Į tragedija pasibaigusį skrydį kosmonautą vežė lietuvis

Prieš tragišką skrydį į kosmosą Sovietų Sąjungos didvyrį Vladimirą Komarovą iš Žvaigždžių miestelio vežė Romualdas Mažeika. Lietuvis pustrečių metų dirbo vienuolikos pirmųjų Sovietų Sąjungos kosmonautų vairuotoju.

Akmuo ant širdies

„Jie buvo labai draugiški, linksmi ir paprasti žmonės“, – savo keleivius nuoširdžiai giria Kauno rajono Domeikavos gyventojas 67-erių R. Mažeika.

Kosmonautus nuo 1965 m. pavasario iki 1967 m. gruodžio, tarnaudamas Sovietų Sąjungos armijoje, vežiojo Kelmės rajone Būtvilų kaime gimęs lietuvis.

„Išskirčiau ukrainietį Pavelą Popovičių, Germaną Titovą ir ypač maskvietį – V. Komarovą. Jei ne nostalgija Lietuvai ir lyg akmuo ant širdies likusi jo žūtis, būčiau dar likęs tarnyboje“, – šypsosi R. Mažeika.

Daugiau nei prieš pusšimtį amžiaus, tą lemtingą 1967 m. balandžio dieną garsų kosmonautą V. Komarovą, kaip įprastai, iš Žvaigždžių miestelio, kur buvo ir lietuvio dalinys, Romualdas išvežė iki Valerijaus Čkalovo garbei pavadinto aerodromo.

V. Komarovas jau turėjo Sovietų Sąjungos didvyrio vardą, kai 1964 m. spalio 12–13 d. su K. Feoktistovu ir B. Jegorovu, kuriuos taip pat vežiojo lietuvis, kosminiu laivu „Voschod“ 16 kartų apskriejo aplink Žemę.

Tai buvo pirmasis istorijoje grupinis skrydis į kosmosą, pirmąkart ekipaže, skridusiame be skafandrų, buvo ne tik lakūnas, bet ir gydytojas bei inžinierius.

Sklido kalbos, kad V. Komarovo žūtis – diversija. Kai neišsiskleidė vienas iš dviejų saulės elementų, o vėliau ir parašiutas, su kapsule 50 m/s greičiu iš 7 km aukščio kritęs V. Komarovas spėjo tik atsisveikinti.

„Jei būčiau komjaunuolis, su V. Komarovu vykčiau iki Baikonuro“, – juokauja R. Mažeika, dirbęs vienoje uždariausių Sovietų sąjungos vietų – Žvaigždžių miestelyje.

Ir po skrydžio jis turėjo pasitikti V. Komarovą V. Čkalovo aerodrome ir nuvežti jį namo.

Atsisakė būti komjaunuoliu

„Mama dėl armijos mane pajaunino, – šypsosi ne 1947 m. vasario 7 d., bet 1944 spalį gimęs Romualdas. – Ta proga ji pasinaudojo, kai Skaudvilėje sudegė dokumentai.“

Aviacijos dalinyje paskirto tarnauti lietuvio likimas greitai pasikeitė, kai jis atsisakė tapti komjaunuoliu. Juolab kaip tik tuo metu, 1965-aisiais, įvyko lūžis Sovietų Sąjungos ir Kinijos santykiuose, todėl R. Mažeiką, kaip nepatikimą, pervežė į Čitą, pirmojo reagavimo aerodromo ryšių skyrių.

Gerai apie automobilius išmaniusį, 30 laipsnių šaltyje slapta į variklį įpildavusį porą litrų benzino lietuvį girdavo, bet greitai pervežė į Maskvą.

„Čia vėl nesutikau tapti komjaunuoliu, – Romualdas pasakoja, kad buvo auklėtas lietuviška dvasia, miške žuvo jo tėvo brolis partizanas. – Be to, buvau ir esu praktikuojantis katalikas ir nuo Sutvirtinimo sakramento laikų nešiojau mažutį sidabrinį medalioną su Švč. Marijos ir Kūdikėlio Jėzaus atvaizdu. Ir kiekvieno mėnesio 13-ąją važiuoju į Šiluvą. Turiu stiprų angelą sargą. Tikėjau ir tikiu Dievu.“

Štabe vienas generolas, Romualdo pasiteiravęs, ar jo tikėjimas – iš širdies, tuomet itin prastai rusiškai kalbėjusio lietuvio ir dar kelių jaunų vyrų tarnauti į Vengriją neišvežė.

R. Mažeika labai bijojo būti ištremtas keliasdešimt metrų po žeme, į raketinius dalinius, kur pabuvoję nemažai vyrų, iš jų ir Romualdo pusbrolis, mirė nuo radiacijos.

„Kai mus susodino į naują autobusą PAZ su automatiškai atsidarančiomis durimis, akmuo nuo širdies nukrito, – plačiai šypsosi Romualdas. – Tokių blogiukų nevežtų geru autobusu.“

Likimo ironija: būtent tuo autobusu po kelių mėnesių tarnybos lietuvis vežiojo SSRS didvyrius – kosmonautus, lakūnus bandytojus.

Saugojo paviljoną su kapsulėmis

Čkalove gavę naujas uniformas kareiviai buvo perspėti elgtis tyliai, nes aplink – didvyriai. Taip R. Mažeika atsidūrė už 25 km į šiaurės rytus nuo Maskvos, iš visų pusių Ščiolkovo municipalinio rajono supamą Žvaigždžių miestelį.

Du mėnesius kareiviai sportavo, dirbo virtuvėje. Maisto produktai buvo tie patys ir kosmonautams, ir kareiviams, tad kartais tekdavo paragauti net apelsinų.

„Ginkluoti karabinais saugojome dviejų metrų aukščio tvoromis supamą paviljoną su senomis kosmonautų kapsulėmis, – toliau pasakoja Romualdas ir nusijuokia: – Kartą užmigau prie eglutės. Laimė, pabudau laiku, kai prabėgo briedis. Nusivijau ir už budrumą sulaukiau padėkos.“

R. Mažeika pirmus mėnesius buvo itin akylai stebimas. Lietuvis patyrė, kad vienas vairuotojas, pavarde Guskovas, gudriai, tarsi tarp kitko, vis ko nors pasiteiraudavo.

„Tai buvo vairuotoju dirbęs saugumietis. Sutikau ir labai daug gerų žmonių. Vienas tokių buvo garažo skyriaus viršininkas Kirilovas. Labai geras rusas, man buvo kaip tėvas. Jis ir pasiūlė tapti vairuotoju, padėjo ir per praktinį egzaminą“, – neužmiršta Romualdas.

Tai įvyko, kai lietuvis jau buvo nekart matęs Jurijų Gagariną, Valentiną Tereškovą, V. Komarovą, G. Titovą ir kitus garsius kosmonautus.

Dirbo uždarame mieste

Po kelių praktinių egzaminų R. Mažeikai reikėjo įsiminti kelią į Maskvą, nors vairuotojas Savinas jį tyčia vežiojo skirtingais keliais, o su Guskovu reikėdavo važinėti itin atsargiai.

Tiesa, kai jau vežė pulkininką, Romualdui padėjo tas pats gerasis vyr. leitenantas Kirilovas. Jis sėdėjo ant galinės sėdynės  ir vos juntamai paliesdavo dešinį ar kairį Romualdo petį – tai reiškė, kada ir į kurią pusę sukti.

„Guskovo kosmonautai nemėgo, nes ir patys, matyt, žinojo, kad šis – saugumietis“, – pasakoja Romualdas, labai greitai su PAZ pradėjęs vežioti kosmonautus, net kai kurių žmonas, dažniausiai Komarovo, ir jų dukrą Kristiną.

Kosmonautai kiekvieną dieną eidavo treniruotis kaip į darbą nuo 8 iki 17 val. Ščiolkovo rajone buvo mažiausiai 50 milicijos, Žvaigždžių miestelyje – trys kariškių postai ir daug nematomų akių.

Pagrindinis aviacijos štabas, N. Žukovskio akademija, kur jie intensyviai treniruodavosi ir grįždavo išvargę, Skrydžių centras, N. Burdenkos ligoninė, kur, pasakojama, buvo gydomas 1953–1964 m. faktiškai Sovietų Sąjungą valdęs Nikita Chruščiovas, ir gamykla Liubercuose – tai buvo penkios pagrindinės vietos, kur su kosmonautais važinėdavo bent iki 1986 m. jų vairuotoju Žvaigždžių miestelyje dirbęs vienintelis lietuvis R. Mažeika.

Tiesa, lietuvio į aviacijos gamyklą Liubercuose, kur, kalbama, kaliniai gamindavo ir kosmonautikos įrangą, neįleisdavo.

„Sakydavo, kad ten dirbančios kalinės yra nusitempusios ir mirtinai išprievartavusios kareivius“, – juokiasi prie vartų likdavęs laukti R. Mažeika.

Didvyrį matė vienas paskutiniųjų

Kosmonautai gyveno 11 aukštų name: jiems buvo skirta po aukštą. Vairuotojas iš Lietuvos ypač išskyrė V. Komarovą.

„Maskvietis nuo protėvių, asmenybė. Labai mandagus, draugiškas, taktiškas. Niekada nešaukdavo, paaiškindavo, kur pasukti, jei netyčia padarydavai klaidelę, nepykdavo, – Romualdas nuoširdžiai giria sportine apranga dažnai vilkėdavusį rusą. – Į darželį vežiodavau jo čiauškutę dukrą Kristiną, kurią praminėme konduktore, nes sėdėdavo priekyje prie durų.“

V. Komarovas, jo žmona ir net dukra ne kartą lietuvį kvietė užeiti į svečius, tačiau jis to padaryti nedrįso.

Kartą garažo viršininkas paprašė nuplauti V. Komarovo automobilį „Volga 21“. Juodus automobilius dovanų buvo gavę visi kosmonautai. Tik V. Tereškovos „Volgos“ ratai buvo modernesni. Beje, jos automobiliu daugiau naudojosi šiek tiek padykęs jaunesnysis brolis Vladimiras, o ją pačią ir J. Gagariną dažniausiai vežiojo asmeninis vairuotojas.

„Kai paprašiau V. Komarovo raktelio nuplauti automobilį, šis atsakė, kad jo rankos lygiai tokios pačios, ir draugiškai pasiūlė eiti pažaisti kortomis, – po akimirkos, prisiminęs pirmąją pasaulyje pilotuojamo laivo katastrofą, Romualdas nutyla. – Komarovas, atrodo, visiškai nevartojo alkoholio, buvo šeimos žmogus. Vienas kitą su žmona labai mylėjo ir laisvas dienas praleisdavo kartu.“

Po tragedijos graikų kilmės V. Komarovo žmona, mokytoja, kiekvieną dieną važiuodavo iki Kremliaus sienos, kur buvo įmūryta urna su vyro palaikais. R.Mažeika pastatydavo autobusiuką prie tualetų Raudonojoje aikštėje ir laukdavo moters.

Ji labai pasikeitė: tapo perbalusi, nuolat verkdavo. Po tėčio mirties buvusi linksma Kristina tapo tyli ir užsidariusi.

„Į tą lemtingą kelionę V. Komarovą vežiau su žmona, – 1967 m. balandį prisimena lietuvis. – Kai grįžome atgal, moteris verkė ir prisipažino, kad per pirmąjį Vladimiro skrydį ji džiaugėsi, bet šį kartą jos intuicija jaučia kažką blogo. Jei ne nostalgija Lietuvai ir V. Komarovo žūtis, būčiau pratęsęs tarnybą, kaip ir siūlė Komarovas, priminęs, kad už tai duodavo butą.“

G. Titovas: nuoširdus išdaigininkas

Labai gerais žodžiais R.Mažeika minėjo ir 2009 m. mirusį P. Popovičių. Kijevo srityje, Izine, gimęs du kartus Sovietų Sąjungos didvyrio vardą gavęs ukrainietis vadindavo save pirmuoju Ukrainos kosmonautu, buvo draugiškas ir nuoširdus.

Būtent Pavelas lietuvį draugiškai pakrikštijo Romanu, nes visiems nelengva buvo tarti Romualdas.

P. Popovičius, V. Komarovas lietuvį užtarė, kai kartą, Maskvoje važiuojant 80 km/val. greičiu, jis vos nepadarė avarijos. Priekyje važiavęs taksi staiga stabdė.

„O tuo metu anekdotus pasakojo ne itin malonus majoras. Jis stovėjo ir man staiga stabdant atsitrenkė į atramą ir užsigavo petį. Mane apšaukė, o grįžus paliepė prisistatyti į štabą. Tačiau mane visi užtarė, kad esu nekaltas, o autobuse, juolab stovint, reikia laikytis.“

Anekdotus mėgo pasakoti daugelis kosmonautų, todėl vengė saugumiečių, mieliau važinėjo su patikimu lietuviu.

„Daugiausia juokų skaldydavo G. Titovas. Tikras rusas. Tiesus, nuoširdus, atviras, – apie Altajaus krašte gimusį ir du kartus į kosmosą pakilusį kosmonautą kalbėjo Romualdas. – Nuo anekdotų nebuvo apsaugotas ir tuometis vadovas Leonidas Brežnevas.“

G. Titovas už išdaigas ir oro chuliganizmą gaudavo papeikimų.

„Kartą buvo nepalankus skrydžiui oras, bet Germanas pakilo su „IL 14“. Išgirdęs, kad leidimas neduotas, apsimetė ir padėkojo: „Supratau, leidimą kilti gavau.“ Ir išjungė radijo stotelę. Už tai gavo generolo papeikimą.“

V. Tereškovos dovana – trys rubliai

G. Titovas iš Kubos atvežė dovanų garsiųjų Havanos cigarų, kuriuos iš metusio rūkyti lietuvio nupirko gruzinas.

„Dovanų, lauktuvių kosmonautai mums parveždavo labai dažnai. Popovas, grįžęs po Naujųjų metų nakties, atnešė kelis butelius vokiško alaus. Ir visi dažnai mums palikdavo reaktyvininko talonus“, – pasakoja Romualdas.

Už reaktyvininko taloną buvo galima gauti nuostabaus skonio lašišų ikrų, puikiausio maisto, vaisių ir vitaminų. Vairuotojai dažniausiai apsipirkdavo garsiajame GUM – geriausioje Maskvos parduotuvėje. Ten trise išleido kuklios, santūrios, mažakalbės V. Tereškovos dovanotus tris rublius.

„Už tai nusipirkome butelį degtinės, vokiško alaus, sočiai ir skaniai pavalgyti. Tuomet kaip bajoras pavalgydavau už 70 kapeikų“, – juokiasi kaunietis.

Kartą į V. Tereškovos 30 metų gimtadienį lietuvis atvežė garsų komiką aktorių Nikolajų Nikuliną.

„J.Gagarinas buvo draugiškas, atviras, aštrokas, netgi tiesmukas, niekam nepataikaudavo, – apie pirmąjį žmogų, pakilusį į kosmosą, kalba vairuotojas. – Sklido kalbos, kad jo mirtis buvo neatsitiktinė, o su juo „MIG 15“ lėktuvu žuvęs pulkininkas Vladimiras Serioginas buvo itin patikimas žmogus. Žvaigždžių miestelyje puse lūpų dar prieš jo mirtį buvo užsiminta, kad kartą, nenorėdamas pataikauti, jis apipylė šampanu L.Brežnevą, o šis buvo itin kerštingas žmogus.“

Rusai gyrė R. A. Stankevičių

Ar buvo kosmonautų, su kuriais lietuvis konfliktavo?

Konfliktų, išskyrus, kelis epizodus, niekada nebuvo. Visi bijojo griežto, mažakalbio Andrijano Nikolajevo. Sunku buvo suprasti, ką jis galvoja, ką pasakys už nugaros.

Kartą lietuvis ir dar keli vairuotojai asmeniniais V. Tereškovos ir J.Gagarino automobiliais nuvažiavo papietauti už 5 kilometrų.

„Paflirtavome su merginomis ir grįžome pavėlavę 15 minučių. Visi kosmonautai mūsų laukė. Įniršęs A. Nikolajevas išrėžė, kad taip nedaroma“, – įsiminė Romualdas.

Jis pripažino kaltę ir neabejojo, kad jį nubaus.

„Kai nuvežiau kosmonautus į vietą, P. Popovičius išlipdamas mane nuramino, kad viskas bus gerai. Paskutinis išlipo Andrijanas. Atsisuko ir sako: nieko nebuvo, užmiršk. Jis manęs neišdavė“, – tebesidžiaugia R. Mažeika.

Ir tik vienas žydelis Valerijus Bykovskis mėgdavo paniurzgėti. Net jo žmona lietuviui pasiguodė, kad jis visada, ir namie, toks: sriuba tai per šalta, tai per karšta.

R. Mažeika kosmonautai pasitikėdavo, todėl mielai su juo važiuodavo ir prie Kiržačo ežero, kur ir treniruodavosi,  šokinėdami į vandenį parašiutu, o kartais ir pasilinksmindavo.

Kartais gudraudami jie susitardavo su mechanikais ir naikintuvais skraidydavo ne 3 valandas, bet 20 minučių, iš anksto paprašę Romualdo luktelėti.

„Degalus išpildavo ore. Grįžę teigdavo, kad po trijų valandų skrydžio su tokiomis perkrovomis, moterų nesinori bent dvi tris dienas. O jei vakare pasimatymas, tai ir trumpindavo skraidymo laiką“, – išduoda kosmonautų paslaptis Romualdas.

Beje, lakūnai nekart Romualdui gyrė būsimą lietuvį kosmonautą, tuomet dar lakūną, Rimantą Antaną Stankevičių, kuris, anot jų, demonstravo įspūdingą skrydžių techniką, rekordus ir kilo į aukščiausią lygį.

Grįžo pirkti automobilio

Per pustrečių metų lietuvis patyrė dvi autoavarijas. Kartą į jo vairuojamo autobuso galą atsitrenkė iš paskos važiavęs automobilis. Kitąsyk, kai Romualdas PAZ autobusu vežė aštuonis kosmonautus, netoli Čkalovo geležinkelio stoties iš šalutinio kelio staiga netikėtai išvažiavo ir autobuso šoną nubrozdino neblaivaus vairuotojo vairuojamas  automobilis.

„Iš paskos važiavęs J. Gagarinas ir kiti kosmonautai iškart užstojo mane, nors buvau nekaltas“, – pamena vėliau PAZ šoną pats suremontavęs Romualdas.

Taip ir nesusitaikęs su V. Komarovo žūtimi ir nostalgija tėvynei, 1967 m. gruodį lietuvis baigė tarnybą.

1986 m. jis dar grįžo į Maskvą, kad pigiau nusipirktų automobilį. Specialios parduotuvės direktorius jį galėjo parduoti tik su kokio nors aukšto rango žmogaus parašu, todėl Romualdas tikėjosi sulaukti kosmonautų pagalbos.

„Vis dar dirbo gerasis garažo viršininkas Kirilinas. Jis pasisiūlė padėti, bet jo parašas netiktų. V. Tereškovos tuo metu Žvaigždžių miestelyje nebuvo. Bet Kirilinas pamatė iš namų išeinantį P. Popovičių“, – detaliai pasakoja Romualdas.

Nuo radiacijos, sunkaus darbo Pavelas, kaip ir dauguma kosmonautų, buvo sulinkęs, pasenęs, todėl iš pradžių lietuvis jo nepažino.

Deja, P. Popovičius padėti negalėjo. Jis prisipažino, kad už parašą dėl automobilio giminaičiui gavo griežtą partinį papeikimą. Romualdas iš Maskvos namo grįžo be automobilio.

Ar dabar, jau kelias dešimtis metų gyvendamas Domeikavoje, jis vis dar dairosi į žvaigždes?

Romualdas šypteli: „Tai buvo nuostabus mano gyvenimo laikotarpis, bet į dangų aš žiūrėjau ir iki to laiko. Ir dabar. Kasdien. Nes visą laiką meldžiuosi ir tikiu angelą sargą man atsiuntusiu Dievu.“