasikartoti, ką kažkada mokėjo?

– Tai Majus dabar... Na, mes dabar antroje klasėje. Antros klasės programoje aš dar gaudausi. Daugybos lentelę dar galiu atmintinai pasakyti. Na, išskyrus tuos atvejus, kai sūnus pasako: kiek bus milijonas trys šimtai aštuoniasdešimt devyni tūkstančiai keturiasdešimt penki kart milijardas aštuoni milijonai trys šimtai devyniasdešimt... Ir tėtis nežino. O jis sako: cha, cha, cha – nežinai. Sakau: na, nežinau, sūnau. Yra kažkas, ko tikrai nežinau.

Antroje klasėje dar nėra kokių nors didelių namų darbų, kad reikėtų sėdėti kartu ir mėginti jam padėti, tik nedidelės užduotėlės.

– Kas daugiau laiko praleidžia su vaiku: jūs ar žmona Ieva?

– Mamytė yra svarbiausia. Gal dėl to, kad turiu daugiau reikalų ir užimtų vakarų: filmavimai, koncertai ir t. t. Dar Ieva kažkuria prasme yra žaismingesnė. Na, ji jaunesnė, amžiumi arčiau prie Majaus, tai jie gal randa daugiau bendrų temų, juokų. Tačiau aš stengiuosi kompensuoti tai vyriškais reikaliukais – sportu, žvejyba.

– Liepiate futbolo varžybas kartu žiūrėti?

– Neliepiu. Tikrai niekada neverčiu, bet visada pakviečiu pažiūrėti kartu. Kartais jis atsisėda, kartais susidomi. Kartais jam neįdomu. Dažniausiai neįdomu. Su mamyte laiką leisti įdomiau. Tačiau, jam augant, sakyčiau, ir aš jo gyvenime įgaunu naujų pozicijų.

Tiesiog mačiau, kad laida linksma ir juokinga, ir tie vaikai kartais juokingai pašneka... Kur vaikai, ten visada gėris, chaosas, kažkokia jauki būsena ir šiluma. Tai man tinka šiame gyvenimo etape.

Kartu kompiuterinių žaidimų dar nežaidžiame, bet, matyt, pradėsime – man reikės tai prisiminti. Kartu einame pasivaikščioti, kartu žvejojame. Jokiu būdu nesakau, kad mano hobiai automatiškai tampa jo hobiais – galbūt aš kartais dar tempiu jį paskui. Tačiau, manau, su laiku vaikams natūraliai pereina tai, ką mėgsta ir jų tėvai.

– Kažkada mokykloje prasidės algebra, geometrija, fizika, chemija... Jūsų tai negąsdina?

– Na, prasidės – tai prasidės. Aš būsiu toks tėvas, kuris sakys: mokykis, sūnau, turi išmokti. Manau, kad tikrai sakysiu.

Mokytis tiksliųjų mokslų nelabai galėsiu jam padėti – reikės samdyti korepetitorių, jeigu turėsime bėdų. Čia tikrai ne mano sritis. Realiai tik kai man buvo kokie 30 metų šiaip ne taip pradėjau suvokti, kas yra organinė ir neorganinė chemija. Tiesą sakant, ir fizikoje ėmiau šiek tiek graibytis panašiu metu, nes pradėjau skaityti knygas apie atomines bombas. Suaugus tapo įdomūs kai kurie dalykai, kurie buvo visiškai neįdomūs mokykloje. Taigi taip, tiksliųjų mokslų srityje aš tikrai nesu tiek pasikaustęs, kad galėčiau vaikui ką nors duoti. Nors, kad ir kaip būtų keista, matematika jam kol kas visai gerai sekasi; tai, kas susiję su skaičiais, jam įdomu.

B. Barausko, D. Kudriavcevo / „Fotodiena“ nuotr.

– Šeima ir televizija dabar užima didelę dalį jūsų gyvenimo. Ar lieka laiko pomėgiams?

– Kur kas mažiau nei anksčiau. Arba būna, kad jeigu laiko ir lieka, tiesiog neturi jėgų – nori pailsėti.

Iš esmės daugeliu atvejų savo hobius ar norus tenka derinti prie šeimos, o ne atvirkščiai. Suprantu, kad pirmiausia turiu galvoti ir daryti tai, kas reikalinga šeimai: mokykla, būreliai, pabuvimas kartu, dviračiai, parkai. O jau paskui, kai savo vyrišku protu įsivaizduoji, kad pakankamai davei šeimai, pradedi muistytis: aš noriu jau dabar šiek tiek ką nors sau, važiuoti kur nors ir t. t.

Kai esi jaunas, gal kitaip žiūri, viskas atrodo paprasčiau, turi daugiau jėgų ir energijos. Gal esi kur kas didesnis egoistas, nes tau reikia daryti karjerą, nori pildyti savo svajones. Dabar, sakyčiau, esu kur kas ramesnis, nes šiokią tokią karjerą padariau, šiokias tokias svajones, jeigu jų buvo, taip pat jau įgyvendinau... Tad kada gi atiduosi dalį savęs sūnui arba šeimai, jeigu ne dabar? Mano metų į daugelį dalykų žiūri kitaip, dorovinis kompasas šiek tiek pasisuka į kitą pusę. Man atrodo, kad tokio amžiaus mes, vyrai, tampame geresni šeimos žmonės nei 30-ies ar 40-ies. Iki to laiko dažnas mūsų būname tiesiog suaugę vaikai, turintys mažai suvokimo, ko norime, ir dažnai – mažai atsakomybės.

– Kad ir kaip būtų, didžiajai daugumai žmonių Marijus Mikutavičius asocijuojasi su kūryba, koncertais, dainomis. Kaip sekasi šioje srityje?

– Labai viskas sulėtėjo. Turiu gausybę pradėtų projektų ir... viskas kažkaip tempiasi.

Kai gyveni vienas – atsikėlei ryte arba vakare, arba dieną, užsimanei – įsijungei elektrinę gitarą ir staugi visu balsu, rėkauji, dainas kuri. Gali tai daryti. Kai turi žmonių namuose, šeimą, tiesiog negali to daryti: kur nors turi išvažiuoti, o dažnai tingisi. Tad natūralu, kad tų spontaniškų sprendimų, kūrybos sprogimų lieka gerokai mažiau.

Norint rezultato reikia daugiau režimo gyvenime, daugiau disciplinos, daugiau planuoti. Tačiau taip, reikia pripažinti, kad saviems reikalams rasti laiko sunkiau. Tai nereiškia, kad neįmanoma. Tiesiog gali būti, kad kartais randi pateisinimą savo tinginystei: šiandien negaliu, nes daug reikia nuveikti kur nors kitur.