Kelionė į Japoniją tapo bendru šeimos projektu: papasakojo, kaip susiplanuoti tokią išvyką

– Ši vasara ypatinga – beveik visos dienos saulėtos. Įdomu, kas jūsų ketveriukei yra gera diena?

M. P.: Man gera diena, kai mes visi keturi – tokie aktyvūs ir be galo energingi – nesusipykstame ir veikiame ką nors aktyviai visi kartu. Tarkime, keliaujame po Lietuvą arba už jos ribų.

A. P.: Pritariu vyrui, nes ir mūsų vaikai Emilis ir Nojus nuo mažumės pratę prie kelionių, ilgų distancijų, karščio, šalčio ir pan. Tiesa, taip toli, kaip iki Japonijos, jiems skristi dar niekada neteko.

– Turite pinigingą pavardę – Pinigiai. Gal jos užtenka, kad galėtumėte keliauti po pasaulį ir nesukti galvos dėl finansų? Ką veikiate gyvenime, kuo užsiimate?

M. P.: Esu šokėjas, choreografas, pedagogas. Kauniečiai mane pažįsta kaip „Nuepiko“ šokio trupės narį, o šiaip visa mano veikla yra susijusi su menu ir kultūra. Daug gastroliuoju tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Japonijoje lankiausi trečią kartą. Pirmuosius du kartus ten buvau su šokio teatro gastrolėmis.

Atradimai: smagiausia dalis – sukorus daugiau kaip 25 tūkst. žingsnių, atrasti tik vietiniams žinomą krioklį gamtos apsuptyje. Pinigių šeimos archyvo nuotr.

A. P.: Aš esu komunikacijos specialistė, kūrybinės agentūros „Salto“ bendrakūrė. Taip pat – tarptautinių kultūros projektų komunikacijos vadovė.

– Komunikacijos specialistė turbūt be vargo randa bendrą kalbą su visais šeimos vyrais?

A.P.: Kartais randu, o kartais pasijaučiu kaip batsiuvys be batų. Gali puikiai išmanyti komunikaciją iš profesinės pusės, bet šeimoje ne visi jos dėsniai galioja. Čia savi mokslai, sava specifika, todėl vis dar vadinu save šeimos universiteto studente.

Japonija mums buvo ne paprasta kelionė, bet pamoka visiems. Ypač vaikams. Norėjome jiems parodyti, kad, jei išsikeli tikslą ir jo sieki mažais, tvirtais žingsneliais, – viskas įmanoma.

– Kodėl pasirinkote Japoniją – lietuvio akimis tokią tolimą, brangią ir egzotišką šalį?

M. P.: Prieš pandemiją teko ten gastroliuoti su šokio teatru. Labai patiko, todėl prieš išvykdamas nuėjau į vieną iš daugybės ten esančių šventyklų ir sugalvojau norą kitą sykį čia atsidurti su visa šeima. Europos šalys civilizaciniu požiūriu daugmaž panašios, o kai atsiduri Azijoje, kur kitoks kultūrinis išsivystymas, tuomet atsiveria kiti horizontai.

A. P.: Papildysiu Marių, kad kiekvienų metų pabaigoje mūsų šeima išsikelia sau tikslų. Po vieną ar du – kiekvienas asmeniškai, keletą tikslų įsivardijame sau, kaip šeimai, ir dar pasakome po vieną tikslą kiekvienam kitam šeimos nariui. Pamenu, buvo 2022-ųjų pabaiga, mes visi išsikėlėme tikslą drauge nuvykti į Japoniją. Iki pat šio birželio mes visi taupėme. Jei kokia nors proga vaikai gaudavo iš senelių pinigėlių, juos leisdavo ne ledams ar žaislams, bet dėdavo į Japonijos taupyklę. Taigi Japonija tapo bendru mūsų šeimos projektu.

Mielos: Japonijoje populiarios kavinės, kuriose yra gyvūnų. Šioje Pinigiai mėgaujasi kiaulaičių draugija. Pinigių šeimos archyvo nuotr.

– Daugelis klaustų – kodėl su vaikais? Ar nebūtų buvę lengviau berniukus palikti senelių priežiūrai?

M. P.: Japonija mums buvo ne paprasta kelionė, bet pamoka visiems. Ypač vaikams. Norėjome jiems parodyti, kad jei išsikeli tikslą ir jo sieki mažais, tvirtais žingsneliais, – viskas įmanoma. Tikimės, kad kai jie suaugs, šis žinojimas jiems dar sugrįš ir duos naudos.

– Kaip sekėsi planuoti kelionę?

M. P.: Mums pasisekė, kad turime žmogų iš komunikacijos srities. Ačiū Agnei, kuri labai šauniai sudėliojo visus kelionės akcentus. Kadangi Japonijai skyrėme septyniolika dienų, nusprendėme po ją visą nesiblaškyti, bet likti trijuose vienas šalia kito esančiuose miestuose – Osakoje, Naroje ir Kiote.

Dovana: tik lietuvių šeimai skirta mačios gėrimo ceremonija. Pinigių šeimos archyvo nuotr.

A. P.: Viską – bilietus, nakvynes ir kelionės vietas – susiplanavome iš anksto, nes kuo arčiau išvykimo, tuo labiau viskas brangsta. Kelionės metu daug kas kito, nes planuojant, mūsų galva, reikia palikti vietos improvizacijai. Visų pirma, dėl oro sąlygų. Birželį Japonijoje lietūs, bet mums pasisekė. Lijo tik dvi dienas. Didžiausiu iššūkiu vaikams tapo skrydis, trukęs apie 13–14 valandų. Nuskridus vėlgi reikėjo persiorientuoti ir pritaikyti savo biologinius laikrodžius prie 6–7 valandų laiko skirtumo. Tačiau vaikai šaunuoliai – greitai adaptavosi. Daug laiko praleidome vaikščiodami pėsčiomis – 25 tūkst. žingsnių per dieną tikrai nebuvo riba. Japonijoje daugybė parkų, kalnų ir miškų. Džiaugdavomės, kai netyčia pavykdavo atrasti kokį tik vietiniams žinomą gamtos kampelį – tarkime, įspūdingą krioklį, kuriame galėdavome išsimaudyti.

– Japonijos virtuvė, pirmiausia, asocijuojasi su sušiais. Įdomu, kaip vaikai, tiksliau, jų skrandžiai, reagavo į japonišką maistą?

A. P.: Jokių nuotykių šiuo atžvilgiu nepatyrėme, nes Japonijoje maistas yra labai šviežias ir įvairus: jūros gėrybės, mėsos patiekalai, ramenai, sušiai ir kt. Pasakykite man, kuris vaikas nemėgsta makaronų, o jų čia buvo įvairiausių rūšių! Pasigedome vaisių ir uogų, kurie buvo labai brangūs.

Jei kokia nors proga vaikai gaudavo iš senelių pinigėlių, juos leisdavo ne ledams ar žaislams, bet dėdavo į Japonijos taupyklę.

M. P.: Kalbant apie maisto kainas, jos tikrai nesikandžiojo. Nors pažįstami žmonės, sužinoję apie mūsų planus keliauti po Japoniją, gąsdino, kad bus brangu, bet prekybos centruose, netgi kavinėse buvo itin pigu. Ypač tokiuose mažuose restoranėliuose, kur po darbų renkasi vietiniai. Stipriai neišlaidavome, bet ir labai netaupėme. Tokiose vietose gaudavome dar vieną pliusą – bendravimą su vietiniais.

– Teko girdėti, kad su anglų kalba jie nelabai draugauja. Ypač vyresni…

A. P.: Gal ne tiek nedraugauja, kiek gėdijasi, kad negražiai ar netaisyklingai kažką pasakys. Japonai – perfekcionistai. Tad, jei kompleksuodavo, – kalbėdavo japoniškai. Kai pradėdavome žaisti šaradas, gelbėdavo „Google“ balso vertėjas. Šiuolaikinės technologijos – didelis gėris. Į kai kurias kavines pavalgyti eidavome po kelis kartus, tad susipažinome su savininkais, jie parodė įdomesnių neturistinių vietų. Nustebome, kai antrą rytą atėję į tą pačią kavinę atsigerti kavos buvome pasveikinti lietuviškai. „Sveiki“ mums sakė gidas, kalbantis 21 kalba ir puikiai žinantis Baltijos šalių istoriją. Tokie žmonės kelionėse – tikras atradimas. Kaip ir viena japonė – arbatos gėrimo ceremonijų meistrė, su kuria susipažinome Kaune per Japonijos festivalį. Moteris tada pakvietė mus pas save į svečius.

Atkaklūs: į Fushimi Inari šventyklą Kiote veda daugiau kaip 4 tūkst. raudonų vartų. Juos lietuviams pavyko įveikti tik iš antro karto – pirmąsyk pritrūko laiko. Pinigių šeimos archyvo nuotr.

M. P.: Sulaukti tokio kvietimo iš japono – didelė garbė. Iš pradžių su nepažįstamu žmogumi jie bendrauja labai formaliai. Prireikia nemažai laiko, kad santykiai taptų draugiškesni. Tai štai ta japonė pasikvietė mus į savo arbatos namelį. Turėjome unikalią, tik mūsų šeimai skirtą arbatos ruošimo ir gėrimo ceremoniją. Po jos vyresnis sūnus gavo pamoką, kaip teisingai ruošti mačią.

– Gal išbandėte greituosius japonų traukinius – šinkansenus?

M. P.: Nebandėme, nes mūsų pasirinkti miestai buvo arti vienas kito. O vykti vien dėl patyrimo finansiškai nelabai apsimokėjo. Jie brangūs. Išbandysime kitąsyk. Užtai vieną lietingą dieną nusprendėme aplankyti traukinių muziejų. Praleidome ten gerą pusdienį ir likome sužavėti. Apskritai lankytis Japonijos muziejuose ar meno galerijose – didelis malonumas. Turiu omenyje ir jų interaktyvumą, ir inovatyvumą, ir įvairovę. Informacija pateikiama skirtingomis priemonėmis, įvairiomis formomis, kurios sudomina tiek vaiką, tiek suaugusįjį. Maža to, informacija – ką liesti, ko neliesti, kur eiti, ką dar pamatyti ir pan. – labai aiški. Taip yra ne tik muziejuose, bet ir viešajame miestų transporte, kitose sferose. Visur čia daugybė užrašų anglų kalba, nurodomųjų ženklų. Nė karto nebuvo taip, kad ieškodami kažkokio objekto pasimestume ir nežinotume, kaip jį rasti.

A. P.: Kiote buvome šiuolaikinio meno muziejuje, kur vyko garsaus japonų menininko Takashi Murakami paroda. Jis derina tapybą, skulptūrą, menines instaliacijas su japoniška animacija, žodžiu, jungia dabartį su praeitimi. Patiko ne tik mums, bet ir vaikams. Tame muziejuje aš pastebėjau dar vieną dalyką: japonai kalba ir reiškia savo emocijas puse tono žemiau, tyliau, ramiau nei mes, europiečiai, ar amerikiečiai. Jų kultūroje žmonės labai gerbia viešą ir kito žmogaus erdvę. Galbūt dėl to, kad Japonijoje gyvenamojo ploto yra labai mažai.

– Japonija – aukštųjų technologijų šalis. Ar tiesa, kad be technologinių žinių žmogui ten būtų riesta: kur pasisuksi – visur QR kodai, išmaniosios programėlės?

M. P.: Nebūtinai. Nustebome, kad daugelyje vietinių restoranų atsiskaityti galėjome tik grynaisiais. Galbūt mūsų tėvams ten susigaudyti ir būtų buvę sunkiau, bet klaidinga manyti, kad japonai po miestus keliauja skraidančiais automobiliais (juokiasi). Dar ne. Gali išsisukti ir be technologijų, bet jei turi ir gebi jomis naudotis – keliauti po šalį gerokai paprasčiau.

A. P.: Kuo daugiau keliauji, tuo daugiau įgyji įgūdžių, kaip susigaudyti nepažįstamoje erdvėje. Automobilio nesinuomojome – naudojomės viešuoju transportu. Jo sistemą perprasti buvo šiek tiek sudėtinga. Norėdami nusipirkti autobuso bilietą, vienoje vietoje rasdavome daug aparatų, prie kurių tekdavo spręsti rebusą, kuris yra kuris. Vis po trijų keturių dienų buvome beveik kaip vietiniai ir lengvai naudojomės miesto autobusais, traukiniais, metro. Kalbu su pavydu, nes Lietuvoje (šiuo metu gyvename Kauno rajone) be automobilio pasiekti miesto centrą yra sudėtinga: autobusai važiuoja retai, dviračiams keliai dar ne visur nutiesti.

Atokvėpis: Japonija garsėja kaip miško maudynių šalis. Agnė su vaikais išbando bambukų terapiją. Pinigių šeimos archyvo nuotr.

– Jeigu kiekvieno iš jūsų paprašyčiau išskirti po vieną kelionės vietą, kurioje labiausiai patiko...

M. P.: Man didžiausią įspūdį paliko Japonijos dvasinė pusė – visos jos šventyklos. Neišskirčiau vienos. Žavėjo jų visuma – kaip tos šventyklos suprojektuotos, kaip gražiai aplink jas užauginti medžiai, išdėstyti akmenys ir pan. Matėme, kad japonai į jas traukia ne tik turistiniais tikslais: vieni – ramiai pabūti, kiti – paprašyti malonių. Į daugelį šventyklų teko kopti, mat jos buvo kalnuose. Į atmintį įstrigo Katsuō-ji šventykla Osakoje, kuri, kaip ir visa jos aplinka, apstatyta tūkstančiais mažų raudonų medinių statulėlių. Tai vadinamosios dharmos – lyg savotiškas burtas, kurį nusipirkęs randi kažkokią dienos mintį. Galima tą statulėlę palikti šventykloje, o galima ir pasiimti. Vaikštant po šventyklos teritoriją, girdėjosi vienuolio giedamos mantros, kurios suteikė pasivaikščiojimui dar daugiau sakralumo.

Mes namuose neturime televizoriaus, vaikai nesinaudoja išmaniaisiais prietaisais, o laisvalaikį leidžia vaikiškai ir aktyviai.

A. P.: Man irgi labiausiai patiko šventyklos. Į jas užsukus apimdavo tokia ramybė. Tačiau labiausiai įsiminė Fushimi Inari šventykla Kiote, į kurią veda daugiau nei 4 tūkst. raudonų vartų ir kuri yra dedikuota Inari dievybei. Inari dažnai vaizduojama apsupta savo pasiuntinių kitsune (lapių), todėl aplink visą šventyklą gausu įvairiausių lapių statulų. Šioje šventykloje buvome du kartus. Kadangi Japonijoje labai greitai temsta, pirmąsyk nespėjome visko apžiūrėti. Nors atstumas iki jos – apie 4 km, bet nuolat kyli į kalną, tad pavargsti ir užtrunki kokias tris keturias valandas. Sužinojome, kad tų raudonų vartų kasmet vis daugėja, nes juos stato turtingesni žmonės arba verslo kompanijos, linkėdamos sau sėkmės. Beje, vienų vartų kaina gali siekti net 10 tūkst. dolerių. Man ėjimas pro šiuos vartus buvo simboliškas – tarsi iššūkis, kurį turėjome įveikti. Norėdamas pereiti šį vartų kelią, turi kovoti su nuovargiu, kojų skausmu, karščiu. Tačiau pačioje viršūnėje laukia ypatingas apdovanojimas – nuostabi Kioto panorama. Vaikams, manau, labiausiai patiko Osakos jūrų muziejus, kur jie pamatė bangininių ryklių, krabų, pingvinų ir kitų jūrų gyvūnų. Labai norėjome išvysti didžiosios orkos pasirodymą, deja, jis vyko kito miesto jūrų muziejuje, iki kurio mums buvo per toli. Dar viena duoklė jiems – samurajų kaimas. Ir kuris gi berniukas nenorės išvysti senovės japonų karių?! Mūsiškiai jais buvo tiesiog sužavėti.

– Kad samurajai ir rykliai juos domino, dar galiu patikėti, bet kaip įkalbėdavote juos vaikščioti po šventyklas? Ar penkerių ir devynerių metų berniukams tai nebuvo per daug varginantis ir nuobodus užsiėmimas?

A. P.: Mūsų vaikams tai nebuvo nuobodi veikla. Jie pratę keliauti, pratę viskuo domėtis. Mes namuose neturime televizoriaus, vaikai nesinaudoja išmaniaisiais prietaisais, o laisvalaikį leidžia vaikiškai ir aktyviai. Pavyzdžiui, skrisdami į Japoniją, vaikai visos kelionės metu skaitė knygas, piešė ar žaidė stalo žaidimus. Žinoma, lengviau yra paduoti planšetę ar telefoną, bet mes renkamės kitus laiko praleidimo būdus. Lankantis šventyklose, mums su Mariumi rūpėjo vieni dalykai, jiems – kiti, bet mes visi turėjome bendrą iššūkį – įveikti tuos 4 km, kylančius į kalną, praeiti pro visus vartus. Žinau tik vieną vietą, kur sūnums tikrai buvo nuobodu – tai parduotuvių rajonas (juokiasi).

Dharmos: Katsuō-ji šventykla Osakoje garsėja raudonomis medinėmis statulėlėmis, vadinamomis dharmomis. Kiekvienoje iš jų – po dienos burtą. Pinigių šeimos archyvo nuotr.

M. P.: Kadangi visi Emilio klasiokai ir mokytojai jau žinojo apie kelionę į Japoniją, jis įsipareigojo vesti dienoraštį, kad vėliau galėtų apie viską išsamiai papasakoti. Todėl kiekvieną vakarą, po visų vaikščiojimų, jis dar rasdavo jėgų nupiešti labiausiai patikusius dalykus. Piešimo sąsiuvinį sūnūs traukdavo visur: autobusų stotelėse, traukiniuose, kavinėse, ant laiptų ar tiesiog sėdėdami ant kalno. Juokėmės, kad jų piešimas mums, tėvams, atvėrė daug durų: žmonės smalsaudavo, eidavo pažiūrėti, ką jie piešia. Žodžiu, mūsų vaikai dažnai tapdavo mūsų bendravimo su vietiniais raktu.

– Kelionė įspūdinga. Ką parsivežėte iš jos prisiminimui?

M. P.: Gyvų įspūdžių širdyje ir šūsnį nuotraukų. Jas atsispausdinome, kad nepasimestų telefonuose. Parsivežėme daug interjero idėjų namams ir smulkmenėlių visiems sirgaliams, kurie per atstumą stebėjo ir palaikė mūsų kelionę.

A. P.: Be abejonės, tarp lauktuvių dar tilpo mačios ir keletas močių (mochi) – japoniškų desertų, gaminamų iš specialių lipnių ryžių. Norėjome, kad artimieji bent iš dalies pajustų įvairialypį Japonijos skonį.