Kelionė į Vorkutą: šovinizmo dvasia, bet apie lietuvius – tik gerai

Rusijoje juntamos šovinistinės nuotaikos, formuojamas Vladimiro Putino kultas. Tačiau trečią kartą per metus Vorkutoje lankęsis fotografas Raimondas Puišys sutiko tik labai draugiškus ir gerai apie lietuvius kalbančius žmones.

Ruso dovana – fotoaparatas

Atšiauriame mieste, kurio apylinkėse kitados buvo vienas didžiausių GULAG lagerių ir daugelio lietuvių tremties vieta, Raimondas lankėsi praėjusių metų vasarą, šių metų kovą ir rugsėjį.

Dabar Sankt Peterburge gyvenančio žinomo verslininko  Pavelo Jeretniovo prašymu fotografas ketina išleisti albumą apie ruso gimtąjį miestą – Vorkutą.

Penkiolika metų pažįstamas, draugu tapęs rusas lietuvį įkalbėjo tai padaryti 50-ojo R.Puišio gimtadienio proga dovanodamas apie 10 tūkst. eurų vertės fotoaparatą "Canon".

"Po ilgų dvejonių dovaną priėmiau ir pažadėjau išleisti albumą apie angliakasybos miestą, – su Pavelu kaunietis susipažino Sankt Peterburge, pristatydamas savo albumą apie kalnus – "Aukštumos žemumos". – Jo sumanymas buvo, kad Vorkutą įamžinčiau skirtingu laiku."

Rusų verslininkas norėjo, kad Vorkutą jie aplankytų ir vasarį, tačiau tuomet ten poliarinė naktis, oro temperatūra siekia 40–45 laipsnius šalčio, dažnos pūgos.

"Užteko ir kovo – 30 laipsnių šalčio ir daugybės sniego, – šyptelėjo Raimondas, kuris šį rugsėjį į Vorkutą vyko su dar trims Pavelo draugais. – Žiemą tundra nuostabi. Viskas balta. Sniegas, medžiai, zuikiai. Baltos kurapkos, lapės ir net antys."

Veikia tik dvi šachtos

Vorkutos centras – gana šiuolaikiškas. Gatvėse beveik vien vakarietiški automobiliai, daug restoranų, kuriose kainos smarkia kandžiojasi: pietums asmuo paklos bent 100 litų, o padavėjai pasiūlys merginų, kainuojančių po 100 eurų už valandą. Bet nuramins: "Galima derėtis."

Jaunimas maigo mobiliuosius telefonus. Daug interneto kavinių, o mieste saugu ir naktimis.

Tik stebino vis dar stūksantys paminklai ne tik Leninui, bet net S.Kirovui.

"Kažkada rusai stebėjosi didelėmis baudomis, tačiau dabar jie mus pralenkė, – pasak Raimondo, pėstieji dabar nelaksto per gatvę šviečiant raudonam šviesoforo signalui. – Kartą mane pačiupo Pavelas, kai norėjau pereiti tuščią gatvę. Perspėjo – nubaus. Vairuotojas, kirtęs ištisinę liniją, gali trejiems metams netekti pažymėjimo."

Tačiau iš miesto pastaraisiais metais emigravo labai daug žmonių ir gyventojų sumažėjo kelis kartus: dabar Vorkutoje gyvena apie 60 tūkstančių.

Ypač daug žmonių išvyko iš apylinkių: Sovetsko, Vyšgorodo, Šiaurinio miestelio.

"Veikia tik kelios šachtos – ištisi kvartalai po 50 daugiabučių namų – tušti, – R.Puišys matė dūlančius su baldais, daiktais paliktus butus. – Fotografuoti šachtose neleido. Vienoje galėjau įamžinti tik liftu pakilusius šachtininkus, kitoje – koridorių ir garbės lentą."

Daug rusų išvyko itin pavojingu metu – po 1990-ųjų, kai vyko gaujų karai, žudydavo verslininkus.

"Ar pažinojai jį? Amžinatilsį. Tu žinai tą? Užkasėme praėjusiais metais. O tą? Irgi "padėjo", – girdėdamas tokias rusų kalbas,

Raimondas nesusilaikė: – Vyrai, o kas nors gyvas liko?"

Mūsų sostinė – Ryga

Tipinis ruso portretas Vorkutoje? Sibiriečiai – kategoriški, tiesūs, labai draugiški, garbingi. Ir nemėgsta pižonų maskviečių. Ypač sostinės gyventojų nemėgsta Sankt Peterburgo gyventojai.

Koks Vorkutos rusų požiūris į Lietuvą pastaruoju metu vykstant propagandos karui Rusijoje ir Lietuvoje?

"Per visą laiką neišgirdau nė vieno blogo žodžio, – nuoširdžiai tikino R.Puišys. – Daug rusų iškart suprasdavo, kad esu iš vienos Baltijos šalių. Išgirdę "Lietuva", atsiliepdavo šiltai, paprašyti parodyti kelią, nuveždavo ir net kviesdavo į svečius. Jie iškart prisimindavo, kaip buvo, kai su lietuviu tarnavo kariuomenėje – jis buvo "šaunus vaikinas", arba lankėsi Lietuvoje, kur draugiški žmonės. Tik mūsų sostinė jiems vis dar Ryga."

Lietuva susižavėjęs ir verslininkas Pavelas, kuris žada netrukus atvykti jau penktą kartą.

"Čia jis alpsta iš susižavėjimo, jam labai patinka Kaunas, o Palanga išvis – pasaka, – pastebėjo R.Puišys. – Beje, jis iš Vorkutos į Sankt Peterburgą atvežė suburtą ledo ritulio komandą iš sunkiau gyvenančių tėvų vaikų. Jiems nupirko kelis butus, pastatė dviaukštes lovas. Ši komanda jau viešėjo ir Lietuvoje."

V.Putiną vadina tėvavardžiu

Vorkutoje lietuvis apsilankė ir Pavelo bute, kuriame jis praleido vaikystę. Trijų kambarių butą, kuriame seniai niekas negyvena, prižiūri, mokesčius sumoka viena močiutė.

"Pavelo bute palikti daiktai, baldai, nuotraukos", – R.Puišys įamžino momentą, kai verslininkas apsiverkė žvelgdamas į savo vaikystės nuotrauką, padėtą greta šventųjų paveikslų.

Jie apsilankė ir 30 metų jubiliejų minėjusioje mokykloje, kur mokėsi rusas: "Įstrigo vyresniųjų klasių merginos supintomis kasomis ir kaspinais. Tokį vaizdą Lietuvoje matėme prieš keliasdešimt metų."

Ir nors rusai labai draugiški, šilti žmonės, Raimondas jautė, kad pastaruoju metu kartais prasiveržia šovinizmas. "Dabar gerbiu Putiną ir vadinu jį tėvavardžiu", – sakė ne vienas sutiktas rusas.

Vis dėlto Rusijos prezidento populiarumas susvyravęs tarp kai kurių turtingų verslininkų, kurie bijo, kad konfiskuos jų turtą, ir tarp menininkų, kurie greitai pajuto diktatą.

"Raimondai, pervažiavome visą Lietuvą", – kai nuo Vorkutos iki Karos jūros jie įveikė apie 300 km, pajuokavo Pavelas. Lietuvis draugiškai atkirto: "Taip, tačiau pas mus tokį atstumą įveiksi per dvi tris valandas, o mes čia – per parą."

Iki jūros pirmą kartą važiavo sunkvežimiu "Ural", dabar – savadarbe, šarvuotą BTR primenančia transporto priemone.
"Ir nors juntama "Gazprom" veikla (kas 50–70 km įrengti metaliniai, šildomi pastatai, naudojama japonų technika, burzgia traktoriai, nuo jūros tiesiamas naftotiekis ir dujotiekis), pravažiuosi tik pagrindiniu keliu", – teigė Puišys.

Elniena – ir komiams prabanga

Prieš metus, iki jūros likus 7 km, kelią pastojo užkardas, ginkluota apsauga. "Iš čia gerai matyti jūra, nėra ko važiuoti", – kareiviai nepraleido iki vandens ir net nepaėmė 1 000 eurų kyšio.

Šįkart išgirdę, kad vyrai nori pažvejoti, kareiviai nesudarė jokių kliūčių. Žvejyba 7 laipsnių šilumos Karos jūroje buvo kukli: kibo 300–400 g svorio žuvys.

Lietuvis lankėsi ir pas komius, nanajus: 50–70 km/val. greičiu rusai keturias valandas virtuoziškai juos vežė sniego motociklais.
"Po tokios kelionės, kai nekart šokčiojome į orą, dar porą dienų skaudėjo kūną, – juokėsi Raimondas. – Komiai turi palydovinį ryšį, civilizacija okupuoja, tačiau vietiniai vis dar gyvena kukliai, vasarą vilki padėvėtuais drabužiais iš Kinijos, tik žiemą avi elnio batais. Tačiau daugiau nei 100 litų už kilogramą kainuojanti elniena juos auginantiems klajokliams – prabanga. Elnių verslu užsiimantys rusai griežtai skaičiuoja viską."

Girti kuriozai

Apie politiką Vorkutoje lietuvis beveik nekalbėjo, tačiau sutikti rusai, prakalbus apie Ukrainą, teigdavo: "Taip jiems ir reikia."
Lietuvių pėdsakų fotografas Vorkutoje neaptiko: tik kryžkelėje stūksojo akmeninis, apie 6–7 m aukščio paminklas tremtiniams lietuviams su iškaltais mūsų šalies himno žodžiais.

Vorkutos apylinkėse, amžinojo įšalo žemėje, matė ne vieną iš lentų suręstą kapą: žmonės buvo laidojami paviršiuje, o tą vietą dar žymėjo mediniais kryžiais.

R.Puišys paneigė mitą, kad Rusijos gūdumoje ištisai vartojamas alkoholis. Su tuo bandoma kovoti, verslo su buteliu degtinės nesutvarkysi, o girtą išgrūs pro duris. Tik apleistuose miesteliuose fotografas matė kelis besišlaistančius girtuoklius.

Tiesa, per vieną kelionę į Vorkutą traukinio restorane du Pavelo draugai rusai verslininkai šiek tiek išgėrė, o kai išlipo parūkyti Čerepovece, buvo sulaikyti policininkų.

"Alkoholį vartoti leidžiama, tačiau viešoje vietoje neblaivų žmogų gali sulaikyti, – aiškino lietuvis. – Verslininkai pasitikinčiai kalbėjo su policininkais ir šie jų neišleido, traukinys išvažiavo. Po to, matyt, su policininkais sutarė, čiupo taksi ir nuskubėjo iki Vologdos, kur buvo kita mūsų stotelė. Deja, pamatė tik nuvažiuojantį traukinį. Jie įlipo į jį, kai mes grįžome po trijų dienų."

Kelionės metu lietuvis su Pavelu, atėję pietauti, pateko į 54 metų restorano savininko gimtadienį. Puotoje staliai lūžo nuo valgių ir gėrimų, dalyvavo apie 40 žmonių: moterys ir vyrai šventė skirtingose salėse.

Kai po trijų dienų lietuvis ir rusai užėjo pavalgyti į restoraną,  vėl sutiko savininką.

"O, Baltija, Lietuva, Raimondas! – draugiškai sušuko linksmas vyras. Po kelių minučių prie fotografo priėjo restorano direktorė ir šypsodamasi pašnabždėjo: – Raimondai, nuo tos dienos, kai čia buvote pirmą kartą, iš restorano jis dar nebuvo išėjęs."