J. Didžiulis: Kalėdų šurmulys – rimtas išbandymas

– Ką galvoji apie Lietuvoje ir pasaulyje vykstantį kalėdinį šurmulį?

– Tokios Kalėdos, kurios skamba banaliomis melodijomis ir nuo lapkričio mėnesio mirksi lemputėmis, man sukelia alerginę reakciją ir pačias nemaloniausias emocijas. Labiausiai mane beria nuo visuotinės „kalėdizacijos“ ir su ja susijusios dezinformacijos. Ačiū žmonai Ericai, kurios dėka šitoje visuotinėje pirkimo ir skubėjimo panikoje išmokau atrasti žiemos švenčių jaukumą ir į visus išorinius dirgiklius reaguoti švelniau. Seniau Kalėdos ir man būdavo nebloga proga padidinti pajamas, tačiau supratau, kad galiu ir privalau būti žmogiškesnis, jeigu noriu, kad kažkas pasikeistų.

– Kaip manai, kas galėtų pakeisti tavo požiūrį į šį šventinį šurmulį?

– Manau, Kalėdos būtų kur kas geresnės, jeigu nustotume meluoti savo vaikams apie visokius Kalėdų senelius, rudolfus ir kitus gruodį atgimstančius „briedus“. Žmonės kalba apie Kalėdų stebuklus, bet vienintelis dalykas, kurį matau, yra masinis socialinis sutrikimas, kuris atsiranda dėl įtartinų, kažin kodėl ir iš kur kilusių šventinių ritualų. Visuomenės „kalėdizacija“ – tai kartą per metus vykstantis įnoringas smegenų plovimas idėjomis, kurios neva sklinda iš fantastinio Šiaurės ašigalyje esančio kalėdinio miestelio. Kažkada ten visus metus ilsėdavosi ir naujam sezonui tyliai ruošdavosi Kalėdų senelis su Rudolfu, o dabar kartu su jais ten sėdi ir reklamos specialistai – visi kartu kiaurus metus jie rezga naują ataką. Kiekvienais metais vis anksčiau tampame savo įtikėtų pop kultūros mitologijos personažų įkaitais. Pastebėjau, kad šiemet Kalėdų senelis arė jau nuo spalio vidurio!

– Nuo kada tapai toks ciniškas?

– Aš gimiau Kolumbijoje, tačiau iki dešimties metų gyvenau Amerikoje, kur buvau absoliutus Kalėdų senelio fanatikas. Kai su šeima grįžome atgal į Kolumbiją, man teko išgyventi skausmingą patirtį, nes Kolumbijoje dovanas vaikams neša ne Kalėdų senelis, o kažkoks „Nino Dios“ (personažas, panašus į visiems pažįstamą Jėzų, tik su pampersais). Skausminga todėl, nes mokykloje vieną kartą teko įsivelti net į muštynes dėl Kalėdų senelio garbės. Tėvai mokė, kad reikia kovoti už tai, kuo tiki. O aš tikėjau Kalėdų seneliu. Be to, kai buvau vaikas, man nuolat kildavo klausimų, kodėl kartais Kalėdų senelis atneša geresnes dovanas, o kartais – ne tokias geras, arba kodėl mano pusbroliams jis dažniausiai būdavo žymiai dosnesnis. Vaikui tokios patirtys yra labai skausmingos ir ateityje turi rimtų pasekmių, galinčių sukelti nepilnavertiškumo kompleksą, artumo baimę ir pan. Visame pasaulyje kalėdinio melo indoktrinacija vykdoma nuo mažens, ir tik patys kritiškiausi vaikai išlieka saugūs ir nepažeisti. Mes su žmona seniai nusprendėme jų nekvailinti. Kūčių naktį mano vaikai miega ramiai, nes žino, kad po jų namus joks storas nepažįstamas senis nevaikšto.

– Ką turėtume padaryti, kad Kalėdos dovanotų prasmingą džiaugsmą?

– Man kyla klausimas, kodėl mums taip sudėtinga paraginti vaikus tikėti dar retesniu reiškiniu – pavyzdžiui, nuoširdžiu žmonių gerumu. Kalėdų senelio materializacija nėra Kalėdų stebuklas. Tikrasis stebuklas įvyksta tada, kai tėvai ar kažkas kitas iš šeimos savo veiksmais parodo, kad jis nėra toksegocentriškas, emociškai sutrikęs asilas, kaip visi manė. Nejaugi taip sunku sau ir savo vaikams pripažinti, kad tik mes patys galime kurti stebuklus, ir tik mūsų pačių dosnumas ir supratingumas padaro šį laikotarpį stebuklingu?

Siūlau baigti meluoti savo vaikams ir įtikinėti juos kažkokiais neegzistuojančiais stebuklais. Baikime juos klaidinti kažkokiais angelais ir mistinėmis būtybėmis, kurios neva skleidžia kažkokią ypatingą dvasią ir neša dovanas iš „Ebay“, „Amazon“ ir prekybos centrų. Atėjo metas nužudyti Kalėdų senelį. Labai džiaugčiausi, jeigu žmonės išdrįstu drąsiai pripažinti, kad Kalėdų senelis yra tik šiuolaikinė komercinių Kalėdų ikona, tokia pati kaip Kubos Che Guevara, sovietų Leninas, ar kinų Mao. Jų nebėra, jie seniai mirę, tačiau toliau plauna mūsų smegenis. Reikėtu ryžtingai baigti kalėdinės dezinformacijos skleidimą ir stabdyti Kalėdų senelio propagandą. Ir aš nebijau to žodžio – nes tai absoliuti propaganda, užsiimanti aktyviu visuomenės klaidinimu – poelgių ir mąstysenos paveikimu, skleidžiant neteisingą informaciją. Šiuo atveju – propaguojama kalėdinė apsipirkimo isterija.