Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu

Koks jausmas, kai taip priartėja pasaulis, koks jis atrodo? „Susiaurėjęs, apčiuopiamas, pažįstamas, visos kultūros priartėja, niekas tau nebesvetima, daug ką priimi asmeniškai“, – vardija ne pagal metus brandžios patirties įgijusi 27-erių mergina.

Bandau iškvosti, kur jos namai. „Kai manęs paklausia, kur aš gyvenu, iš tiesų net nežinau. Gimiau Kaune, gyvenu ir esu registruota Londone, dirbu Amerikos kompanijoje, mano širdies žmogus – iš Portugalijai priklausančių Azorų salų, su juo rugsėjį kursime namus Lisabonoje“, – šypteliu vėl išgirdusi vardijant. Nuojauta, kad niekas šiai merginai nėra paprasta, pasitvirtina, kai leidžiamės į jos gyvenimo kelionę.

Pirmoji stotelė savaime suprantama – tai kas gi tas širdies žmogus? „Dar ne vyras, draugas Joao Manuelis Matiasas Gomesas, – juokiasi paklausta, o kuris gi vardas ir kaip jį tarti. – Joao Manuelis, aš jį vadinu Žioao.“

Ilgas kelias į aktorystę

Akvilė buvo septynerių, kai atėjo į Kauno vaikų ir jaunimo teatrą „Vilkolakis“. Nepriklausomybės atgavimo metais gimęs stacionarus vaikų teatras tuomet buvo žinomas ir populiarus, puoselėjamas profesionalių teatralų šeimos – meno vadovės bei režisierės Stasės Ivanauskaitės bei teatro direktoriaus Algio Kybarto.

Vaidino jame dešimt metų, iki pat mokyklos baigimo. Maža pasakyti „vaidino“. Meno vadovė, įsitikinusi mergaitės talentais, leisdavo jai ir kūryba užsiimti, ir padėti dirbti organizacinius darbus.

Aukščiausiais pažymiais baigusi „Rasos“ gimnaziją, Akvilė gerokai dvejojo dėl ateities: tėvai medikai linkėjo jai šios profesijos, o pačios širdis linko prie aktorystės. „Tikrai ne svajonių profesija pinigine prasme, bet labai mane traukė. Svajonės sudužo, kai neįstojau į Muzikos ir teatro akademiją“, – prisimena pirmąją skaudžią patirtį Akvilė.

Nenuleisti rankų skatino „Vilkolakio“ vadovai – įdarbino ją režisieriaus padėjėja. „Metus dirbau, taupiausi pinigėlius kelionei į Londoną, kur gyvena dvejais metais vyresnė sesė, – pasakoja tąkart tvirtai nusprendusi išmėginti laimę Didžiosios Britanijos teatrinėje mokykloje, tiesa, nelengva širdimi. – Nenorėjau išvažiuoti iš Lietuvos.“

Kelionė į Londoną buvo pirmoji savarankiška kelionė į užsienį, iki tol tik su teatru buvo gastrolėse. Iš sutaupytų pinigų susimokėjo už anglų kalbos pamokas, nes buvo pasiskaičiusi, kad stojant į aktorinį reikia ir senosios britų kalbos žinių, ir atrankas į neuniversitetinį aukštąjį išsilavinimą teikiančią teatro kolegiją. „Mane, vienintelę užsienietę, priėmė“, – pasakoja Akvilė, nepaliovusi toliau siekti savo svajonės ir žvelgti į dramos studijas turintį prestižinį Grinvičo universitetą.

Tik bėda – paskola studijoms suteikta ketveriems metams, už dvejus metus jau buvo išnaudojusi, trūko už metus mokamos 9 tūkst. svarų sterlingų sumos. Akvilei ir jos artimiesiems tai buvo neįveikiamas finansinis barjeras.

Bet mergina ir vėl nenuleido rankų – paprašė universiteto vadovybės suteikti jai galimybę stoti iškart į antrą kursą. „Tai buvo beprecedentis atvejis, nes nesutapo studijų moduliai, programos. Kai interviu gavau aukščiausią įvertinimą, davė man šansą, bet su sąlyga – kad ir kolegijos baigimo vidurkis būtų aukščiausias“, – mergina prisimena paskatą baigti mokslus geriausiais pažymiais.

Akvilė tapo Grinvičo universiteto antrakurse, bet tai buvo ne sunkumų pabaiga, o pradžia. Nuo devyniolikos savarankiškai finansiškai gyvenusi mergina suvokė: greta išsvajotųjų studijų, kai laukė ne tik paskaitos, bet ir spektaklių lankymas, repeticijos, dirbti laiko neliks, o pajamų reikia.

Su aukštakulniais tarp žvaigždžių

Vėl buvo vienintelė užsienietė kurse ir vienintelė studentė, dirbusi visu etatu 45 valandas per savaitę.

„Pradėjau nuo padavėjos darbo kompanijoje, aptarnaujančioje didelius renginius. Teko aptarnauti nemažai garsenybių. Iš mano rankų užkandžiais vaišinosi ir Winstono Churchillo anūkė Celia Sandys, ir Victoria Beckham“, – prisimena iki paryčių trukdavusį alinantį darbą, kai pasitempusi, su aukštakulniais turėdavo valandų valandas sukiotis su padėklu rankose ir nedingstančia nuo lūpų šypsena.

Puiki Akvilės anglų kalba pasitarnavo užsidirbti daugiau – sulaukė pasiūlymo dirbti tos įmonės biure įdarbinimo koordinatore. „Po kiek laiko vėl pakilau karjeros laiptais. Nuo darbuotojų priėmimo interviu iki sutarčių su klientais sudarymo – mano veiklos apimtys buvo milžiniškos, – atsimena tą pragariškai sunkaus darbo etapą, kuris jai garantavo pragyvenimą megapolyje. – Man reikėjo pinigų, kad galėčiau mokytis.“

Darbas pasigvelbdavo vis daugiau laiko, jo pradėjo trūkti svarbiausiam – studijoms. Akvilė nedvejojo, paliko daugelio akimis labai vertingą darbo vietą ir perėjo į penkių žvaigždučių viešbutį. Jo priimamajame dirbo vėlyvo vakaro pamainoje, į kurią ateidavo per dieną nusilaksčiusi per paskaitas ir repeticijas.

Ir vėl – aukštakulniai, reprezentatyvi išvaizda, žvaigždės klientai: Beyonce, Lady Gaga, kitos legendinės garsenybės. Baigusi darbą antrą nakties važiuodavo į visą parą veikiančią biblioteką ruoštis paskaitoms arba egzaminams. Porą valandų numigdavo – ir vėl.

„Ačiū Dievui, kad tas etapas buvo trumpas. Aš nuo visko beprotiškai pavargau. Perdegiau. Nenorėjau nei kurti, nei skaityti. Suvokiau, kad diplomą turiu, bet esu visiškai tuščia. Kur tokia toliau?“ – Akvilė kaip šiandien prisimena tą nevilties būseną.

Staigus likimo posūkis

Atrasti save nutarė leisdamasi į Aziją arba Afriką savanoriauti. „Savanorišką veiklą suvokiau kaip poilsį. Ji buvo susijusi su teatru – reikėjo vesti meninius užsiėmimus mokyklose, lavinti vaikus. Norėjau palikti tą miestą, įšokti į treningą ir būti naujoje vietoje. Tai suvokiau kaip vieną iš išeičių“, – atveria tuomečius išgyvenimus.

Jau buvo įveikusi atrankos etapus, beveik susikrovusi daiktus, teliko parašyti pareiškimą išeiti iš darbo. Tądien lijo ilgai ir pratisai. Stovėjo su bendradarbe prie lango, žiūrėjo į lietaus merkiamą gatvę, kai kolegė ilgesingai pratarė: „Kaip norėčiau grįžti į kruizinį laivą...“

„O aš nebuvau girdėjusi apie šį jos darbą! Kai papasakojo, daugiau nieko ir neveikėme, tik fantazavome, ką aš galėčiau daryti kruiziniame laive. Buvau pavargusi nuo aptarnaujančio darbo, norėjau kūrybingos veiklos, susijusios su vaikais“, – mergina leidžiasi į svajones.

Kitą dieną tos svajonės neišgaravo. Akvilė nedelsdama išsiuntė savo gyvenimo aprašymą į kruizines keliones rengiančias kompanijas. Net per atstumą pajutę karštą merginos užsidegimą atrašė amerikiečiai iš „Royal Caribbean International“, ieškoję kūrybingų žmonių dirbti su vaikais ir šeimomis kruizuose.

2015-ųjų lapkritį Akvilė jau skrido į Majamį, iš ten leidosi į pirmąjį dvylikos dienų kruizą po Pietų Ameriką. „Palikau Londone viską: atsisakiau darbo, nuomojamo kambario. Leidausi į kelionę laivu net nežinodama, ar nesergu jūros liga. Laimė, paaiškėjo, kad ne“, – pasakoja apie staigų likimo posūkį.

Naujoji realybė sukėlė nemažai streso: „Neįsivaizdavau, kad bus taip sunku. Pradedant nuo fizinių dalykų, kai laivas labai stipriai supa, kai tenka įveikti klaustrofobiją, nes tu visą laiką esi tam tikroje erdvėje. Galų gale ir ta kaita iš pradžių glumina: vieną dieną tu išlipi Meksike, kitą – Puerto Rike. Šokas ir tavo kūnui, ir tau.“

Vis dėlto laukė ir didelė laimė: jau pirmojoje savo kelionėje, po dviejų laive praleistų savaičių, Akvilė sutiko Joao.