Kol gali kvėpuoti, kovok!

Ekranuose pasirodo dvylikai "Oskarų" nominuota išlikimo drama "Hju Glaso legenda", galinti tapti geriausiu metų filmu.

Penktas kartas nemeluos?

Vos paskelbus šių metų "Oskarų" nominacijas, žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose užvirė diskusijos apie tai, ar Leonardo DiCaprio pagaliau gaus "Oskarą" už vaidmenį dramoje "Hju Glaso legenda". Auksinį gaublį jam jau įteikė, o tai geras ženklas: Auksinio gaublio laureatai dažnai laimi ir Kino akademijos prizų varžytuves.

"Oskaras" aplenkė aktorių 1994-aisiais ("Kas graužia Gilbertą Greipą"), 2005-aisiais ("Aviatorius"), 2007-aisiais ("Kruvinas deimantas") ir 2014-aisiais ("Volstrito vilkas"). Dauguma ekspertų pranašauja, kad penktas kartas nemeluos, ir geidžiamiausia kino pasaulyje paauksuota statulėlė pagaliau atsidurs L.DiCaprio rankose. Tai būtų tinkamas atpildas už tas kančias, kurias aktoriui teko patirti atšiauriomis sąlygomis filmuojant "Hju Glaso legendą": originalus filmo pavadinimas "The Revenant" – "Išgyvenęs" tiksliau atskleidžia pagrindinę esmę.

Magiškojo realizmo pamokos

Ne mažesne naujojo filmo žvaigžde pelnytai reikėtų vadinti jo režisierių Alejandro González-Iñárritu. Kartu su kolegomis ir bičiuliais Guillermo del Toro bei Alfonso Cuarónu jis yra garsaus meksikiečių režisierių triumvirato narys, ženkliai paveikęs ne tik savo šalies kiną, bet ir tapęs kinematografinių madų diktatoriumi. Visų jų kūrybą paveikė meksikietiško siurrealizmo tradicijos ir Lotynų Amerikos literatūros reiškinys, žinomas kaip magiškas realizmas, kuriame susilydė Julio Cortázaro intelektualios šarados, Jorge Luiso Borgeso filosofinės įžvalgos ir Gabrielio Garcíai Márquezo emocingumas.

Pirmasis A.Gonzalez-Iñárritu filmas "Meilė – kalė" (su šiuo šedevru mus supažindinusi LTV sušvelnino jo pavadinimą ir pasirinko ne tokį drastišką "Prakeiktos meilės" variantą). Šiame filme režisierius supynė tris skirtingas istorijas ir jų personažų likimus. Tą patį principą režisierius naudojo ir Holivude sukurtuose filmuose, nors ir "21 gramas" (2003 m.), ir "Babelis" (2006 m.), palyginti su "Meile – kale", atrodo kaip gerokai supaprastintos generalinio metodo kopijos (aštresnės plunksnos kritikai juos vadina eksportiniais variantais).

Pernai keturiais "Oskarais" apdovanotame jo filme "Žmogus paukštis" taip pat yra keli lygmenys, nors kamera beveik neišleidžia iš savo stebėjimų lauko aktoriaus Michaelo Keatono, kuriam pagrindinis vaidmuo tapo tikru benefisu.

Išlikimo epopėja

Palyginti su anksčiau kurtais filmais "Hju Glaso legenda" gali pasirodyti gerokai paprastesnė. Bet šis paviršutiniškas įspūdis klaidina.

Tikriausiai nebus didelis nusikaltimas atskleisti kai kurias siužeto detales. Juk visi jau žino, kad filme pasakojama apie tai, kaip 1823-aisiais patyręs keliautojas ir vienas geriausių kailių medžiotojų amerikietis Hju Glasas, daug metų pragyvenęs tarp paunių genties indėnų, buvo užpultas lokio grizlio. Leisgyvį Glasą likimo valiai palieka jį saugoti paskirtas bendražygis Džonas Fidžeraldas (akt. Tomas Hardy), bet atgavęs sąmonę Hju nepalūžta: neįtikima valia ir keršto troškimas padeda jam įveikti 300 km per stingdančius žiemos speigus. Jėgų jam suteikia jo žuvusios žmonos priesakas: "Kol gali kvėpuoti, kovok!"

Mirusi žmona yra svarbus "Hju Glaso legendos" personažas. Jos pasirodymus lydi ne tik išmintingi patarimai ("Vėjas negali įveikti medžio su stipriomis šaknimis"), padedantys Glasui išgyventi neįmanomomis sąlygomis, bet ir suteikia filmui kitą – filosofinę ir alegorinę – dimensiją, kurią režisierius pakomentavo taip: "Tai metaforiška istorija apie žmogų, kuris mirė, o po to kelis kartus atgimė. Pradžioje po susirėmimo su lokiu jis miršta fiziškai, paskui po sūnaus nužudymo miršta dvasiškai. Jo dvasią išgydo indėnas, o kūną išgelbsti nugaišęs arklys, kurio kūnas Glasą sušildo šaltą naktį. Dabar jis nebijo mirties, nes tam, kuris kelis kartus mirė, daugiau nebėra ko bijoti."