Kaunietės avantiūra: per penkis mėnesius išmaišė septynias šalis

– Ar ma­nai, kad si­tua­ci­ją, kai daug skur­do ir smur­to, šio­se ša­ly­se įma­no­ma pa­keis­ti?

– Tai la­bai il­gas pro­ce­sas ir ma­nau, kad si­tua­ci­ja grei­tai tik­rai ne­pa­si­keis. Ten to­kie da­ly­kai kaip ko­rup­ci­ja, ne­dar­bas, smur­tas yra la­bai įsi­šak­ni­ję, ir la­bai sun­ku tai pa­keis­ti. Ži­no­ma, yra or­ga­ni­za­ci­jų, žmo­nių, no­rin­čių tai keis­ti, bet ta pro­ble­ma grei­tai ne­dings.

– Gal­būt nu­spren­dei sa­vo atei­tį sie­ti su pe­da­go­gi­niu ar so­cia­li­niu dar­bu?

– Ko­kie atei­ties pla­nai, at­skleis­ti kol kas ne­ga­liu, bet tur­būt  sie­sis su to­mis pro­fe­si­jo­mis.

– Gal bu­vo itin ta­ve su­krė­tu­sių kul­tū­ri­nių skir­tu­mų? Gal ga­li pa­pa­sa­ko­ti is­to­ri­jų iš su­tik­tų žmo­nių gy­ve­ni­mų?

– Dau­giau­sia lai­ko pra­lei­dau Pe­ru, tad dau­giau­sia ga­liu kal­bė­ti apie šią ša­lį, ka­dan­gi su­si­pa­ži­nau ir su jos kul­tū­ra, ir su žmo­nė­mis. Pie­tų Ame­ri­ka yra karš­to tem­pe­ra­men­to žmo­nių kon­ti­nen­tas, tad ir bend­rau­ja­ma kiek ki­taip. Vie­šo­je vie­to­je ten įpras­ta iš­sa­ky­ti sa­vo emo­ci­jas, verk­ti, pyk­tis, su­si­tai­ky­ti, ap­si­ka­bin­ti. Mes, pa­vyz­džiui, gal­būt la­biau esa­me žmo­nės, pa­va­din­ki­me, bur­bu­le, bet tai ir­gi nė­ra blo­gai – tie­siog kul­tū­rų skir­tu­mas. Ten žmo­nės ne­bi­jo priei­ti ar­čiau ta­vęs, kal­bė­tis, bend­rau­ti, o Lie­tu­vo­je to nė­ra ir šiek tiek trūks­ta. Ki­tas da­ly­kas – aiš­kiai jun­ta­mas iš­si­la­vi­ni­mo skir­tu­mas. Pe­ru, Bo­li­vi­jos žmo­nės ne­tu­ri daug iš­si­la­vi­ni­mo ga­li­my­bių, tas jau­čia­ma, pa­vyz­džiui, par­duo­tu­vė­je – kaip jie el­gia­si su ta­vi­mi, kiek de­ra­si... Gal kol kas ne­mo­ka priei­ti prie tu­ris­tų – ma­to, kad esi bal­tao­dis ir jie tau vis­ką steng­sis par­duo­ti bran­giau. Kai sa­va­no­ria­vau vieš­bu­ty­je, net bi­jo­da­vau ei­ti į mies­to tur­gų nu­si­pirk­ti van­dens ar vai­sių dėl to, kad nuo­lat bū­da­vo švil­pia­ma, rė­kau­ja­ma, me­luo­ja­ma, pa­klau­sus kai­nų. Bet kai per­pra­tau vi­są šią sis­te­mą, vis­kas iš­si­spren­dė.

– Kal­bant apie Pie­tų Ame­ri­kos ša­lis vy­rau­ja ste­reo­ti­pas, kad ten yra iš­ties ne­sau­gu dėl di­džiu­lio nu­si­kals­ta­mu­mo ir nar­ko­ma­ni­jos. Ar pa­čiai te­ko su­si­dur­ti su kaž­kuo pa­na­šaus?

– Ma­nau, kad tie da­ly­kai tik­rai eg­zis­tuo­ja. Su­si­dū­riau su daug ke­liau­to­jų, ku­rie pra­ra­do krep­šius ar ki­tus daik­tus. Dėl daug ko ne­pers­pė­ja­ma. Daug skai­čiau ir vi­sų pir­ma ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ne­rei­kia ti­kė­ti tuo, kas ra­šo­ma „Goog­le“. Aš pa­ti ne­su­si­dū­riau su nu­si­kal­ti­mais – gal­būt ma­ne ly­dė­jo kaž­ko­kia lai­min­ga žvaigž­dė, nors ir pa­ti tik­rai sau­go­jau­si. Yra ra­jo­nų, kur tik­rai ne­sau­gu ei­ti, esi per­spė­ja­mas, ir tie­siog rei­kė­tų to pa­klau­sy­ti. Ypač kai ke­lia­vau vie­na, dvi­gu­bai bu­vau at­sar­gi – nie­kur nei­da­vau nak­ti­mis, steng­da­vau­si lai­ky­tis kar­tu su ki­tais ke­liau­to­jais. Te­ko gir­dė­ti, kad vie­ti­niai tu­ris­tus yra ir ap­vo­gę, ir au­to­bu­se su gink­lais už­puo­lę.

Yra ra­jo­nų, kur tik­rai ne­sau­gu ei­ti, esi per­spė­ja­mas, ir tie­siog rei­kė­tų to pa­klau­sy­ti. Ypač kai ke­lia­vau vie­na, dvi­gu­bai bu­vau at­sar­gi – nie­kur nei­da­vau nak­ti­mis, steng­da­vau­si lai­ky­tis kar­tu su ki­tais ke­liau­to­jais.

– Ne­ma­žai ke­lia­vai. Gal ku­ris nors kraš­to­vaiz­dis ar mies­tas pa­li­ko itin di­de­lį ir ryš­kų įspū­dį? Pa­pa­sa­kok.

– Ek­va­do­re la­biau­siai įsi­mi­nė va­di­na­mo­sios sū­py­nės ant pa­sau­lio kraš­to – šią vie­tą ap­lan­ky­ti bu­vo vie­na iš ma­no di­džiau­sių sva­jo­nių ir tik­rai ne­pa­mir­šiu jaus­mo, kai rei­kė­jo su­ptis. Iš vie­nos pu­sės – ug­ni­kal­nis, iš ki­tos – kal­nas, o tu – ant sū­py­nių kraš­to. Ži­no­miau­sias Pe­ru kal­nas Ma­ču Pik­ču – ir­gi la­bai įspū­din­ga vie­ta, ne­su­vo­kia­ma, ko­kia tai im­pe­ri­ja, kaip iš­sau­go­ta ir iš­lai­ky­ta, tie pa­tys San­ta Kru­zo kal­nai, kur ėjau San­ta Kru­zo ke­liu su dar vie­na mer­gi­na – pa­čios vis­ką ne­šė­mės, sta­tė­mės pa­la­pi­nes. Pe­ru – gra­ži ša­lis vien dėl to, kad ten yra ir džiung­lės, ir van­de­ny­nai, dy­ku­ma, kal­nai – ir tu ga­li pa­si­rink­ti, kur no­ri pa­bū­ti... Dar kva­pą gniau­žė la­gū­na 69, kai pa­ki­lus į kal­ną ma­ty­ti žyd­ra žyd­ra la­gū­na. O po to lei­dau­si į Bo­li­vi­ją. Ten la­bai po­pu­lia­ri drus­kų dy­ku­ma, ku­rio­je pra­lei­do­me ke­tu­rias die­nas su dži­pais. Su­ža­vė­jo Bra­zi­li­jos gar­sie­ji Ig­va­su kriok­liai – tai su­per­tu­ris­ti­nės vie­tos. San­ta Kru­zas bu­vo vie­ta, kur išei­ni ir žy­giuo­ji vie­nas, o Ma­ču Pik­ču ei­ni šim­to žmo­nių ko­lo­no­je, ne­lie­ka lai­ko stab­te­lė­ti, pa­si­gro­žė­ti. Nors ir šias vie­tas, bū­nant šio­se ša­ly­se, tie­siog pri­va­lu pa­ma­ty­ti. Be to, man la­bai įdo­mių jaus­mų su­kė­lė vaiz­das, kai žmo­nės dau­giau lai­ko ski­ria as­me­nu­kėms, o ne pa­si­gro­žė­ti kva­pą gniau­žian­čiais vaiz­dais. Sa­vo aki­mis ma­čiau, kaip žmo­gus, sto­vė­da­mas prie kriok­lio, da­ro­si nuo­trau­ką su juo fo­ne, bet net neat­si­su­ka į jį pa­si­žiū­rė­ti, ta­da į sa­vo vie­tą už­lei­džia ki­tą, ir taip ei­na ei­lė. Ma­ne tai taip nu­ste­bi­no, kad ši­tą vaiz­dą net nu­fil­ma­vau.