Gaivaus oro gurkšnis: kaip Bordo miestas tapo Prancūzijos elegancijos simboliu?

Aplankyti ir pažinti Bordo susiviliojo Snieguolė Valiaugaitė ir Dovilė Petkevičiūtė. Kelionių ekspertės ką tik sugrįžo iš trumpos atradimų kelionės ir dalijasi dar šviežiais įspūdžiais bei rekomendacijomis.

– Bordo – netradicinė kryptis. Kaip ją pasirinkote?


– Snieguolė Valiaugaitė: Viename naujų kelionių krypčių pristatyme išvydau Prancūzijos Bordo miesto žavesį. Siauros gatvelės, balkonai, išdabinti ryškiomis gėlėmis, milžiniški vynuogynai. Viskas taip priminė Italiją, kurią abi su Dovile esame besąlygiškai įsimylėjusios. Taigi nusprendėme patikrinti Bordo regioną. Mintis, kad jis primena mūsų svajonių kampelį, bet yra dar neatrastas kraštas, išties viliojo pažinti. 


Apskritai pastebėjome, kad poilsiautojai dairosi naujų krypčių, mat įprasti kurortai nebepatenkina smalsumo. Bordo iš tiesų yra gaivaus oro gurkšnis aktyviam keliautojui.

Skrydžiai iš Vilniaus su trumpu persėdimu Rygoje vykdomi 2 kartus per savaitę.


– Kaip apibūdintumėte Bordo ten nebuvusiam žmogui?


– Dovilė Petkevičiūtė: Tradicinė, senoji, Bordo miesto architektūra susipynusi su modernizmo stiliumi. Dar prieš 20 metų tai buvo juodasis miestas. Netolygaus akmens pastatai į save gerdavo visą purvą, todėl atrodė užteršti. Miesto valdžiai įsakius pastatus nuvalyti, Bordo atgijo naujam gyvenimui. Naujasis miesto įvaizdis valdžios ir kultūringų gyventojų palaikomas iki šių dienų.

Dabar tai vienas patraukliausių miestų Prancūzijoje, kuris taip pat tituluojamas ir kaip vienas saugiausių. Į pažintį su Bordo galima leistis autobusais, dviračiais arba mašinomis. Mes mielai naudojomės moderniais tramvajais ir daug, daug keliavome pėsčiomis. Tai labai patartina šiame mieste.

– Koks pirmas jausmas apėmė atvykus į Bordo? 


– S. V. Duoklė laisvei ir privatumui! Įkyrių prekeivių, siūlančių mažus Eifelio bokštelius, keistų formų blyksinčius žaislus, pigius vyno butelius ar netikras „Gucci“ ženklo rankines nėra nė kvapo. O laisvės pojūtį su Dovile glėbiais graibstėme – taip norėjosi ir namo parsivežti, o drąsą būti savimi – lauktuvėms išdalinti.

Bordo gyventojai myli gyvenimą, savo miestą, šalį ir tradicijas. Kaip ir visoje Prancūzijoje, Bordo vyrauja lengvai romantiška atmosfera. Be jokios abejonės – su žiupsneliu aistros ir sauja charizmos.

Tiesa, yra ir ne tokių romantiškų detalių. Pastebėjome, kad kai kurios kainos šiame mieste kandžiojasi. Palyginimui, salotos restorane kainuoja 16 Eur, nors suknelė parduotuvėje – apie 15 Eur.


– Kurios Bordo vietos įsiminė labiausiai? Ką neįprasto patartumėte pamatyti? 


– S. V. Pirmoji mūsų stotelė buvo Mirroir d'Eau (liet. Vandens veidrodis). Pamačius šią vietovę norėjosi aiktelėti iš grožio ir nuostabos. Neįtikėtina, kiek paprastas vandens šaltinėlis gali suteikti grožio ir džiaugsmo ne tik turistams, bet ir vietiniams. Dienos metu miesto viduryje, mažame vandens telkinyje, pliuškenasi ne tik vaikai, bet ir suaugę. Sutemus galima išvysti nepaprasto grožio vaizdinį: Place de la Bourse rūmai ramiai „nugula“ ant vandens, o ryte telkinį užsikloja lengvas rūkas. 

Lankantis Bordo būtina pasivaikščioti ir Pont de Pierre tiltu. Tai ištaigingo miesto simbolis. Keliautojams, mėgstantiems muziejus, patariame atkreipti dėmesį į Le Cité du Vin muziejų. Tai įspūdingo grožio architektūrinis kūrinys, pasidabinęs meno instaliacijomis ir, žinoma, dedikuotas vyno kultūrai, kuri garsina Bordo.

– Galbūt lankėtės ir aplinkiniuose miestuose? Ar verta į juos nuvažiuoti? 


– D. P. Besiruošdamos į Bordo sužinojome, kad vos už 66 km stūkso viena didžiausių kopų Europoje. Keliautojai į Dune de Pilat (liet. Pilos kopa) atvyksta ir kopia iš viso pasaulio! Taigi ir mes nusprendėme šokti į Arkašono miesto kryptimi važiuojantį traukinį ir už geros valandos jau ėjome kopos link. Vaizdinį, kurį išvydome, praminėme masažu akims. Drąsiai galime sakyti, kad šį gamtos reiškinį pamatyti ne tik verta, bet tiesiog privaloma.

– Pilos kopa dažnai lyginama su Nidos kopomis.

– S. V. Tiesą sakant, keliauti link Pilos kopos apsisprendėme ne iš karto. Pagrindinis argumentas atsisakyti kelionės buvo kraštovaizdžio panašumas į lietuviškąjį pajūrį, tiksliau tariant – Nidą. Vis dėlto nuvykusios ten, ne kartą viena kitai mirktelėjome ir pasidžiaugėme teisingu sprendimu. Akimis glostėme medžių viršūnes, stengėmės atmintyje išsaugoti peizažą. Jei smėlis nebūtų toks karštas, turbūt nuo Pilos viršūnės būtume čiuožusios tiesiai į gaivų vandenyną. Taip, panašumų su Nida labai daug, tačiau ir skirtumų nestinga. Pilos kopa yra visiškai plika ir primena dykumą. Ji aukštesnė, vientisesnė, o ir atmosfera visai kita.


– Bordo garsėjai kaip vyndarystės kraštas?

– D. P. Vyno industrija Bordo regione prilyginama menui. Tad mes nusprendėme leistis į pažintinę kelionę. Jai pasirinkome 8 asmenų ekskursiją į Saint-Emilion regioną, kur aplankėme vieną seną ir vieną labai modernią vyno gamyklas. Tai, ką išvydome, prancūziškai vadinama chateaux – pilis. Norint gyvenvietę pavadinti chateaux, iškeliama daugybė reikalavimų: kaip turi atrodyti apylinkės, kiek ploto vynuogynų privalu turėti ir t. t. Dėl tiesioginio šio žodžio vertimo čia gyvenančios šeimos dažnai nuspręsdavo pasistatyti tikras pilis. Todėl nenuostabu, kad šiame regione jautiesi lyg pasakoje. Žaliuojantys laukai, rankose spurdančios vynuogės ir vyno metų pažinimo pamokos pagal spalvą.


Pamatyti moderniąją vyno gamybos pusę taip pat buvo įdomu. Žmogaus rankų darbą pakeitę kompiuteriai jau niekam nėra naujiena, tačiau išvysti šią galybę savo akimis – verta.