J.Leitaitė: anoji Judita jau niekada nebūsiu

Avarija. Reanimacija. Operacijos. Morfijus. Vaikštynė. Po to – ramentai. Vėl operacija. Reabilitacija. Toks mecosoprano Juditos Leitaitės kelias į naują gyvenimą. Šonkauliai dar nesugiję, o ji jau dainuoja. Balsas skamba. Šiandien ji niūniuoja psalmes.

Avariją primins randai

Knygos, draugų atnešti kino filmai ir lovos režimas. Tokios lėtai slenkančios kamerinės muzikos solistės, scenos madam J.Leitaitės pirmosios pavasario dienos. „Dabar esu kaip sraigė“, – šypsosi moteris.

Po akimirkos J.Leitaitės automobilis jau buvo nublokštas į šalikelę. Kojos prispaustos. Kvėpuoti taip sunku, kad kiekvienas oro gurkšnis kainavo daug jėgų ir milžinišką skausmą. Ligoninėje, reanimacijos skyriuje, solistė išgirdo: lūžę šeši šonkauliai, dešinė kulnis visiškai sumaitota, kairė koja ties keliu išdraskyta – prireikė ne vienos siūlės. Liks randas.

„Aš juk artistė!“

Net ir ligos patale J.Leitaitė išlieka primadona. Antrą dieną po avarijos reanimacijoje ją aplankė kunigas pranciškonas Arūnas Peškaitis. Meldėsi, kad Dievas solistei suteiktų sveikatos ir stiprybės. O šioji atmerkė nuo vaistų apsunkusias akis ir uždavė du klausimus: „Ar aš dainuosiu?“ ir „Ar galėsiu avėti aukštakulnius?“

„Arūnas dabar iš manęs draugiškai pasišaipo dėl to. Sako, aš su Dievuliu sandorį sudarinėju, o ji kuo rūpinasi“, – pati iš savęs juokiasi J.Leitaitė.

Žurnalistus ji sutinka savo erdviuose namuose Vilniaus Antakalnyje. Skruostai parausvinti, lūpos švelniai paryškintos, plaukai, kaip visada, purūs, sukelti į viršų. Treningą, kurį dėvi, solistė gudriai slepia po ant kojų užmestu ryškiu chalatu. Spalvos J.Leitaitei visada tiko.

Savo randų solistė nesigėdija, atsmaukia kelnes, parodo. Atkiša ir įtvare įkalintą koją. Nagai nulakuoti, švyti.

„Aš negaliu susmegti. Aš juk artistė!“, – sako scenos primadona ir užmena mįslę, kiek vis dėlto jėgų iš jos atims interviu metu vykęs improvizuotas monospektaklis.

– Ar jau gavote atsakymą į savo pirmuosius klausimus reanimacijoje?

– Laukia ilgas gijimo procesas, kojai bus atliekama dar viena operacija. Po to – reabilitacija. Tačiau manau, kad aukštakulnius avėsiu. Viskas priklauso nuo žmogaus. Jei jis ko nors labai nori, to ir pasieks.

Dainuoti sunku, šonkauliai dar nesugilę. Laimė, plaučiai, vienas pagrindinių dainavimo instrumentų, nepažeisti. Galbūt neišdainuoju taip, kaip reikia, tačiau balsas skamba. Jau po truputį repetuoju, nes birželį suplanuotas romansų koncertas Sankt Peterburge, gegužę esu pakviesta į Norvegijos ambasadą. Laiko šiek tiek yra. Jau pasakiau „taip“.

Tačiau dabar daugiausiai giedu psalmes. Tam mane pastūmėjo studijų draugas Gintautas Abarius (JAV gyvenantis lietuvis pianistas ir kompozitorius, ne vienus metus kovojantis su sunkia onkologine liga – red. past.). Pastaruoju metu labai daug susirašinėjame elektroniniu paštu. Jis sako: „Gulėk ir šlovink Dievą.“ Skaitau Bibliją. Gal kam nors pasirodys juokingas toks atsivertimas. Tačiau kritinėse gyvenimo situacijose suvoki, kad žmogus nieko nepadarys, jei nebus Dievo pagalbos. Turi būti įkvėpėjas. Artimų žmonių, bičiulių dėmesys ir palaikymas yra be galo svarbu, tačiau tai kaip tas lietus susigeria į žemę ir ji vėl sausa. Tačiau yra šaltinis, kuris neišdžiūva. Kalbu kaip vienuolė, o gal banaliai. Bet tai tikra tiesa.

– Klausantis jūsų atrodo, kad J.Leitaitė jau niekada nebus tokia kaip anksčiau. Išbandymai priverčia perkainuoti vertybes?

– Iš tikrųjų, taip. Žinote, lūžių niekada nevertinau kaip rimtos ligos. Pamanykit, koja lūžo, galvodavau. Na, ir kas? Dabar atsiprašau visų tų sulaužytųjų, kurių galbūt tylomis nesupratau, neatjaučiau. Lūžiai yra baisu. Tik dabar suvokiu, kokia didelė laimė savomis kojomis nueiti į tualetą. Be ramentų, kuriuos man labai sunku valdyti.

Supratau, kad mano rankos labai silpnos, glebios. Be galo sunku išlaikyti savo svorį. Kasdien tampau specialias gumas, atlieku pratimus, kad sutvirtėčiau. Per šiuos pora mėnesių netekau 8-10 kg svorio. Šiek tiek lengviau, tačiau sveikatos trūksta. Atsistoju ir ilgai ieškau patogios padėties, tačiau rankas vis tiek skauda. Kiekvienas judesys geliantis, įsitempia visi raumenys, kūnas susikaupia.

Viską darau lėtai, atsargiai, labai bijau pargriūti. Buvau nukritusi vonioje. Guliu ir suprantu, kad niekaip neįstengsiu pasikelti. Telefonas kambaryje. Esi toks bejėgis. Chrestomatinis vaizdelis iš kino filmų. Pasirodo, tie filmai kuriami iš realybės...

– Prie nuolatinio tempo pripratusiam, savarankiškam žmogui turbūt sunku būti priklausomam nuo kitų žmonių malonės?

– Būti priklausomam, o galiausiai suvokti, kad esi vienas. Ligoninėje išeina paskutinis lankytojas ir lieki tik tu su slogiomis mintimis, baimėmis, nerimu. Ar ateis sesėlė? Ar suleis vaistų prieš miegą? O jei jie vis tiek nenumalšins skausmo? Guli ir meldi Dievo, kad tik neskaudėtų.

Kol nepatenki į ligoninę, neįsivaizduoji, kiek yra baisiai sergančių žmonių. Supranti, koks svarbus gydytojų padrąsinimas, geras žodis. Žinai, kad nereikia savęs gailėtis, bet vis tiek gailiesi... Po truputėlį imi sveikti ir jautiesi toks laimingas. Sveikata iš tikrųjų brangiausias turtas.

– O draugai? Bičiuliai? Artimieji? Turbūt tiek meilės dar niekada jūsų nesupo? O gal priešingai, liga atskleidė, kas yra kas?

– Visko pamačiau, daug supratau. Viena draugė atvažiavo ir sugebėjo mane išmaudyti. Jaučiu, kaip kūnu teka karšto vandens srovė ir verkiu. Vaikai tiesiog sužavėjo savo rūpesčiu ir atsidavimu. Tai ištikimieji mano muškietininkai. Atsirado 83 metų pusseserė, kuri nepaprastai gardžiai gamina ir atneša man pietus. Įsivaizduoju, kiek jai laiko atima viską paruošti, atvažiuoti iki manęs. O iki avarijos net nebendravome, tik žinojau, kad tokia yra.

Kas atveža iškeptą tortą, kas po visą Lietuvą ieško naminės vištos, nes žino, kad dievinu naminės vištos bulijoną. Daug stebuklų įvyko. Gerųjų samariečių sąrašas būtų labai ilgas, bijau kurio nors nepaminėti.

– Bet kai kuriais žmonėmis teko ir nusivilti?

– Žinote, žmonėms tiesiog be galo trūksta laiko, jie visi turi savo gyvenimus, šeimas, rūpesčių. Iš pradžių, kai buvo pranešta apie avariją, kilo ažiotažas. Siuntė SMS, dovanas, gėles, lankė. Kartais net nemokėdavau dermai jų priimti. Skausmas nežmoniškas. Niekada nemaniau, kad gali šitaip skaudėti. O gal tiesiog aš skausmo visai nepakeliu... Taigi daraisi piktas, irzlus, nepatenkintas. Nesivaldai. Tokios būsenos gali net įžeisti. Teisingai sakoma, kad mano danties skausmas svarbesnis už karą Afrikoje. Taip jau yra. Tačiau esu labai dėkinga draugams.

Tiesa, pamačiau, kad kai ką šiuo vardu vadinau nepelnytai. Yra tokių, kurie net žinutės neparašė, net nepalinkėjo sveikatos. Nieko.

– O studentai?

– Gerieji mano studentai. Jie nuostabūs. Maniau, pasikviesiu į namus, mokysiu čia. Tačiau dar esu per silpna, greitai pavargstu, negaliu ilgai būti vienoje padėtyje. Nenoriu, kad tokią matytų. Dėstytoja turi būti pavyzdys.

– Ar kada susimąstėte, kad nedaug trūko, ir avarija galėjo baigtis tragedija?

– Pagalvoju, kad ir žmogų galėjau užmušti, jei priešais mane būtų ne vilkikas, o lengvoji mašina. Vairuoju 20 metų. Esu važiavusi įvairiomis oro sąlygomis, naktį. Šįkart buvo graži diena, greitis – gal kokie 80 km/val. Pamačiau vilkiką. Labai jų bijau. Pristabdžiau. Ir kaip tik tuo metu mane sumėtė, automobilis tapo nevaldomas. Vėliau vilkiko vairuotojai pasakojo, kad kelyje apsisukau kelis kartus. Ir tada jau smūgis.

Sako, tokiais atvejais žmonėms prieš akis prabėga visas gyvenimas. Man neprabėgo. Matyt, dar turiu šioje žemėje atlikti kokią nors misiją. O gal tai tiesiog buvo įspėjimas, kad gyvenau neteisingai. Per daug lėkiau, dirbau, buvau pervargusi, visko persisotinusi – kaip mašina be stabdžių. Štai kažkas tuos stabdžius ir įjungė.

Kai pagalvoji, net jei ir tragiška baigtis, juk nieko ir neatsitiktų. Pasirodytų žinutė laikraštyje, kad žuvo, kada laidotuvės. Ir nieko. Gyvenimas eitų toliau, nepakeičiamų žmonių nėra. Kai tą suvoki, imi branginti kiekvieną dieną.

– Kai įvyko avarija, kaip tik ir važiavote į Druskininkus pailsėti, pasilepinti. Atostogos tapo ilgos ir priverstinės.

– Skaitau įdomias knygas, žiūriu filmus, truputėlį pagroju. Kas rytą atlieku mankštą, su kiniziterapeute tris kartus buvome lauke. Jau net apeinu aplink namą! Anksčiau per Adventą ir Gavėnią nesinaudodavau liftu ir į namus aštuntame aukšte kopdavau pėsčia. Dabar ir į liftą lipu, ir vyno taurę išgėriau, ir mėsos valgau, kad kaulai sustiprėtų.

Peržiūrėjau savo koncertų įrašus, tuntus nuotraukų, kurias reikėtų neįsivaizduoju kaip sutvarkyti. Supratau, kad kai kurias dainas norėčiau atlikti kitaip, nes dabar kitaip jas jaučiu, kitaip interpretuoju. Galbūt sudainuočiau ir tokių arijų, kurių anksčiau nedrįsdavau, nes maniau, kad tai – ne mano jėgoms. Visa tai niekis. Svarbu iš širdies dainuoti. Labai norėčiau surengti koncertą savo gimtajame Kaune.

– Ar neturėtumėte galvoti vien apie sveikatą? Vėl keliate sau reikalavimus...

– Nekelsi, tai ir liksi gulėti ant sofutės. Žmogaus valia beribė. Mano mokytojas profesorius pianistas iš Sankt Peterburgo dėl ligos tapo invalidu. Jis jau buvo visų nurašytas. Pradėjo pratimus nuo mažojo pirštelio judinimo. Per metus jis išjudino visus pirštus, nors jam siaubingai skaudėjo. Groja dieviškai.