Keliaujantys senjorai: didžiausias sunkumas – ne mūsų amžius, o pinigai

"Jei senatvė – tokia, tai ji visai nebaisi", – taria dažnas, susidūręs su aistringų keliautojų senjorų pora Albertu Šimoniu ir Anele Baltrūniene.

"Jei senatvė – tokia, tai ji visai nebaisi", – taria dažnas, susidūręs su aistringų keliautojų senjorų pora Albertu Šimoniu ir Anele Baltrūniene.

Užsienyje senjorų kelionių verslas klesti – senjorai mėgaujasi kruizų pramogomis, leidžiasi į pasaulio kraštą, skersai išilgai maišo Europą ir tiesiog džiaugiasi senatve, kai yra laiko ir pinigų. Taip pramogaujančius lietuvių senjorus išvysi retai dėl paprastos priežasties – išėjus į pensiją sumenkusių finansų, o ir dėl polėkio stygiaus.

Tačiau jaunu vilniečiu – gyvenančiu sostinėje nuo 2001-ųjų – prisistatantis 76-erių A.Šimonis ir jo kelionių draugė 79-erių A.Baltrūnienė tikina, kad jų pomėgio keliauti niekas negali numalšinti, o pažinti pasaulį yra didelis džiaugsmas ir geriausias vaistas nuo senatvės bei pesimizmo. Šią keliautojų porą, kurią sutiko lekiančią, bėgančią – ne pūškuojančią ar šlepsenančią – Slovakijos Aukštųjų Tatrų kalnais, pristatome savo skaitytojams.

– Keliaujančių senjorų lietuvių daugėja, visgi jų ne tiek, kad nebestebintų aplinkinių. Iš kur ta aistra keliauti?

Albertas: – Kelionės atveria akis, leidžia pajausti, kad iš tiesų gyveni. Iš gyvenimo stengiuosi imti viską, ką galiu. Esu aplankęs dar tik 39 valstybes. Pagalvoju – kai būni užsidaręs namie, niekur neišeini, gyvenimas juk nesustoja – tik pats sėdi sustingęs savo avilyje. Reikia tik išeiti į gatvę ir supranti, kad niekam neįdomu, ar aš esu, ar manęs nėra, o Žemė sukasi ir su mumis, ji suksis ir be mūsų. Todėl ir gera keliauti, pamatyti, kaip kitur žmonės gyvena, kokie jų rūpesčiai, kas jiems gražu, – pats savotiškai praregi, pasisemi papildomos energijos, kurios užtenka grįžus gyventi tame savo uždarame avilyje. Kelionės šiandien yra gyvenimo įdomumas, o visa kita – beprasmė kasdienybė.

Anelė: – Nežinau, ar yra žmonių, kurie nemėgtų kelionių. Mes patys jomis tiesiog susirgome – šiemet kartu leidomės jau į trečią kelionę. Norisi pažinti, patirti, pasidžiaugti. O kas dar gali labiau džiuginti senjorus? Kad tik sveikatos nepritrūktų keliauti, juk dažniausiai renkamės pažintines keliones autobusais.

– Keliones autobusais dėl nepatogumo nenoriai renkasi net ir jaunimas. Kodėl per Europą dardate autobusais, užuot pasirinkę kelionę lėktuvu?

Albertas: – Lėktuvu yra kelionė tik iš taško A iki taško B. O keliaudamas autobusu matai viską – pravažiuoji miestelius, regi jų žmonių gyvenimą, keičiasi šalys. Stengiamės kuo daugiau pamatyti.

Anelė: – Kelionės autobusu senjorams nėra labai patogios, sunku, juolab jei reikia jame praleisti naktį. Bet ne tiek, kad atsisakytum malonumo keliauti.

– Ar ir jaunystėje taip nenustygdavote vietoje, keliaudavote?

Albertas: – Prakeliavau visą gyvenimą – toks buvo mano darbas. Geležinkelių transporto srityje išdirbau 30 metų, buvau traukinio refrižeratoriaus viršininkas, taigi teko apvažiuoti visą Tarybų Sąjungą. Kelionės būdavo labai įdomios – į darbą išvažiuodavom ne mažiau nei 45 paroms. Mano rekordas – 106 paros. Nebuvau tik pačiame piečiausiame taške Kuškoje (Nepriklausomos Turkmėnijos laikotarpiu miestas pervaditas į Serhetabadą). Rytuose tolimiausias taškas buvo Sachalinas. Šiaurėje – Vorkuta, o Kolos pusiasalyje – prie Norvegijos pasienio. Išvežtas į Ukrainą tarnauti armijoje ten pragyvenau 40 metų ir į Lietuvą grįžau 1996-aisiais. Tiek keliavus ir išėjus į pensiją nesinorėjo sustoti.

Anelė: – Visada norėjau keliauti, net specialybę tokią pasirinkau – geografijos mokytoja. Keliaudavau tik po Rytų šalis, vykau iki Kolos pusiasalio, Karelijos, Krymo, mėnesį praleidau Kaukaze, praktikos metu plaukėme Volgos upe – laive gyvenome, dainavome, džiaugėmės. Vienintelį kartą esu buvusi Rytų Vokietijoje, po to mokiniai vis klausdavo ir klausinėdavo apie kelionę. Dabar tik galvoju – jei aš tada būčiau mačiusi tiek, kiek dabar pamačiau, kiek būčiau galėjusi papasakoti mokiniams. Jaunystėje turėjau galimybę nuvykti į Vidurinę Aziją, bet galvojau – išeisiu į pensiją, tada ir nukeliausiu. Ir keliauju, bet į kitus kraštus.

– Su kokiais sunkumais susiduriate keliaudami?

Albertas: – Didžiausias sunkumas yra ne mūsų amžius, o finansai. Kaskart, kai rengiamės į kelionę, galvojame, kad jau paskutinį kartą. Bet kiek jau tų paskutinių kelionių buvo. Sunkumu galima būtų vadinti susikalbėjimo galimybes kitose šalyse.

Anelė: – Norėdamas keliauti senjoras turi labai spaustis: turi ko nors atsisakyti, negali išeiti pasisėdėti kur nors, papietauti restoranuose. Tačiau labiau norisi ne įmantriai pavalgyti, o pažinti pasaulį.

– Stereotipiškai mąstant, keliaujantys žmonės – turtingi, jie sulaukia ir pavydo tų, kurie negali ar sau neleidžia keliauti. Susiduriate su šia nuomone?

Albertas: – Pirmas klausimas būna: ar neturi kur pinigų dėti? Antras – iš kur pinigų tiek gauni? Mat keliaujantis žmogus turi būti turtingas. Kai girdžiu sakant, kad kelionės – pinigų švaistymas, perklausiu, kur žmogus tuos sukauptus pinigus dės. Kad keliautum, nereikia didelių turtų – svarbiausia noro nepritrūkti. Batų, drabužių, kostiumų juk neperki nuolat. Į kiną nevaikštai – turėdamas televizorių ir kompiuterį gali žiūrėti, ką tik nori. O matematika paprasta: tarkime, gauni 1000 litų pensijos, maistui skiri 200–250 litų, sumoki už butą 300 litų, vadinasi, pasiliko 500 litų. Du mėnesiai, trys, keturi – jau sutaupyta 2000 litų, vadinasi, galima pradėti galvoti apie kelionę.

Anelė: – Mes abu – geriausia komanda, o keliaujančių senjorų, bendraminčių sutinkame mažai. Dažniausiai jie skundžiasi pinigų trūkumu, o jei pinigų turi, gaili jų. Bet kam juos kaupti, dėl ko, jei pats sau gaili gražesnio, įdomesnio gyvenimo?

– Kurias šalis aplankėte kartu ir kurios jų jums paliko didžiausią įspūdį?

Albertas: – Nebeskaičiuojam kelionių kartu. Kroatija, Bulgarija, Juodkalnija, Albanija, Ispanija, Andora, Monakas, Italija, Slovakija ir t. t. – pametėme skaičių. Kai kurios aplankytos jau ne kartą. Visos savotiškai įdomios. Kanarai – tikrai lyg septintas kontinentas dėl savo gamtos, klimato, Tenerifė – juoda vulkaninė sala, auga įvairiausių kaktusų, saulėta, viskas žydi. Buvome vasario mėnesį. Nuostabus Segedo miestas Vengrijoje. Kiek ten gražių paminklų. Gyventi būtų įdomu tokiame mieste.

Anelė: – Aš atradau savo rojų žemėje – Tenerifę. O labiausiai pasiilgstu kalnų – taip gražu tie plaukiantys debesys, viršūnės, toliai. Andora – tiesiog perlas, mažytė šalis kalnų apsuptyje, dvelkianti prabanga, blizganti. Segedas – muziejus po atviru dangumi.

– Kokios šalys "budi" jūsų planuojamų kelionių sąraše?

Albertas: – Neteko būti Beniliukso valstybėse – būtų įdomu. Norėtųsi Rumunijoje Drakulos pilyje pabūti. Jei finansai neribotų, būtų galima pasvajoti apie Pietryčių Aziją, Indoneziją, Australiją. Kol kas mano tik trys žemynai aplankyti – būtų ką veikti.

Anelė: – Mane labai traukia Šiaurės Europa, Skandinavija – Švedija, Norvegija, Suomija. Ir tolimi kraštai, kurių kultūra – visiškai skirtinga nei mūsų, – Singapūras, Indija, Kinija. Bet net jei keliauji į tas pačias šalis, kiekvieną kartą atrandi ką nors naujo.

– Kaip išsisukate svečiose šalyse nemokėdami anglų kalbos?

Albertas: – Užsienyje įgyvendiname lietuvių kalbą. Pavyzdžiui, turkai labai įkyrūs, kabina gatvėje, kad ką nors pirktum, praeiti negali, bet kai aš su jais lietuviškai pakalbu, tik išsižioja ir nereikia nieko. Apie anglų kalbą jokio supratimo neturiu, todėl daugiausia ieškome, kas suprastų slavų kalbas. Kartais pagalvoju, kad esu kvailas, nes nemoku kalbų, pasijauti nevisavertis. Bet paskui pradėjau kitaip mąstyti – juk anie irgi nemoka lietuviškai ar rusiškai ir nė kiek nesijaučia dėl to prastesni. Reikia ieškoti kitokių bendravimo formų.

– O kelionės Lietuvoje jūsų nedomina?

Albertas: – Po Lietuvą esame keliavę labiau atskirai. Man Ventės ragas patiko, ypač jame dirbantis profesorius, įdomus, paprastas žmogus. Būtų įdomu aplankyti pasikeitusius Druskininkus. O pajūris pavirtęs pinigų darykla. Palanga verta dėmesio tik todėl, kad ten jūra šniokščia, ir dėl parko. Kainos sukeltos tiek, kad senjorams nebeįkandamos, tikrai geriau nukeliauti į Turkiją, kur ir geras oras garantuotas.

– Užsienio senjorams įprasta išvykti leisti gyvenimo saulėlydžio kitose šalyse – vieni nori įgyvendinti svajonę, kiti tikisi geresnės gyvenimo kokybės, taigi traukia į Aziją arba saulėtas Pietų Europos šalis. Jums nekyla tokių minčių?

Albertas: – Kyla, tik nežinau, kur norėčiau gyventi. Žinau tik kur labai nenorėčiau – Turkijoje, Gruzijoje. Gal Tenerifėje būtų įdomu. Atlanto alsavimas ten puikiai juntamas. Kalbėjome abu – aš parduodu savo butą, tu – savo namus, ir važiuojam. Bet...

Anelė: – Aš atsakau, kad esam per seni kraustytis į kitą šalį. Labai norėčiau gyventi Tenerifėje, bet, matyt, tas noras per silpnas, nes pradedu vertinti: toli nuo šeimos, kas būtų ligos atveju, kalbos nemoku. Man, kaip širdininkei, Tenerifės klimatas – dieviškas. Nemoku nė apsakyti – toks oro lengvumas, kad pats, rodos, net skrendi. Bet žinau, kad gyvendama ten pasiilgčiau dukros, anūkių, proanūkio.

– Pavargęs, piktas, nelaimingas, varganas, nusivylęs, skundžiantis ir besiskundžiantis – toks paveikslas neretai iškyla išgirdus žodžius "Lietuvos pensininkas". Ne paslaptis, kad dažnam pensija reiškia gyvenimo pabaigą ir ruošimąsi mirčiai. Jums pensija – gyvenimo sau pradžia. Kur patartumėte senjorams semtis optimizmo?

Albertas: – Iš tiesų iš senjorų dažnai išgirsi, kad jiems nieko nereikia. Nereikia kompiuterio, mobiliojo telefono, planšetinio kompiuterio, fotoaparato, kelionių. Bet dažniausiai nereikia ne todėl, kad nenorėtų, bet jie bijo. Bijo pasirodyti prastesni, bijo nemokėti, bijo, kad rankos dreba, bijo, nes nepažįsta. Kai tai supranti, kur kas lengviau ryžtis naujovėms. Štai aš dabar noriu skuterio – triračio, elektrinio, neteršiančio gamtos, tokio, kaip mačiau Turkijoje. Važiuočiau ir į parduotuvę, ir tautiečius truputį pastebinčiau.

Kita vertus, reikia kartų dialogo. Jaunimas nori dėmesio iš pagyvenusių žmonių, pagyvenę irgi nori jaunimo dėmesio. Egoizimas būdingas kiekvienam, tik svarbu, kiek jam leisi skleistis. Šiuo atveju jaunimas egoistiškesnis, pagyvenę žmonės jiems atrodo neįdomūs, jaunimas supranta, kad yra labiau pažengęs, bet dažnai nenori įvertinti senjorų išminties ir patirties. Dialogui būtinas abiejų pusių geranoriškumas. Ir nuo auklėjimo daug kas priklauso. Jei vaikas gavo daug dėmesio iš tėvų, senelių, jis ir laikysis įdiegtų nuostatų. Bet jei vaikas nesidomi, kuo gyvena tėvai, seneliai, ir tai praleidžiama pro akis, iš jo ko nors laukti sunkiai galima.

Anelė: – Aš tik paklausčiau – o kada mums gyventi dėl savęs pačių, savo malonumo, jei ne dabar? Anksčiau buvo darbas, šeima, vaikų mokslai, rūpesčiai, o dabar? Visi mirsime, visiems ateis ši valanda, gal ne už kalnų, taigi reikia gyventi šia diena – tiesiog pagyvenkit, kol apleisit šį pasaulį ir paliksit jį kitiems.



NAUJAUSI KOMENTARAI

pensininkas

pensininkas portretas
kas per nesamoningas ir dar ne lietuviskas zodis "senjoras",jei as esu pensininkas tai reiskia pensininkas ir joks senjoras
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių