Golfo krikštatėviu Lietuvoje vadinamas verslininkas Dievu netiki

 Erikui Tamašauskui vestuves iškėlęs, su mūsų šalies prezidentais ir kitais garsiais žmonėmis draugavęs ir draugaujantis golfo krikštatėviu Lietuvoje vadinamas 83-ejų Vytautas Motiejūnas tvirtina: svarbiausia yra meilė.

Gerasis vidinis užkratas

"Moterys – kaip varikliui tepalas. Geros nuotaikos pagrindas, o kai ji puiki, viskas sekasi, – patogiai įsitaisęs mediniame krėsle ir gurkštelėjęs balintos kavos šyptelėja žilagalvis verslininkas.

Dar pasiūlė šlakelį savo stipraus firminio gėrimo iš ąžuolo, citrinų, šermukšnio, elnio ragų ir konstatavo: tai – lietuviška viagra.

"Bet mano ilgaamžiškam aktyvumui padeda ne tik ji. Pirmiausia padeda judėjimas, gera nuotaika, optimizmas, geras vidinis užkratas, atsirandantis iš širdies, gerų darbų. Jei galvosi blogai apie kitus žmones, kaimynus, didžioji proto dalis bus užimta blogu užkratu, suprastės kraujo apytaka, kūnas, o ko linkėsi kitiems, atsisuks prieš tave. Todėl visiems šiame pasaulyje, nepriklausomai nuo to ar jie vargšai, ar turčiai, linkiu tai suvokti", – lyg priesaką žodžius išberia V.Motiejūnas.

Verslininkas savo golfo klubo "Elnias" rezidencijoje apsuptas daugybės relikvijų, paukščių iškamšų, suvenyrų, nuotraukų.

Čia pat – Valdui Adamkui priklausęs kebas su golfo lazdomis, Ričardo Mikutavičiaus, Algirdo Brazausko, Antano Baranausko, Bernardo Brazdžionio nuotraukos, plakatai, fotomontažas, draugų dovana, kuriame golfo pionierius Thomas Mitchellas Morrisas kartu su golfo krikštatėviu Lietuvoje V.Motiejūnu.

"Su Dievu nei pykstuosi, nei geruoju. Bet visi pasaulio tikėjimai vienodai moka už gerus ir blogus darbus. Padariau daug darbų ir labai myliu žmones. Nuodėmių didelių neturiu. Moterys... – V.Motiejūnas nejausdamas žaidžia pirštais, o mėlynos akys šypsosi. – Ai, apie jas galiu kalbėti ir kalbėti, bet kartą jau prikalbėjau per daug, tad nuo savo mylimos mamulės gavau į kailį..."

Protu nesuvokiami projektai

Vytautas kalbėjo neskubėdamas, kartais užsimerkdavo ir, rodos, tarsi bendravo su savimi. Vieną pokalbio temą keitė kita. Ir, žinoma, liejosi daug prisiminimų.
"Mano gyvenimas – kaip pjūklo dantys. Buvo visko. Ir daug vargų bei sunkumų. Trylikos metų netekau tėvo, čiupau už plūgo, o devyneriais metais jaunesnis broliukas vedė arklį. Nepavyko. Įkinkėme akėčias. Buvo sunku. Sėdėjome ant ežios ir verkėme, bet žemę dirbti reikėjo. Perėjau didelę gyvenimo mokyklą, – šypseną veide pakeičia susimąstymas. – Bendravau ir su labai iškiliais, garsiais žmonėmis, svajojau į Lietuvą atvežti dėmėtuosius elnius. Rusijos kosmonautų padedamas gavau paskyrą, užmezgiau ryšius, Kamčiatkoje mokiausi prižiūrėti elnius. Iš Čečėnijos atvežiau 180 elnių, vieną vagoną iš Vladivostoko. Deja, nors pats lydėjau, iš 44 liko gyvas tik 21. Labai skaudu tai prisiminti..."

Tačiau elniams buvo parengtas "lizdas", kurį pamatę gamtosaugininkai žagtelėjo: 500 ha aptvertas plotas. Pasamdyti ukrainiečiai per tris mėnesius pastatė 18 km ilgio tvorą: po metrą į žemę įkasė trijų aukščio betonuotus stulpus, juos sujungė cinkuota viela. Dar 1000 ha turėjo būti užtverta kitoje kelio pusėje, o po asfaltu iškastas tunelis.

"Mėgstu nestandartinius, protu nesuvokiamus projektus, – šypsosi Vytautas ir tvirtai priduria: – Visą laiką reikia tikėti savo tikslu, tuo, ką darai."
Šypseną daugeliui kėlė ir Vytauto noras Lietuvoje populiarinti golfą. Tuo tikėjo V.Adamkus, V.Gedvilas. Keistuoliu ir fantazuotoju atrodęs V.Motiejūnas 2000 m. Didžiosiose Lapėse savo projektą realizavo.

Susitikimai su vokiečiais

"Padarėme jį per dvejus metus. Dar iki to laiko turėjau laimę sutikti Amerikos lietuvį V.Adamkų. Susipažinę paspaudėme vienas kitam rankas, ir mūsų draugystė tęsiasi jau apie 20 metų, – V.Motiejūnas žvelgia į kabančias jųdviejų nuotraukas. – Kai turėjome 300 narių, tai buvo kaip šeimyninis golfas. Pas mus  atvažiuodavo latviai, estai, o rusai dar neturėjo savo golfo laukų. Tikėk, ką darai. Jei savęs neįtikinsi, tuomet nieko nepasieksi."

Golfas – tai ne tik noras kažką pirmam padaryti Lietuvoje. Tai – savotiška pusiausvyra veikliam ir aktyviai gyvenančiam vyrui.

Vis dėlto svarbiausia V.Motiejūno gyvenime – meilė. Be jos – nykuma, tamsa.

"Džiaugiuosi gyvendamas, ačiū, kad turiu keturis vaikus, anūkų, jau net ir proanūkių, – Vytautas pasiglosto žilus plaukus, patenkintas šypsosi ir vėl nesusilaiko kalbėdamas apie moteris. – Žmona Vandenė – antra. Ji jaunesnė daugiau nei 20 metų. Grožiuosi Dievo sukurtais stebuklais – gėlėmis, medžiais, gyvūnais. Tai – vienintelis žmogų į priekį, į kūrybą vedantis variklis. Esu įsimylėjęs visą gyvenimą, todėl ir nuolat kuriu."

Akimirkai nutyla ir vėl keliauja į praeitį, prisimena rezistenciją, aplink kulkas, 1943 m. žuvusį tėvą miškininką, kuris buvo priverstas kelią rodyti vokiečiams, maitinti partizanus.

"Pamenu, kai vokiečiai atvažiavo į Stankūnų kaimą, gal dešimt sunkvežimių, – sako Vytautas ir užmerkia akis. – Labai įstrigo pirmą kartą pajaustas benzino, odekolono kvapas vokiečiams besiskutant. Buvome laimingi likę gyvi, tėvas su ašaromis akyse nešė lašinius, kiaušinius, o vokiečiai mokėjo blizgančiais, geltonais pfenigiais."

Antras ryškus prisiminimas apie vokiečius – iš susitikimo su jais 1944 m. rudenį. Pirmiausia atjojo šautuvu ginkluotas kariškis.

"Mes, paaugliai, slėpėmės po krūmais, netoliese ganėsi mūsų arkliai. Pajutę svetimą kvapą jie atėjo artyn, ir vokietis pasigavo mūsų nuostabią trakėnę. Ją virve surišo su dar keturiais arkliais ir, palikęs savo suvargusią juodą kumelę, išjojo. Beje, su ta jo kumele vėliau ariau žemę. Buvome bailūs vaikai, nedrįsome su šautuvu, kurį vokietis buvo pasidėjęs ant žemės, tvoti jam per smegeninę..."
Meilė per žvėris
"V.Gedvilas, E.Tamašauskas – golfo klubo nariai... – paklaustas, kodėl politikai rengė pas jį vestuves, atsako Vytautas. – Ir sovietmečiu atvažiuodavo daug įdomių, iškilių žmonių. Kūriau poilsį. Tvenkiniai, žvejyba. Atvažiuodavo ir A.Brazauskas, su kuriuo pažįstami buvome 40 metų. Kalbėdavomės nuoširdžiai, sakydavau į akis ir tai, kas man nepatinka..."

Apie dabartinę Lietuvą V.Motiejūnas kalbėti nenori, liūdnai mostelėja ranka: "Skauda širdį. Kas bus, kai liks 2 milijonai ir milijonas iš jų – pensininkai? Tikiu, kad išaugs ir šviesuolių karta, reikia tikėti renesansu – tai žmogaus dalis. Bet dabar... Ateik, mamyte..."

Sėsdama krėslan Vytauto žmona Vandenė pusiau juokais, pusiau rimtai teiraujasi, ar šis neprikalbėjo apie moteris. Bet po akimirkos giria savo vyrą, su kuriuo kartu praleido 30 metų.

"Jis – kaip koks paskutinis mohikanas, kurių dabar nedaug. Šviesus žmogus, beveik didi asmenybė. Trūko tik išsilavinimo, bet tuomet neleido sunkus gyvenimas", – kalba moteris.

Kaip jie susipažino? Abu šypsosi, paraginta Vytauto, po dvejonių, kadaise Klinikose medike dirbusi Vandenė pasakoja: "Važiavau savo trejų metų sūneliui pirkti šuniuko. Pamačiau Babtuose užrašą: muflonai, danieliai. Galvojau, kad tai nauja šunų veislė... Pirmą kartą kalbėjomės nedaug, viskas prasidėjo vėliau, kai susirgo jo mama..."

"Dabar mane pavadintų barakuda, nes esu jaunesnė už jį, – šmaikštauja Vandenė. – Moterys dabar dažnai sako: padariau aš, interjerą įrengiau aš. O kodėl žmonės užmiršta žodį – mes? Vytautas – mano brangiausias turtas. Ne, ne, dėl amžiaus skirtumo nesigailiu. Jis labai džentelmeniškas, jaunystėje buvau ant pjedestalo.

Vytautas myli ir gerbia moteris. Gyvenome pustrečių metų kartu nesusituokę ir tuomet tai buvo iššūkis. Vėliau susituokėme, dukrai Vandenei jau 27-eri."

"Kad ir ką moterys sako, sakyk, tavo teisybė, – žvelgdamas į raudonos spalvos suknele vilkinčią žmoną, šypsosi V.Motiejūnas. – Ši moteris mane sutramdė be tramdymo. Dėkoju likimui – jei nemylėčiau muflonų, danielių, elnių, ji nebūtų atvažiavusi į veislyną ir mes nebūtume susipažinę..."

Trys infarktai

Prakalbus apie tris patirtus infarktus, gamtos mylėtojas atsiduso. Pirmas – 45-erių, antras – 49-erių ir trečias – 80 metų.

"Negaliu sustoti ir nieko neveikti. Toks jau mano gyvenimo greitis. Prieš savo 80 metų jubiliejų jau planavau, ką pakviesiu: 90 šeimų – būtinai, dar 50 planavome. Apsiavęs basutėmis rasota žole anksti ryte ėjau golfo lauku ir paslydau prie penktos duobutės. Trūko kaulas,  – pasakodamas skėstelėja rankomis Vytautas. – Mamule, įpilk dar kavos... Planuok daug į priekį, o Dievulis pasijuoks..."

Vandenė tvirtina nuspėjusi, sakiusi vyrui, kad taip bus, o dabar  paklausia, kiek puodelių kavos jis jau išgėrė.

Vytautas netiki pomirtiniu gyvenimu ir kartoja garsaus Rusijos akademiko, Nobelio premijos laureato fizikos srityje, išradėjo Sergejaus Kapicos žodžius: "Dievą sukūrė žmogus."

Vyras pripažįsta, kad su tikėjimu gyventi lengviau. Ir po akimirkos prisimena savo draugą kunigą R.Mikutavičių.

"Skaudu, kai tokio visuomenininko, žmogaus, atstačiusio devynias Lietuvos bažnyčias, bažnyčios hierarchai nepagerbė... Nuo mokesčių, restauruodamas Įgulos bažnyčią, jis buvo atleistas už simbolinį šv.Petro skatiką, mačiau raštą... O jis buvo paniekintas, stumdomas", – pasakoja V.Motiejūnas, kuris daug bendravo su R.Mikutavičiumi. Verslininkas neslepia, kad priekaištavo jam: "Jei Vatikanas, bene turtingiausia organizacija pasaulyje, skirtų nors 1 proc. savo turto, nebūtų Afrikoje mirštančiųjų iš bado kas 5 sekundes... Gaila, kad turtas ir skurdas egzistuoja tiek socialistinėje, tiek kapitalistinėje santvarkoje ir nuo senų senovės. Dievas dar tais laikais pasmerkė fariziejus..."

Pradžia ir pabaiga

"Yra tokių vargšų, kurie turi tik pinigų. Tai – patys nelaimingiausi žmonės. Turi 9 milijardus ir lenda po traukiniu, praradę milijardą, kitas žudosi vonioje, iš 5 milijonų praradęs vieną", – V.Motiejūnas ironiškai šypsosi.

Jis prisipažįsta per sunkmetį praradęs labai daug. Tačiau išgyvena ne dėl to. Vytautui skaudu, kad lietuvis per kelias sovietmečio kartas prarado darbštumą.

"Jaunoji karta, matydama, kaip kai kurie suaugusieji daro, gali galvoti, kad vogti iš valstybės ir vartoti alkoholį – normalu", – nerimauja vyras.

Dar gurkšnis balintos kavos, tyla, užmerktos akys. Nejaugi V.Motiejūnas išties tiki, kad gyvenime viskas prasideda kava ir moterimis?

"Iš pradžių gyvenimo nesuvokiame, plaukiame pasroviui, bet pasiekę brandos amžių mąstome, – pasako Vytautas ir nutyla. – Ilgai  mąstęs priėjau prie išvados, kad svarbiausia yra meilė. Nuo jos viskas prasideda, ja viskas ir baigiasi. Tu verki iš meilės džiūgaudamas, kažkas verkia iš skausmo mylėdamas. Tai mūsų gyvenimo pradžia ir pabaiga. Ir geriau mirti greitai..."

Priminus, kad jis juk netiki Dievu ir pomirtiniu gyvenimu, nusišypso.

"Senatvė – sunki našta žmogui. Jauti, kaip nyksta kūnas, šlubuoja atmintis, kojos jau negali daug vaikščioti. Mažiau valgai, krenta dantys. Iš pradžių tai glumino, bet taip sutvarkyta gamta. Nebijau mirties. Ji ateina, ir tu nieko nejauti. O viskas, kas turi pradžią, tas turi ir pabaigą. Kai tai suvoki, nėra baisu. Gali šypsotis ir gyventi", – ir vėl nusišypso V.Motiejūnas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
laima@gric.lt лечение принудительное в тюрьме так и не состоялось, не состоялась встреча с судьей в суде.Литовская полиция плохо работает. Плохо прослушивает рафик социально опасной больной паранояльной шизофренией. психически больная достает лайму малинаускайте. пишет всякую клевету. о том что юра разбил ей компьютер разломал твердый диск сеагате баракуда 80гб. две планки оперативной прамяти продал вот серийный номер сейчас стоит у какогото человека в компьютере SN 230832305583 SN 230832305584 Психиатры из центра психического здоровья попрыгали на дверь. и на этом зависло. а сумасшедшая не принимает галоперидол! купила новый компьютер!

Anonimas

Anonimas portretas
0

tadalafil

tadalafil portretas
palindromic arthritis allergy spray http://generic-cialis.us.com/# generic cialis health asthma gastrointestinal discomfort symptoms generic cialis
VISI KOMENTARAI 45

Galerijos

Daugiau straipsnių