Kino išbandymai. Įspūdžiai iš 62-osios „Berlinalės“

Didieji kino festivaliai mėgsta pasirinkti kankinį. Ar tai būtų įkalintas Irano kino režisierius ar bet kuriame pasaulio kampelyje diskriminuojama mažuma. Kankinystė, upės aukų kraujo kaip neatskiriama tiek komercinės, tiek arthauzinės kino kultūros dalis, nudažo ekranus. Visgi gedėti nėra kada, nes vieną kančios ir gyvenimo mirties link seansą keičia kitas.

Dokumentikos pripažinimas

Šiemet „Berlinalės“ žiuri pagrindiniu „Auksinio lokio“ prizu apdovanojo filmo „Cezaris turi mirti“ (angl. „Cesar must die“) kūrėjus. Broliai Paolo ir Vittorio Taviani įtaigiai sukonstravo daugiamatę tikrovę, tik 3D efektas atsispindėjo ne ekrane, o pačioje filmo struktūroje. Daugiabriaunis filmas pasakoja apie spektaklio pagal Williamo Shakespeare'o pjesę „Julijus Cezaris“ statymą. Kalbant apie filmą „Cezaris turi mirti“, neretai užsimirštama, kad tai – dokumentinis filmas. Ir tai yra viena esminių šio filmo vertybių – dokumentinio kino žanrinių ribų praplėtimas, provokavimas šia tema.

Filmas „Cezaris turi mirti“ suręstas ant nepajudinamų faktų pamato – pagrindiniai veikėjai yra nusikaltėliai, nuteisti kalėti už sunkius nusikaltimus ilgai, o kai kurie ir iki gyvos galvos. Kalėjime statomas spektaklis nutrina ribas tarp istorinių personažų, teatro scenos ir Romos ypatingos priežiūros kalėjimo „Rebibbia“ kalinių asmeninių likimų.

Kai italų televizijos atstovai iškart po seanso filmuodami reportažą manęs paklausė, ką aš mananti apie filmą ir ar jis turi šansų gauti apdovanojimą, atsakiau entuziastingai ir linkėjau kūrėjams kuo geriausios kloties varžybose dėl lokių, nors giliai širdyje dvejojau, kad šis filmas gali būti apdovanotas pagrindiniu apdovanojimu. Tuo metu konkursinės programos seansai buvo dar nė neįpusėję...

Kūrėjos žaizdos

Atrodo, kad savirefleksija ir nuolatinis savęs teiravimasis, ką matau prieš akis – ar Cezario laikų Romos, ar teatro erdvės, ar tikro gyvenimo fone vykstančią dramą – sujaudino ne tik žiuri su garbiu pirmininku Mike'u Leighu. Eiliniams „Berlinalės“ žiūrovams taip pat patinka kvestionuoti tikrovę.

Žiūrovai mėgstamiausiu „Panoramos“ programos kūriniu išrinko filmą, kurį galima pavadinti kūniškai tikrovišku – „Marina Abramović – dalyvauja menininkė“ (angl. „Marina Abramović. The Artist is Present“, rež. Matthew Akers, Jeff Dupre). Tad ne vien šių metų "Berlinalės' konkursinės programos žiūri ieško tikrų ar sielos žaizdų ir tikro skausmo.

„Panoramos“ žiūrovų mėgstamiausio filmo titulą laimėjęs filmas beveik dvi valandas baksnoja į serbų menininkės, tituluojamos performanso krikštamote, Marinos Abramović žaizdas. Filmas atskleidžia menininkės asmenybę, pažymi svarbiausius jos performansus ir susitelkia į naujausios parodos, vykusios prieš porą metų MoMA, pristatymą.

Politinė žinia

„Sidabriniu lokiu“ šiemet buvo apdovanotas vengrų režisieriaus Bence'o Fliegaufo filmas „Tik vėjas“ (angl. „Just the Wind“) – vientisas subjektyvia kamera, pasitelkiant neprofesionalius aktorius, nufilmuotas kūrinys. Režisieriui išties pavyko užmegzti ypatingą santykį su aktoriais. O aktoriams pavyko užmegzti egzistencijos stygas virpinantį ryšį su tikrove anapus ekrano.

„Tik vėjas“ – tikrais įvykiais grįsta istorija apie vieno Vengrijos romų kaimo tragediją, kai iš pasalų naktimis medžiokliniais šautuvais buvo pradėti šaudyti šio kaimo gyventojai.

Romų bendruomenės narė aktorė Katalin Toldi spaudos konferencijoje priminė, kad tyrimas dėl šių žudynių, per mažiau nei metus nusinešusių aštuonias gyvybes, dar nebaigtas. Sudėtinga Vengrijos politinė ir kino finansavimo padėtis nesutrukdė šiam jaudinančiam kūriniui patekti į Berlyno kino festivalio konkursinę programą bei laimėti svarų apdovanojimą, kuris tikrai padės šiam jaunam režisieriui ateityje.

Nors prodiuserė Mónika Mécs minėjo, kad filmą palaiko įvairios valstybinės institucijos, tačiau po seanso „Berlinalėje“ tarp žurnalistų sklido kalbos, kad Vengrijos viešosios administracijos ir teisingumo ministerija bei Socialinės integracijos sekretoriatas išplatino specialų pranešimą, kuriame apgailestaujama dėl įvykių, sukrėtusių romų bendruomenę. Be to, jame aiškinama, kokių priemonių yra imtasi, siekiant užkirsti kelią tolesniems nusikalstamiems veiksmams, informuojama apie priemones, taikomas siekiant romų integracijos į Vengrijos visuomenę.

Režisierius B.Fliegaufas, šiam filmui negavęs finansavimo iš Vengrijos kino fondo, kaip teigiama, dėl to, kad tuo metu buvo reformuojama kino paramos sistema, užčiuopė gyvą Vengrijos visuomenės nervą. Iš Berlyno parsivežtas „Sidabrinis lokys“ jam padės šiuo metu politiškai audringoje tėvynėje.

Pripažinti geriausiais

Geriausiu režisieriumi šiemet pripažintas vokiečių kūrėjas Christianas Petzoldas už filmą „Barbara“, kuriame žavi aktorės Ninos Hoss vaidyba bei žiuri įvertintas režisieriaus meistriškumas. Filmas pasakoja apie Rytų Vokietijos gydytojos Barbaros asmeninį apsisprendimą 1980-aisiais įtampos tarp dviejų režimų kontekste.

Dosniai Berlyne apdovanotas režisierius Nikolajus Arcelis. Filmas „Karališkasis romanas“ pagerbtas už geriausią N.Arcelio ir Rasmuso Heisterbergo scenarijų bei aktoriaus Mikkelio Boe Følsgaardo vaidybą. M.B.Følsgaardas šioje kostiuminėje dramoje sukūrė silpnapročio Danijos karaliaus Christiano VII vaidmenį.

Geriausia šių metų „Berlinalės“ konkursinės programos aktore pripažinta jauna Kongo aktorė Rachel Mwanza už mergaitės, užverbuotos į kariuomenę, vaidmenį Kim Nguyan filme „Karo žynė“. Už išskirtinį meistriškumą buvo apdovanotas filmo „Baltojo elnio plokštuma“ (angl. „White Deer Plain“) operatorius Lutzas Reitemeieris. Alfredo Bauerio prizu už inovatyvumą buvo apdovanotas portugalų kino kritiko ir režisieriaus Miguelio Gomeso filmas „Tabu“, o specialų „Sidabrinį lokį“ už filmą „Sesuo“ (angl. „Sister“) gavo šveicarų režisierė Ursula Meier.

Įžiebė diskusiją

Lietuvai šių metų „Berlinalės“ kino programoje atstovavo Deimanto Narkevičiaus filmas „Draudžiami jausmai“, įtrauktas į „Forum Expanded“ programą, skirtą atidesniam žvilgsniui į kino ir kitų menų santykį. Filmo peržiūrą lydėjo ilgiau nei valandą trukusi diskusija, kurią kurstė gana skirtingos probleminės įtampos.

Viena vertus, diskusija auditorijai leido išgirsti menininko viziją, įsitikinti filme naudojamų ženklų atpažįstamumu, įsigilinti į kūrinio struktūrą, kurios identifikavimas šio kūrinio supratimui yra esminė prielaida. Kita vertus, buvo įdomu stebėti dėl filmo kylančias aistras, salė tarsi pasidalijo į keletą grupių, skirtingus komentarus lydėjo palaikančiųjų aplodismentai. Diskusiją vedė net du vedėjai.

Sąmoningai ugnį kurstė pradedantis režisierius Romas Zabarauskas – D.Narkevičiui teko atremti kaltinimus, esą sukūręs tokį filmą, kurį iš dalies finansavo „ArtAids“ fondas, režisierius nepakankamai viešai ir nepakankamai tiesiogiai atstovauja Lietuvoje netoleruojamoms homoseksualinėms mažumoms bei nepakankamai kovoja su AIDS. D.Narkevičiaus atsakymas į šią provokaciją buvo gana glaustas.

Menininkas atkreipė susirinkusiųjų dėmesį į tai, kad filmu nebuvo siekiama jokio agitavimo, kadangi jam iš esmės bet kokios politinio aktyvizmo apraiškos mene atrodo atgrasios. D.Narkevičiaus įsitikinimu, meno tikslai esą visai kitokie nei politinių ar socialinių judėjimų. „ArtAids“ fondas filmą užsakė ir rėmė dėl D.Narkevičiaus filmų meninės kalbos savitumo. „ArtAids“ fondas su menininkais bendradarbiauja ne tam, kad šie iliustruotų jo skleidžiamas idėjas, o tam kad išplėstų pačios problemos sampratą, pasikliaudami visai kitokios savasties patirtimi.

Lietuviškų filmų sėkmė

Svarbios žinios iš Berlyno kino mugės – gaivališkas, labai laukiamas dar nebaigtas Kristinos Buožytės filmas „Aurora“, atstovaujamas pardavimų kompanijos „Reel Suspects“, buvo iš anksto parduotas Pietų Korėjos platintojui „Green Narae Media“. Tai išties daug žadanti filmo (kurio videoanonsas primena ankstyvuosius Marinos Abramović performansus) gyvavimo pradžia.

Uljana Kim, kurios vadovaujama „Uljana Kim studija“ šiuo metu prodiusuoja naujausius nacionalinės premijos laureatų Audriaus Stonio (dokumentinis filmas „Po Ąžuolo šaknimis“) ir Arūno Matelio (vaidybiniai filmai „Odisėja R. Ir J.“ ir „Antigravitacija“) bei Kristijono Vildžiūno (vaidybinis filmas „Trys draugai ir kiti“) filmus, pirmą kartą Lietuvos kino istorijoje gavo MEDIA programos „Slate funding“ 105 tūkst. eurų paramą parengiamiesiems minėtųjų režisierių filmų darbams ir projektams plėtoti.

Berlyno kino festivalyje režisieriai Audrius Stonys ir Arūnas Matelis pristatė savo projektus potencialiems koproduseriams.

Berlyne įvyko ir dokumentinio filmo „15 Young by Young“ („15 jaunų apie jaunus“) specialusis tik kino industrijai skirtas seansas. Šis dokumentinis filmas vienija penkiolikos jaunų režisierų iš buvusių Sovietų Sajungos respublikų penkiolikos minučių trukmės dokumentinius filmus. Pagrindinis visų filmų herojus – jaunas žmogus, gimęs k su nepriklausomybės atgavimu. Sovietų Sąjungos žlugimo 20-mečiui skirtą trumpametražį filmą „Specialistė“ projekte pristatė ir režisierė iš Lietuvos – Giedrė Beinoriūtė.