G. Drukteinis: žmonėms reikia taisyklių

Lektorius, konsultantas, žurnalistas ir televizijos laidų vedėjas Giedrius Drukteinis, kuriam imponuoja žydų pragmatizmas, kalbėjo: "Senajame Testamente pasakyta, kad išvarydamas žmogų iš rojaus Dievas tarė: padėk sau ir aš padėsiu tau. Mes negirdėjome apie lenkišką, portugališką ar albanišką sėkmę, tačiau visi žinome apie žydiškąją."

– Važinėju po Lietuvos miestus ir kaimus, pasakoju apie sėkmę ir sveiką gyvenimišką požiūrį. Labai paprastą: jėga slypi ne raumenyse, bet tarp ausų. Raketą į kosmosą žmonės paleido ne kartu įsibėgėję ir išmetę rankomis, bet tik minties galia, – pokalbį pradėjo Giedrius.

– Posakis apie jėgą tarp ausų – žydiškas?

– Todėl man ir imponuoja žydų požiūris į gyvenimą ir septynios žydiškos sėkmės paslaptys. Nors jos mums žinomos iki koktumo, bet dažniausia nemokame jų pritaikyti. Kadaise Einšteinas sakė: "Gera idėja pati savaime nieko verta. Svarbu, ką su ją padarei".

– Jūsų darbas – kabinti makaronus?

– Geriau kelias valandas paklausyti makaronų kabinimo nei visą gyvenimą spėlioti. Gal kažkam tai suteiks pasitikėjimo savimi ir parodys naują kelią.

– Jus ir kipą nešiojote, ir žydus reklamuojate. Gal jie jums sumokėjo?

– Holivude sakoma, svarbiausia – nepalikti žmonių abejingų. Kai kurie tai daro ekstremaliomis priemonėmis, pavyzdžiui, išsitatuiruodami kūną ar nuogi išbėgdami stadione prieš karališkąją ložę.

Kaip sudominti lietuvius? Kalbant apie tai, kam jie neabejingi – trims dalykams. Krepšiniui, praeičiai, ypač sovietinei, ir – žydams. O ir stereotipai gajūs – žydai valdo finansų pasaulį, jie geriausi šachmatininkai, scenaristai, dirigentai. Kur sėkmė – ten žydai. Kodėl? Vadinasi, daro kažką tokio, ko nedarome mes.

– Kažkas pastebės, kad kur karas, agresija, sąmokslo teorijos, nacionalizmo draudimas, gobšumas, apgaulė – irgi žydai.

– Gyvenimiškos blogybės tautybės neturi. O štai sėkmė – turi.

– Drukteinis turi žydiško kraujo, kad negali net akmenėlio mesti į jų daržą?

– (Juokiasi.) Neturiu. Man patinka jų požiūris, pragmatizmas. Chebra, lietuviai, broliai ir seserys, pabandykim, gal ir mums išeis! Dabar daromės silpnesni ne tik fiziškai, bet ir savo esybe. Laukiame, kol problemas išspręs Briuselis, naujas prezidentas, Kalėdų Senelis ar pašalpų fondai.

Bijome imtis rizikos, bijome atsakomybės, bijome atrodyti kvaili. Bijome keistis patys. O štai gebėjimas mesti iššūkį įprastai rutinai – tai ne vien evoliucijos katalizatorius. Tai – asmens tobulėjimo sąlyga.

Pavyzdžiui, prieš daugelį metų vienas žydų verslininkas, žaislų kompanijos vadovas paklausė savęs – kur parašyta, kad berniukai negali žaisti su lėlėmis? Aplinka, žinoma, pasijuokė, girdi, berniukams galima žaisti tik su mediniais ginklais ir kamuoliu. "Bet niekur neparašyta, kad negali žaisti ir su lėlėmis?" – nenurimo jis. Ir sukūrė "Action Man" guminių lėlių seriją berniukams – ir pasidarė gražaus pinigo. O juk galėjo prasigerti, pasikarti ir emigruoti, nes aplinka jam nepritarė. Gebėjimo taip savęs paklausti, o paklausus ir padaryti, mums dažniausia ir pristinga.

– Kam, be žydų, jūs dar neabejingas?

– Blogybėms, kurios vyrauja aplink mus. Chamiškam elgesiui, duobėtiems keliams, nevalytiems batams. Viskam, kas gadina gražiausios pasaulyje valstybės – Lietuvos – įvaizdį. Ir su tuo kovoju nenuleisdamas rankų.

– Teisūs tie, kurie jus vadina arogantišku snobu?

– Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Toks aplinkos požiūris gimsta, kai išdrįsti kažką pasakyti garsiai ir tai, kas kažkam nepatinka. Pavyzdžiui, nusivalyk batus, išsitrauk plaukus iš šnervių arba nekelk rankos prieš savo moterį. O jis, tai darydamas jau 50 metų, pasipiktins, kaip tas snarglys ar arogantiškas snobas drįsta to reikalauti?

– Gyvename kreivų veidrodžių karalystėje?

– Teisingai, mielas kolega. Todėl siūlau išeitį. Žydai nuolat sako: "Daryk, kaip aš, daryk su manimi, daryk geriau už mane".

– Gal pernelyg sureikšminame išgalvotą etiketą, gražius apdarus? Gal tai – taip pat kreivi veidrodžiai?

– Išorė – vidinės būsenos tąsa. Juoba kad mums, žmonėms, kaip socialinėms būtybėms, būdinga priklausyti kažkokiai gaujai, klubui, socialiniam sluoksniui, tautai. Drabužiai – taip pat viena iš tokių bendrijų identifikacijos rūšių. Ir jei sutampa su tavo vidine būsena – tai jau kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Neteisk ir nebūsi teisiamas, kaip sakė Jėzus. Jei tavo apranga nepažeidžia religinių interesų ar taisyklių, pavyzdžiui, nešiojant svastiką, renkis, kaip tau patinka.

– Hm. Svastikai – tūkstančiai metų, bet žydai pasauliui draudžia naudoti šį senąjį Saulės simbolį. Kažkas visuomet nustato taisykles. Pavyzdžiui, jūs tikinate, kad blogai, jei vyrui matosi kraštelis nuogos kojos, todėl jis privalo nešioti prisegamas kojines, taip?

– (Juokiasi.) Ei, ei, žmonėms reikia taisyklių! Na, tu važiuosi iš darbo namo ir būsi saugus, nes šviesoforai veikia, o aplinkiniai vairuotojai laikosi eismo taisyklių. Gal jos kartais erzina ir atrodo nelogiškos, bet tu jausiesi geriau, jei niekas nesitrankys į tavo automobilio užpakalį. Mes kuriame taisykles, tobuliname jas tam, kad visuomenė pasirūpintų savo nariais ir užtikrintų jų interesų apsaugą.

– Gal mums reikėtų gyventi nuogiems ir tada būtų atviresnės širdys?

– Yra pasaulyje ir tokių vietų, kur žmonės vaikšto nuogi, ypač ten, kur tam tikras  klimatas. Ir niekas nemano, kad tai nepadoru. Yra pasaulyje vietų, kur mato tik veidą, pavyzdžiui, ten, kur gyvena eskimai.

Tačiau tai nereiškia, kad žmonės tokiomis sąlygomis darosi atviresni ar uždaresni. Geras žmogus, bet kaip apsirengęs ar nusirengęs, vis tiek yra geras žmogus.

– Kuo paaiškintumėte, kad šalyse, kur mažiau brangių drabužių, yra daugiau nuoširdumo, džiaugsmo, natūralumo?

– Sutinku. Išties niekur pasaulyje nemačiau tiek daug laimingų žmonių, kaip Afrikoje. Ten, kur, mūsų akimis, jie nieko neturi, o kūną dengia skudurais. Tačiau yra šimtą kartų laimingesni už mus. Vakarų civilizacijoje dalyvaujame materialiose lenktynėse ir turime atitikti visuomenės nuostatą, ko esi vertas: turėti automobilį, gražią merginą, lankyti egzotiškas šalis.

– Gal tuomet reikėtų kalbėti ne apie žydišką sėkmę, bet apie laimę, kuri slypi mažuose dalykuose, kurią jaučia koks nors Butano vienuolis ar Etiopijos mursių genties atstovas?

– Matyt, savivertės suvokimas yra svarbesnis nei materialus turtas. Kiekvieną naciją ar šalį didingą daro ne turimų daiktų kiekis, o tai, kaip išdidžiai jaučiasi jos atstovai.

Kodėl niekada neišvysi elgetaujančio žydo, nors yra labai daug skurdžiai gyvenančių žydų, kodėl nepamatysi gatvėje išsidirbinėjančio girto žydo, nors yra daug geriančių? O štai mums nieko nereiškia mušti žmoną, knaisiotis po konteinerį, elgetauti. Ir man gėda matyti tokius lietuvius. Kad ir kokie statistiškai turtingi mes būtume.