Įvairios tylos skalės M. Scorcese's „Tyloje“

Lietuvoje pristatytas naujasis amerikiečių režisieriaus Martino Scorcese's filmas "Tyla" – ypatingo vizualumo ir turinio gelmės juosta galėjo pasimėgauti ir Kauno žiūrovai.

Siužeto vingiai

Filmo veiksmas vyksta XVII a. Japonijoje, į kurią atvyksta du jauni jėzuitų misionieriai portugalai Rodrigas (akt. Andrew Garfieldas) ir Garupė (akt. Adamas Driveris), ieškodami pradingusio savo mokytojo ir dvasinio įkvėpėjo tėvo Fereiros (akt. Liamas Neesonas). Jėzuitų vadovybę pasiekė gandai, kad Fereirą sugavo Tekančios Saulės šalyje katalikus persekiojanti inkvizicija, portugalų kunigai siekia sužinoti, ar tikrai ypatingu tikėjimu garsėjantis misionierius kankinimų metu išsižadėjo krikščionybės.

Kaip teigiama šiam filmui M.Scorcese ruošėsi 30 metų, po to, kai japonų rašytojo Shusaku Endo knygą "Tyla" (lietuvių kalba išleista 2008 m.) režisieriui 1988 m. atsiuntė vienas Niujorko bažnyčios arkivyskupas. M.Scorcese savo filmuose vis grįžta prie krikščionybės, ir apskritai religijos temų (pvz., "Įsiutęs bulius", "Nešvarios gatvės", "Paskutinis Kristaus gundymas", "Kundun"), bet Sh.Endo romanas režisierių privertė į tikėjimo klausimus gilintis dar daugiau.

Sh.Endo knygoje (kuri jau buvo ekranizuota kelis kartus) ir M.Scorcese's vizijoje galima pastebėti paraleles su Josepho Conrado filosofiniu, antikolonialistiniu romanu "Tamsos širdis" ("Heart of Darkness", 1899 m. Pagal knygą pastatytas F.F.Copolos filmas "Šių laikų apokalipsė", 1979 m.). "Tamsos širdyje" J.Conrado veikėjas Marlau plaukia laivu Kongo upe į džiunglių gilumą, kad rastų pradingusį, legendomis apipintą dramblio kaulo pirklį Kurtzą. Tačiau rastas Kurtzas primena tik savo paties šešėlį, netekęs sveiko proto, palaužtas džiunglių ir svetimos civilizacijos. Panašiai ir "Tyloje", misionieriai Rodrigesas ir Garupė keliauja per Japoniją ieškodami ne mažiau paslaptingos asmenybės – tėvo Fereiros, taip pat permainyto vietinės kultūros ir palaužtu tikėjimu.

Vaizdai ir garsai

Tikroji, diegetinė tyla šiame filme šiugždanti, šnaranti, cikadomis ir paukščių garsais užpildyta (daiktų pasaulyje absoliučios tylos nebūna) laukinės Japonijos gamtos tyla, primenanti J.Conrado džiungles.

Dar ekrane nepasirodžius pavadinimui šia tyla ir visiška kadro tamsa prasideda filmas. M.Scorcese's "Tyloje" tiesiogine prasme daug tamsos – daugybė tamsoje skendinčių scenų, kaip ir tylą pertraukiančių (ir ją pabrėžiančių) šnabždesių, dejavimų ir šauksmų.

"Tylos" operatorius Rodrigo Prieto už geriausią kinematografiją šiais metais buvo nominuotas "Oskarui". Šviesos ir tamsos estetikos, atidaus kadravimo ir religinio turinio užpildytos scenos sukelia atmintyje senosios krikščioniškosios dailės vaizdinius. Japonijos kraštovaizdis ir siužeto specifika (apranga, architektūra, beveik visi veikėjai japonų kilmės) kelia asociacijas su Japonijos tapyba ir autorinio kino grandų (A.Kurosawos, K.Mizogchi ir kt.) filmais, ypač, kai kurdamas emocinį kadro, mizanscenos paveikslą M.Scorcese meistriškai įdarbina gamtą (pvz., rūką, vandenį, augmeniją). Japonų feodalų inkvizicijos perteikiamos su renesanso tapybos įtaigumu ir vaizdingumu.

"Tylos" pagrindiniai veikėjai – besislapstantys misionieriai – daug laiko praleidžia ankštose erdvėse, kurios savaime diktuoja apribotus, asketiškus filmavimo planus. M.Scorcese dažnai naudoja vidutinius filmavimo planus, juos skaidydamas detalizuojančiais stambesnio plano intarpais (įrėminančiais kalbančiojo veidą, ranką, torsą). M.Scorcese kaip visuomet kiekvienam kadrui skiria ypatingą dėmesį – pasak jo, statant filmą ilgiausia ir užtruko kiekvieno kadro apgalvojimas, tinkamas plano parinkimas, ypač paskutinėms penkiolikai filmo minučių.

Klasikinius apgrąžos planus ir kai kurias kitas filmo vietas M.Scorcese jungia įdomiai laužydamas montažo konvencijas (pvz., tą patį kadrą netikėtai ir tik akimirkai pakartodamas iš šiek tiek kito rakurso ar atstumo). Filme išlaikoma daugialypė, polifoninė knygos naratyvinė struktūra – ne kartą keičiasi istorijos pasakotojas-veikėjas.

Tikėjimo keliai

Režisierius, ko gero, neatsitiktinai pagrindiniams misionierių vaidmenims pasirinko 33 metų (Kristaus amžiaus) aktorius. Galbūt tik dėl jaunos išvaizdos jų dvasingumas tarpais atrodo naivus, ne visuomet suderinimas su jų personažų sudėtingais poelgiais ir mintimis – to nepasakysi apie puikią antraplanių japonų aktorių vaidybą.

Veikėjai išgyvena ir pereina įvairias tiek kasdienybėje aptinkamas, tiek mistines tikėjimo skales. Tai ir kankiniais, šventaisiais ar nusidėjėliais virstantys intelektualūs jėzuitų misionieriai, arba aklai, pažodžiui, bet ne mažiau karštai tikintys ir dėl to inkvizicijos liepsnose žūvantys japonų valstiečiai, arba tarp jų išsiskiriantis nuolat išduodantis, vis atleidimo prašantis, save ir kitus apgaudinėjantis "katalikas" Kichidžiras.

Nuo pirmųjų kadrų peršasi mintis, jog tyla, apie kurią sukurtas filmas, yra tikinčiojo patiriama Dievo tyla, kad filmas kalbės apie sunkumą atrasti Dievą ten, kur jį atrasti sunkiausia (ar kur jo galbūt ir nėra) – visiškoje kančioje ir beprasmybėje. Tačiau į antrą filmo pusę netikėtai atsiveria kita paradoksali kūrinio pavadinimo reikšmė, kurią galima suformuluoti klausimu: kaip protagonisto intelektualiai išsižadėtas, nutrūkęs, nebeaktyvus tikėjimas vis dar išlieka gyvas ir egzistuojantis?

Religinė maldos tyla, kaip žmogaus santykio su Dievu forma, buvo analizuojama Soreno Kierkegaardo filosofijoje: "Kaip tik dėl to, kad žmogus gali kalbėti, gebėjimas tylėti yra menas, ir kaip tik dėl to, kad šiuo pranašumu jis taip lengvai susigundo, gebėjimas tylėti – didelis menas." Pasak filosofo, šią tylą galima išgirsti paukščio ir lelijos (iš knygos "Laukų lelija ir padangių paukštis"), t.y. gamtoje: "Kai dienos metą tūkstančiai stygų virpa ir viskas tarsi garsų jūra – ten vis dėl to tyla", arba: "Miškas tyli, net ir kai šnabžda, tyli." Tik maldoje išmokus tylėti imama girdėti: "Melsti – tai ne save kalbant girdėti, bet nutilti ir tylėti, laukiant tylėti, kol išgirsi Dievą." T.y. tinkamai melstis – tai visiškai nutilti, šiam filmui artimą mintį teigė S.Kierkegaardas.

Skaidrumo paslaptis

M.Scorcese's filmas teigia paradoksalią mintį, kad tik visiškoje tyloje, kokia filmo protagonistui tampa apostazė (tikėjimo išsižadėjimas), galima išgirsti Dievą, tačiau tai įvyksta tik, kai dėl esminės krikščioniškos vertybės – besąlygiškos atjautos ir meilės kenčiančiam artimajam – paaukojamas brangiausias turtas – pats tikėjimas.

Žinoma, tai tik viena iš interpretacijų galimybių, paliktų režisieriaus ir knygos autoriaus. Ne mažiau drąsus ir kitas šio kūrinio keliamas klausimas: ar tik visas kančias ištvėrę šventieji pakyla iki Dievo aukštumų, ar kartais tikėjimo gelmes gali pasiekti ir tyloje gyvenantys silpnieji, išdavikai bei nusidėjėliai?

Vizualiai skurdūs, paprasti religiniai simboliai, tokie kaip iš duonos nulipdytas kryžius ar iš ryžių pasigamintas rožinis filmo herojams yra brangiausi dvasiniai simboliai, dėl kurių rizikuojama gyvybe. Daugialypė tylos koncepcija ir asketiška filmo stilistika meta svarbų iššūkį XXI a. kino žiūrovui, gyvenančiam nuolatiniame, kurtinančiame, tuoj pat prasmę prarandančiame informacijos ir atvaizdų sraute. Filmas apie tylą ir pats reikalauja tam tikros minčių tylos apmąstyti užduodamus painius istorijos bei šio laiko klausimus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių