G. Ivanauskas: aš jau nebe vaikas, bet dar ne tėvas

– Sudalyvavęs šokių projekte sakėte, jog televizija – ne jūsų vieta. Vis dėlto savaitgalį gana provokuojančiame amplua jus vėl išvydome TV ekranuose. Kas paskatino dalyvauti „Eurovizijoje“?

– Vienaip ar kitaip esu avantiūristas. Kai dalyvavau šokių projekte, buvau „ant bangos“ teatre, todėl norėjau pamatyti skirtingas scenines virtuves. Turbūt ir dabar avantiūrizmo vedamas atėjau į „Euroviziją“. Žinoma – nugalėti (juokiasi).

– Menininkai pasukę komercijos keliu dažnai vertinami prieštaringai. Jus gi iki šiol turbūt būtų galima pavadinti daugiau „rimtojo“ meno atstovu. Vis dėlto kartais neatsispiriate ir komercinių projektų vilionėms...

– Nors geriausiai jaučiuosi dramaturgijoje, kartais smalsumas, noras pažinti ką nors nepatirto užvaldo. Teatro aktoriaus profesija banguojanti: vieną pusmetį repetuoji tris premjeras, po to metus vaidini tik senus spektaklius. Todėl tuo periodu, kai nesu itin užimtas, įsitraukiu į projektus, pavyzdžiui, Lolita Zero. Negi turėčiau stovėti vietoje?

Manau, jog tai, kad išbandau save skirtinguose meno žanruose ir kūrybinėse srityse, man, kaip aktoriui, tik padeda.

Tų „rimtųjų“ teatro pasiūlymų neprisišauksi: lietuvių režisieriai, pradėdami statyti spektaklį, žino, kokius aktorius norės matyti viename ar kitame vaidmenyje. Jei kuriuo nors periodu teatre nesu tinkamas, einu daryti tai, kas man bent jau įdomu, lavina praktiką ir neleidžia stagnuoti.

– Jūsų karjera prasidėjo gana anksti – dar studijuodamas atlikote prestižinius vaidmenis teatre, įkūrėte „Gyčio Ivanausko teatrą“. Kas, jūsų nuomone, lemia sėkmę: ambicijos, atkaklumas, kruopštus darbas?

– Aš visuomet norėjau dirbti ir žinojau, ką noriu dirbti. Ėjau į priekį, aukojau save tam, ką myliu. Pasitikėjau režisieriais, jie – manimi. Tai man neleido sustoti, tuo labiau, turėjau ambicijų įkurti ir savo teatrą.

Nesu sektinas pavyzdys – eikvoju save, kol sustabdo sveikata. Visuomet sakiau, jei mirsiu, tai ant scenos arba diskotekoje. Darbe visiškai savęs netausoju – turbūt tai kitiems ir kėlė susižavėjimą.

Tiesa, per septyniolika metų teatro scenoje buvo akimirkų, kai atsidurdavau tarsi duobėje, kada jaučiausi nereikalingas. Tai aktoriui ištverti labai sunku. Tačiau man pakako kantrybės tą išgyventi – keičiau žanrą, keičiau kryptį, ėjau ten, kur įdomu.

– Kokie darbai šiuo metu laukia Gyčio Ivanausko?

– Nacionaliniame dramos teatre pradėsiu repetuoti lenkų režisieriaus Tvarkovskio naujajame spektaklyje „Lokys“. Labai nekantrauju: tai bus iššūkis, nes dramoje paskutinį kartą vaidinau prieš daugiau nei pusantrų metų.

Kitas projektas – „Eurovizija“. Kas mane pažįsta, sako: „Gal tau nereikėtų to daryti“. Bet kūryboje yra idėjinė, kita pusė. Turbūt dabar man, kaip aktoriui, toks periodas – jau nebe vaikas, bet dar ne tėvas.

– Pagrindinis aktoriaus darbo įrankis – jo kūnas. Kaip stiprinate fizinę sveikatą?

– Į sporto salę tikrai nevaikštau, mėgstu skaniai ir sočiai pavalgyti. Kiekvieną dieną būnant scenoje tenka nemažas fizinis krūvis, jau nekalbant apie patiriamą stresą. Žinoma, kai darbas yra mėgstamas, ir patiriamas nuovargis – kitoks.

Man svetima džiaugtis artėjančiu penktadieniu ir liūdėti dėl prasidėsiančio pirmadienio: nesvarbu, kad jaučiuosi fiziškai ar psichologiškai išsekęs, o namuose krūva kitų bėdų ar problemų. Atėjęs į teatrą viską pamirštu, o po spektaklio būnu pavargęs, bet kartu ir pailsėjęs.

– Atlikote per trisdešimt skirtingų vaidmenų. Kuris įkūnytas personažas labiausiai atitiko jūsų tikrąją natūrą?

– Manau, mane labiausiai perteikiantis personažas buvo Parsifalis („Nusiaubta šalis“, rež. G. Varnas – past.). Šis charakteris nugyvena ilgą ir spalvotą gyvenimo etapą: smalsumas jį išveda iš miško į pasaulį, jis palieka motiną, kuri miršta iš sielvarto tą matydama ir to nesuprasdama. Parsifalis išeina į pasaulį ieškoti Šventojo Gralio, o jo neradęs išprotėja. Personažo išgyvenami jausmai, emocinė skalė man artima.

– O kurie vaidmenys reikšmingiausi?

– Ruošdamasis Raskolnikovo („Nusikaltimas ir bausmė“, rež. G. Varnas) vaidmeniui patyriau didžiausią psichologinį krūvį. Tai buvo ilgiausias spektaklis, kuriame vaidinau. Svarbus ir mano pirmasis vaidmuo Kurtas, Oskaro Koršunovo „Ugnies veide“, kuris man leido suprasti, kad esu ten, kur ir turiu būti – teatre.

Vis dėlto negaliu išskirti, kad tam tikras vaidmuo yra reikšmingesnis ar labiau mylimas už kitą. Kiekvienas mažas vaidmuo kartu yra ir didelis; antraplanis personažas spektaklyje gali būti nemažiau svarbus.

Man įdomūs netipiniai vaidmenys, kuriuos turi išgyventi: jie verčia tave pasitempti domėtis, kankintis, neišeina. Įdomiausia yra vaidinti sau svetimus, dar nepažintus charakterius.

– Teatras – jūsų gyvasties šaltinis?

– Absoliučiai – be teatro aš daugiau nieko nemoku.