Kaip žinomi žmonės: ieško bendros kalbos su savo vaikais paaugliais

Pirmadienio–ketvirtadienio vakarais, 21.00 val., rodomas TV3 serialas „Tobula kopija“ nuo pirmos serijos įtraukė žiūrovus. Istoriją apie seses dvynes, kurios netikėtai ima gyventi vieną gyvenimą, pasakojantis serialas narplioja sudėtingus draugų, šeimos narių, sutuoktinių, kolegų santykius. Daugelis serialo gerbėjų sako, kad jiems, be pagrindinės – sesių dvynių Brigitos ir Džanetos – siužeto linijos, viena įdomiausių – sudėtingos paauglės, Džanetos įdukros Joanos –linija. Joaną įkūnija kone prieš dešimtmetį savo kelią televizijos serialuose pradėjusi aktorė Evita Malaškevičiūtė.

Evitos kuriama herojė – maištinga, svaigalams neabejinga, emocionali paauglė, niekaip negalinti rasti bendros kalbos su savo tėvu ir jo antrąja žmona Džaneta. Ši situacija – ne iš piršto laužta. Realybėje visais laikais paauglystės etapas ir patiems vaikams, ir jų tėvams kelia įvairių nesusipratimų, santykių dramų bei išgyvenimų.

Kaip tėvams rasti bendrą kalbą su problemiškais paaugliais? Kuo ir kaip juos sudominti, kad patraukliausi gyvenime netaptų svaigalai? Savo patirtimi pasidalino turintys paauglių arba jau suaugusių vaikų žinomi tėvai – žurnalistas, keliautojas, televizijos laidų kūrėjas Vytaras Radzevičius, fotomenininkė, verslininkė Jurga Anusauskienė ir dainininkė, kompozitorė, „Tele-bim-bam“ įkūrėja Neringa Čereškevičienė.

Kartu su žmona Laisve jau 22 metus auginantis dukrą Augustę ir besiruošiantis netrukus 11 metų sulauksiančio sūnaus Vincento paauglystei, V. Radzevičius įsitikinęs: vaikai nėra tėvų nuosavybė. „Vaikai yra žmonės, asmenybės. Juos reikia mylėti, gerbti ir džiaugtis, kad jie yra. Gerumas niekada nevirsta blogiu. Reikia padėti jiems tą suprasti ir tuomet, kai pasaulis atrodo netobulas ir neteisingas.“ Paauglystė lengvesnė tuomet, kai su vaiku bendrauji kaip su sau lygiu ir skiri jam pakankamai dėmesio ir šilumos – tuomet nėra reikalo laužyti taisyklių“, – mano Vytaras.

Jam antrina N. Čereškevičienė, trijų vaikų – Kotrynos, Justo ir Rapolo – mama. Ji įsitikinusi, kad auklėjimo pagrindas yra laikas ir meilė: „Paauglystė – labai jautrus, kritinis vaiko laikotarpis. Tuo metu išryškėja padaryti arba nepadaryti tėvų „namų darbai“. Tada pasimato, kiek iki paauglystės tėvai investavo į vaiką savo laiko, ar tapo draugais ir ar sukūrė stiprų abipusį pasitikėjimą.“

Moters manymu, durų trankymai ar ėjimai iš namų paauglystėje yra šauksmas, reikalaujantis meilės. „Tuo etapu vaikas ypač turi matyti esąs mylimas. Jam tiesiog reikia sakyti: „Aš tave myliu ir mylėsiu, kad ir koks tu būtum. Tai teikia vaikui saugumo jausmą“, – sako Neringa.

Moteris pripažįsta, kad jaunėlį 12-metį Rapolą augina kiek kitaip, nei augino jau dabar suaugusius vaikus. Tada jie su vyru labiau skubėdavo, dažniau pritrūkdavo laiko, rūpinosi karjera. „Ryšys, kurį susikuri su vaiku nuo pat vaikystės, yra neapsakomas žodžiais. Paauglystė jį parodo, ir čia jau niekaip nesumeluosi“, – mano Neringa.

Dviejų sūnų – Haroldo (12 m.), Mindaugo (23 m.) ir dukters Evelinos (25 m.) mama J. Anusauskienė sako, kad vaikai – lyg universitetai, kuriuose ji mokosi kasdien: „Vaikai gimsta tobuli. Jų nereikia auklėti, jų reikia nesugadinti. Nepriklausomai nuo atžalų amžiaus vienas svarbiausių dalykų – vaikų pasitikėjimas. Jį reikia vertinti, puoselėti ir branginti kiekvieną dieną, tuomet nebus tokių tarpsnių kaip „sunki paauglystė“.

„Kartais šeimose būna verslo santykiai. Jeigu nenorite būti „parduoti“, „nepirkite“ vaikų – taip daro užimti tėvai, per mažai laiko galintys skirti bendravimui ir mėgindami „išpirkti“ kaltę brangiais žaislais“, – mano trijų vaikų mama.

O ką apie paauglystės etapo iššūkius mano pati neseniai iš jo išaugusi, o seriale „Tobula kopija“ vėl jį prisiminusi aštuoniolikmetė aktorė E. Malaškevičiūtė? Mergina prisipažįsta, kad jai, nebuvusiai sudėtinga paaugle, sunku suprasti, kaip tarp tėvų ir vaikų paauglystės metu atsiveria praraja. Evitai, kaip ir daugeliui, teko išgyventi paauglišką nuotaikų kaitą, tačiau rimtų problemų dėl to nekilo: „Žinoma, visi pereina tą keistą laikotarpį, kai suaštrėja jausmai ir elgesyje atsiranda psichai. Tuomet sunku atskirti kas yra gražus, kas priešas, kas blogas, o kas geras. Tačiau tai greitai praeina.“