L. Adomaitis: norėčiau nukeliauti į smetonišką Kauną

Koncertinis turas didžiuosiuose mūsų šalies miestuose su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru dainininkui, prodiuseriui, kompozitoriui Linui Adomaičiui yra ne iššūkis, bet dar viena realizuojama svajonė. Kaip ir didžiausias karjeros pasiekimas – šeima.

– Koncertai su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru Kaune, Vilniuje, Marijampolėje, Šiauliuose, Klaipėdoje – tau dar vienas iššūkis?

– Svajonė. Sena sena. Turbūt dar nuo mokyklos laikų. Štai vakar iš fabriko gavau naujutėlį albumą, – ištraukia ir rodo albumą "Laiko mašina". – Taip, beje, vadinasi ir šis koncertinis turas. Žinoma, savotiškai tai ir iššūkis, ir malonumas atlikti savo senus bei naujus kūrinius didžiuosiuose Lietuvos miestuose.

– Kuo šiuose koncertuose savo gerbėjams tu kitoks?

–  Ne kiekvieną dieną stoviu scenoje su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Net per repeticijas žinomos dainos skamba kitaip, ypatingai.

– Kas tapo spyriu žengti pirmą žingsnį?

– Iš pradžių pristačiau savo svajonę ir norą apie 80 žmonių komandai. Jie patikėjo ir sako: dirbame.

– Keista, kad dar mokykloje svajojai apie koncertą su simfoniniu orkestru.

– Muzikos mokykloje grojome orkestre. Tai – didinga. Ta orkestro galybė, kai instrumentai perima vienas iš kito obertonus, nenusakoma žodžiais. Kai groja orkestras, muzika skamba tarsi magija.

– Esi žmogus, kuris mėgsta spontaniškus iššūkius, ar toks, kuris atkakliai siekia savo svajonių?

– Žmogus, siekiantis svajonių. Nesu iš tų, kurie sustoja pusiaukelėje ir darbus meta į šoną. Jei kam nors ryžausi, negailiu savęs ir tai darau 110 proc.

– Albumas ir koncertinė programa vadinasi "Laiko mašina". Pafantazuok dar kartą – kur norėtum nukeliauti, jei turėtum vieną galimybę laike?

– Oi, man viskas labai įdomu. Vieniems sakiau, kad noriu nukeliauti į neandartaliečių laikus, nes viena mano daina apie neandartalietį, kuris pateko į dabartinius laikus. Kitiems sakau, kad noriu patekti į tolimą ateitį, paklausyti ateities muzikos – gal tuomet ji bus tarsi sielos gydymas? Dabar noriu nukeliauti į Antano Smetonos laikų Kauną. Kai jis klestėjo, žmonės buvo madingai apsikirpę, tvarkingi, kultūringi ir mieste buvo labai daug šviesuolių, inteligentų.

– Dar fantazuokime. Kokiu orkestro instrumentu norėtum būti? Turbūt smuiku, kuriuo groji labai seniai ir jį vežiojiesi į visas tolimas keliones?

– (Šypsosi) O, tik smuiku! Su juo esu visą gyvenimą ir kitu instrumentu savęs neįsivaizduoju.

– Ką iš sielos gelmių jis tau prikelia?

– Smuikas prasiskverbia ne tik į mano, bet ir į daugelio žmonių sielas. Tai į širdį galintis prisibelsti sielos instrumentas.

– Pameni akimirką, kai jis prisibeldė į tavąją?

– Žinoma! Tėtis paklausė, ar noriu groti smuiku. Labai norėjau! Ir kai septynmetis jau buvau šiek tiek pramokęs, grodamas Antonio Vivaldi kūrinį pirmoje klasėje supratau, kad tai – mano instrumentas.

– Kiek metų jis keliauja kartu?

– Turiu du smuikus. Vieną – nuo dvyliktos klasės. Su juo baigiau muzikos akademiją, groju profesionaliai. Ir kitą, fabrikinį, nebrangų, kurį dažniausiai vežuosi. Nes neduok Dieve, kas nors atsitiktų pirmajam.

– Kur tavo smuikas skambėjo nuostabiausiai? Panamos salose pas kuna genties indėnus, džiunglėse Malaizijoje, ant šventyklų Belize, mažame kaimelyje Tailande ar Halongo įlankoje Vietname, kur neseniai buvai?

– Centrinėje Amerikoje, kai vežiausi tą brangų, seną smuiką. Tuomet smuiką atradau iš naujo, nes baigęs muzikos akademiją jį buvau padėjęs į šalį.

– Persisotinai?

– Turbūt. Po studijų nėriau į estradą. O Centrinėje Amerikoje keliaudamas su Hokšila smuiką vėl atradau. Grįžę kartu įrašėme albumą "Backpackers".

– Perfrazuojant tavo ir Pushaz dainą "Ji mano", kam Linas Adomaitis gali pasakyti: "Tai – mano"?

– Svarbiausios žmogiškos vertybės – nuoširdumas, atvirumas, pagarba vienas kitam, kai žmonės primygtinai neperša vienas kitam savo nuomonės, įsiklauso į kitą ir priima tave tokį, koks yra.

– Sakei, kad kūryba tave ne tik išklauso, bet ir nuramina.

– ... (juokiasi) gal ir sakiau.

– Kada kūryba tau ypač padėjo?

– Nuolat. Ir kūryba – tai ne tik muzika ar geras tekstas. Šis interviu – taip pat kūryba. Kūryba mus turi lydėti visur ir visada. Rašant eilėraštį, albumą, dainą ar bendraujant.

– Esi gavęs ne vieną apdovanojimą. Ką jie tau reiškia?

– Kad dirbu ne veltui. Ypač malonu gauti apdovanojimus tarptautiniuose festivaliuose.

– Bet gal tai – snobizmas? Gal nereikia apdovanojimų? Užtenka kurti, turėti gerbėjų, kurie ir yra apdovanojimas?

– Snobų, skeptikų, pesimistų yra ir bus. Žmonės – įvairūs. Aš linkęs bendrauti su optimistais, tikinčiais, svajojančiais, nebijančiais, pozityviais žmonėmis. Mano draugas, mano žmogus turi turėti šias savybes. Su skeptikais, pesimistais sunku ir nuobodu.

– Turbūt neverta stebėtis, kad tavęs beveik niekada nematyti glamūriniuose vakarėliuose, kur puikuojamasi naujomis silikoninėmis krūtimis, lūpomis, batais žudikais, kur žmonės it lėlės dirbtinomis šypsenomis pozuoja fotografams.

– Man gerokai mieliau pabūti gamtoje, sodyboje ar išėjus iš įrašų studijos nusipirkti bilietus ir keliauti. Net neįmanoma to lyginti su kaukių baliumi.

– Tau neapmaudu, kad kai kurios kaukių baliaus dalyvės, mokančios tik laikyti mikrofonus, viename koncerte stovi lygioje gretoje su profesionaliais, muzikos mokslus baigusiais dainininkais?

– Niekada jų nesmerkiu. Gyvename demokratinėje šalyje. Žmonės įvertina savo galimybes ir renkasi kelią. Ir dažniausiai tų, kurie sublizga ne dėl muzikinių gabumų, o dėl gilių iškirpčių, po kelerių metų scenoje neišvysi. O kas eina lėtai, po žingsnelį, atkakliai siekia savo tikslo, gyvuoja ilgai.

– Nepaisant kelių dešimčių metų scenoje sakei, kad tau didžiausia karjeros viršūnė – šeima.

– Taip. Ir tuo vadovaujuosi. Karjeroje, muzikoje, sporte, versle, moksle išgyveni euforiją, nuosmukius, pakilimus. Bet svarbiau, kai yra greta žmogus, su kuriuo gali tuo dalytis – ir džiaugsmu, ir skausmu.

– O didžiausias šeimos pagrindas, kaip minėjai, – meilė.

– Kalbėti apie meilę neužtektų laikraščio lapo. Be to, meilė turi daug rūšių. Akcentuoju pagarbą, mokėjimą išklausyti. Nuo to daug kas prasideda. Reikia mokėti prisitaikyti, eiti į kompromisus.

– Kalėdos su žmona Irma tau ypatingas metas? Regis, prieš aštuonerius metus susipažinote prieš šias šventes?

– Taip. Labai mėgstame Kūčias, Kalėdas, kai aplankome tėvus, būna brolis. Tai viena retų švenčių, kai mėgaujamės šeimos židiniu, atsisakome koncertų.
O pažintį su Irma puikiai atsimenu, nors esu skraidantis padebesiais ir kartais pamirštu, kokia tai diena – gruodžio 19-oji ar 21-oji, – juokiasi. – Žinau, kad moterims tai labai svarbu, kai kurios skaičiuoja ne tik dienas, bet ir valandas.

Tame vakarėlyje buvau komisijos nariu.

– Irma – komandos nare.

– Taip. Ją pastebėjau per repeticijas, o užkopęs ant scenos būtent jai, o ne vadovei įteikiau prizą.

– Esate susituokę ketverius, kartu gyvenate jau aštuonerius metus. Meilė – tarsi gyvas junginys, ji kinta, keičiasi. Ką tau davė tie metai, ką atradai su Irma?

– Su ja labai gera keliauti ne tik į Centrinę Ameriką, Belizą, Panamą, Tailandą, Vietnamą. Su ja gera ir smagu keliauti kasdienybėje. Mes labai sutampame, esam vienis.

– Nuo ko priklauso, kad su broliu Marijumi Adomaičiu, muzikos pasaulyje labiau žinomu, kaip Mario Basanov, vienas kito neužtemdote, nepavydite ir puikiai sutariate? Nors yra labai daug liūdnų pavyzdžių.

– Gerbiame ir mylime vienas kitą. Vertiname vienas kito pasiekimus, grojame skirtingų žanrų muziką. O susitikę papildome vienas kitą. Jis pasakoja apie elektroninę, aš – apie akustinę muziką.

– Esi realizavęs šokių projektą "Dulkių spindesys". Kada tau spindėjo dulkės?

– Valstybiniame muzikiniame teatre ir dabar jos spindi. Džiaugiuosi, kad tai – šioks toks, vis dar anšlaginis reiškinys, kelerius metus mėgstamas žiūrovų, o aš buvau vienas šio projekto sraigtelių.

– Tau labai nepatinka asmeniniai klausimai.

– Į kai kuriuos neatsakau, – šypsosi.

– Vyrai labai nemėgsta kalbėti apie savo buvusiąsias.

– Vyrai mėgsta arba moterys mėgsta – tai stereotipai, nuo kurių atsiriboju. Man patinka susitelkti į asmenybę, su kuria bendrauju, ir parenku jai tinkantį klausimą.

– Tau labai patinka Centrinė Amerika, Azija, kur žmonės gyvena čia ir dabar. O kas tau yra praeitis?

– Gyvenimo pamokos ir geri prisiminimai. Juos ir akcentuoju, o nemalonius palieku nuošalyje, jie virsta pamokomis. Jų nereikia akcentuoti, nereikia savęs graužti. Geriau išsaugokime šviesių prisiminimų. Ir labai gaila žmonių, kurie ilgai nešiojasi liūdesį, nuoskaudą, pyktį. Taip jie naikina save.