I. Valinskienė: dabar – darbingas metas

– Koncertinio turo pavadinime užkoduotas ir jūsų vardas, ir jūsų savijauta. Kas šiandien jums suteikia laimės?

– Visų pirma, tai, kad galiu muzikuoti tokiame ture. Tikiuosi sulaukti tiek pat žiūrovų, kiek ir prieš porą metų vykusiame. Anksčiau vis pabandydavau įsivaizduoti, kiek per daugiau nei du dainavimo dešimtmečius prisirinkau gerbėjų, norinčių klausytis manęs ne tik iš albumų ar per radiją, bet ir ateiti į koncertus. Pasirodė, kad tų gerbėjų yra tikrai daug. Man pačiai jų skaičius buvo netikėtas, tad ir šio turo pavadinimas simbolinis. Juk atlikėjas negali būti nelaimingas, kai jo veikla yra šitaip įvertinta.

– O ar po šitiek scenoje praleistų metų vis dar jaučiate jaudulį ant jos žengdama?

– Pirminis jaudulys, kurį paprastai jaučia į sceną žengiantis žmogus, jau transformavosi į kitą jaudulį. Nebebijau lipti ant scenos, nebegąsdina daugybė žmonių, tačiau atsiranda baimė ir kartu siekis išlikti tinkamos formos. Manieji koncertai gana ilgi, nėra lengva visą tą laiką išlaikyti dėmesį, padainuoti taip, kaip norėtųsi ir reikėtų. Tam reikia stipriai koncentruotis ir, žinoma, ruoštis. Klausytojas ne visada išgirsta klaidas, kurias žinai ir po pasirodymo dėl jų išgyveni. Taigi, mano jaudulys susietas su atsakomybe, kad viskas pavyktų gerai, tačiau neatsiranda dėl to, kad lipsiu ant didelės scenos ir koncertuosiu keliems tūkstančiams žmonių. Sakyčiau, tai net ne jaudulys, o malonumas.

– Skamba kiek savikritiškai. Galėtumėte pavadinti save perfekcioniste?

– Taip, esu labai savikritiška. Tik, žinoma, savikritiškumas negali būti matomas koncerto metu. Žmogus, norintis stovėti prieš publiką, negali atrodyti nepasitikintis savimi. Atvirkščiai, jis privalo būti labai užtikrintas, kad galėtų visą koncertą kurti tam tikrą nuotaiką. Taigi, mano savikritika yra tarimasis su savimi pačia, kitų nuomonių išklausymas ir išvadų darymas.

– Koncertuose ir renginiuose neapsieinama be kuriozų. Kartais jie nutinka dėl žmogiškos klaidos, kartais – dėl techninių nesklandumų, kad ir dingusios elektros. Gal ir jums pasitaikė panašių situacijų?

– Tokių ekscesų, kaip elektros dingimas, savo koncertuose nepatyriau. Na, o aukštakulnio kulnas, įsmigęs į scenos grindis, arba šiek tiek supainioti dainos žodžiai, manau, nėra ekscesai, labiau dalykai, kurie gali lydėti dažną koncertą. Pamenu, kartą elektra vis dėlto buvo dingusi, tik tai įvyko prieš pat mano išėjimą į sceną. Bet jei taip nutiktų ir per koncertą, turbūt manęs neišgąsdintų ir neišvestų iš pusiausvyros, rasčiau, kaip iš to išsisukti: juk galiu dainuoti ir a capella, tamsoje. Turbūt dalykų, kuriems nebūčiau moraliai pasirengusi, jau sunkiai gali nutikti.

– O gal pastebite, kaip, bėgant metams, keičiasi pramogų pasaulis? Gal kinta jo žmonių vertybės, požiūris į žiūrovą ar dažniau pasirenkami kūrybos stiliai?

– Manau, viskas yra pamatuojama klausytojų ir gerbėjų kiekiu. Jeigu atlikėjas ar bet kuris šou pasaulio atstovas pritraukia dėmesį, jeigu yra įdomus, mano manymu, tikrai nėra skirtumo, kaip jis tai padaro. Kiekvienas turi savo požiūrį ir savas galimybes. Jeigu žmogus, kuris vienokiu būdu atlieka savo muziką, turi daug gerbėjų ir daug klausytojų, tai, Viešpatie, tegul jis ją ir atlieka. Nors, pavyzdžiui, man ji neįdomi ir nepriimtina. Lygiai taip pat negalima smerkti ir kitų stilių atlikėjų, jeigu jie turi savo auditoriją ir savo publiką – kiekvienam savo. Blogiausia, kai žmonės smerkia kitus ir piktžodžiauja iš pavydo. Kai niekaip neprirenka jų klausytojų, ir tada ieškoma priežasčių, kodėl taip yra? Na, vadinasi, kažką darai ne taip, reikia ieškoti kitų būdų ir kelių. O stiliai ir muzika: vienokia ar kitokia, popsas ar rokas – visi turi teisę egzistuoti, jeigu atlikėjai turi savo klausytoją. Mano supratimu, tai vienintelė formulė.

– Koncertiniame ture pristatysite ir savo naująjį muzikinį albumą. Atskleiskite, koks jis bus?

– Labai įvairus. Kaip ir praėjusiame mano albume, jame – tik lietuvių kūrėjų dainos. Labai džiaugiuosi rasdama žmonių, kurių man kurtas dainas smagu dainuoti. Turiu galvoje būtent lietuvių kūrėjus. Toliau sėkmingai bendradarbiaujame su Laura Remeikiene iš Šiaulių, jos kūryba man labai patinka, atitinka mano charakterį ir stilių. Bus jos dainų, bus kūrinių, kuriuos atliksiu ne viena, o duetu. Bus ir vienas trio. Dainuosiu porą Igorio Berino dainų. Taip pat yra jaunų, dar netgi nelabai žinomų kūrėjų dainų, su kuriais irgi ne pirmą kartą bendradarbiauju. Jie, beje, šiauliečiai, – šis miestas itin muzikalus, didžioji dalis grupės "Vairas", su kuria groju, narių, taip pat iš čia. Tad mano santykis su Šiauliais – geras. Be to, labai smagu, kad šiame albume bus nemažai baladės tipo dainų, o tai yra mano mylimas žanras. Galėsiu pasidžiaugti pati ir, tikiuosi, pradžiuginti klausytoją.

– Šis ruduo jums turtingas ne tik profesinės veiklos įvykių – rugsėjį tapote močiute. Kokių emocijų daugiausia: ar juntate vien laimę, o gal dėl didelių iššūkių patiriate ir nemažą stresą?

– Nepavadinčiau to stresu, tiesiog dabar – darbingas metas. Šis laikas toks, kai slogučiui ir depresyvioms nuotaikoms nėra laiko. Tai tik dar kartą patvirtina taisyklę, kad slogučiai, žinoma, nekalbant apie rimtas ligas, ištinka žmogų tuo atveju, kai jis turi laisvą valandėlę mąstyti apie tą rudenį, artėjančią žiemą ir panašius dalykus. O kai tam laiko nebelieka, kai galva užkimšta begale kitų dalykų, tada ir nepastebi, kada tas ruduo jau baigiasi, o kada prasideda žiema. Darbingumas išvaro visas šias mintis iš galvos. Taip, dabar aktyvus metas. Labai džiaugiuosi anūkėle, kurią, tiesą sakant, dar neilgai mačiau, kadangi pirmuosius savo mėnesius ji leidžia Klaipėdoje su mama. Tikiuosi, kad ateityje matysiu ją daugiau. O šiaip, žinoma, ruošiuosi koncertams, taip pat miuziklui, kuriame didžiuosiuose miestuose vaidinsiu gruodžio pabaigoje. Taigi, darbelių tikrai labai daug.

– Aksominis jūsų balsas daugeliui pažįstamas ne tik iš muzikos, bet ir įgarsintų filmų, TV laidų. Kokie labiausiai įsiminę šios srities darbai?

– Didieji mano sentimentai, be jokios abejonės, skirti "Nacionalinės geografijos" filmukams, iš kurių mane labiausiai ir prisimena. Dabar nebegarsinu šio pobūdžio filmų, kadangi jų tiesiog nebeliko televizijoje. Tiesą sakant, dabar apskritai garsinu šiek tiek mažiau, labiau tam, kad nepamirščiau įgūdžių. Šiuo metu garsinu poros filmų per savaitę režimu, džiaugiuosi, kai pasitaiko neblogas filmas. Smagu pasimankštinti ir šitoje srityje. Bet tikrai jau nebedirbu tokiais tempais, kaip tai dariau keliolika metų iš eilės, kai produkcijos mano balsu prigarsinta buvo net neįsivaizduoju, kokia daugybė. Dabar tai tiesiog pažaidimas, net nebevadinu to darbu.

– Su vyru Arūnu atrodote tokia netobulai tobula pora. Pasidalykite sėkmingų santykių paslaptimis. Kas svarbiausia norint likti laimingiems drauge?

Kuo žmonės labiau toleruoja partnerio netobulumus, tuo didesnę galimybę turi ilgesnį laiką išlikti kartu.

– Labai taikliai užsiminėte apie netobulą tobulybę. Galiu pasakyti tik tiek: kuo žmonės labiau toleruoja partnerio netobulumus, tuo didesnę galimybę turi ilgesnį laiką išlikti kartu. Kitų receptų ar patarimų aš nežinau. Nors yra išimčių, kai žmonės palieka vienas kitą dėl didelių meilių, tačiau manau, kad dažnai skiriamasi tiesiog iš egoizmo, nes nenorima kentėti kito žmogaus ne tokio santykio į save. Bet kai kartu gyvena du žmonės, kito santykis į tave ir negali būti tobulas, toks, kokį pats sau nusipiešei galvoje. Jeigu gyveni dviese, būk geras, kartais prisitaikyk, kartais pakęsk ir netobulumus. Daugiau jų ar mažiau, bet pakęsk – štai tau ir santuoka. Na, o jeigu nenori nieko kentėti, puikus patarimas: gyvenk vienas arba ieškok dvidešimt kartų per gyvenimą kito partnerio.

– Kuris jūsų poroje didesnis degtukas, o kuris – diplomatas?

– Jei kalbame apie temperamento tipą, aš esu ramioji. Na, nevadinčiau savęs flegmatike, esu labiau tarpinis variantas tarp šio tipo ir sangvininkės. O Arūnas – cholerikas. Žinoma, metams einant viskas keičiasi: vienas stengiasi būti minkštesnis, tas, kuris buvo minkštas, tampa kietesnis, – tai natūralu. Du žmonės, gyvendami kartu, ilgainiui tampa praktiškai vienu kūnu, ir tas kūnas privalo kažkaip egzistuoti bei šlifuotis kampus. Todėl ir  charakterio savybės po truputį kinta.

– Palyginti neseniai atradote save kino aktorės amplua gan pikantiškuose vaidmenyse. Nors pramogų pasaulyje sukatės labai ilgai, ar buvo, kas čia nustebino?

– Pati savęs kaip aktorės neieškojau, bet, be jokios abejonės, turėjau tokią vaikystės svajonę. Tad tiesiog sureagavau į atsiradusius pasiūlymus. Kadangi buvo smalsu išbandyti save, mielai sutikau. Nesakyčiau, kad ši patirtis man nepatiko, nors, aišku, ji labai kukli. Mano vaidmenys, nesvarbu, kad pikantiški, buvo epizodiniai. Jie neatėmė per daug laiko, nereikėjo per daug kūrybinių kančių, neprireikė ypatingų išraiškos būdų. Tai buvo ganai artima man, tad pakankamai paprasta. Šia patirtimi aš džiaugiuosi.

– Tado Vidmanto režisuotuose "Lietuviškuose svingeriuose" nusifilmavote apsinuoginusi, kaip pati juokavote, labai tinkamu metu – jau tapusi močiute. Ar sprendimas sutikti su šia avantiūra buvo lengvas?

– Tai tik iš pirmo žvilgsnio labai drastiška. Žinoma, kai per visą ekraną kino teatre parodo madam su raudona liemenėle, atrodo, Viešpatie, kaip pikantiška! Bet šia tema juokauju, kad mane su bikinio liemenėle vasarą gali pamatyti kas nori, kur nori ir tai niekam neatrodytų pikantiška. Aš gi ne nuoga krūtine filmavausi. Liemenėlė – natūralus apatinis drabužis, su kitu tos pačios rūšies apatiniu drabužiu, bikiniu, žmonės vaikšto visą vasarą ir niekam tai nekliūva. Todėl į vertinimus, kad "oi, kaip čia dabar, Valinskienę pamatėm su liemenėle", žiūriu labai lengvai, su ironija ir humoru. Na, taip, dėviu aš tą liemenėlę! Režisierius neprašė manęs jos nusiimti, ir, ko gero, aš net nebūčiau to dariusi. O gal ir būčiau, kas dabar sužinos... (Juokiasi.)

– Galbūt po dviejų sėkmingų bandymų lietuviškame kine dažniau matysime jus ekranuose?

– Gaila, bet ne pati sau kuriu šias galimybes. Galiu tiesiog sulaukti pasiūlymo arba nesulaukti. Jeigu pasiūlymas man būtų priimtinas ir įdomus, jei man būtų smalsu, be jokios abejonės, tikrai neatsisakyčiau. Bet su sąlygomis. Nesutikčiau vaidinti bet ko ir bet kaip vien dėl to, kad mane parodytų kine. Manau, kad mano metai suteikia teisę rinktis, ko norėčiau ir kas man įdomu.

– Rugsėjį tapote močiute. Koks tai jausmas? Ar viskas taip, kaip ir tikėjotės?

– Kas ir keisčiausia, kad nesitikėjau nieko. Labai sunku įsivaizduoti būseną, iki tol nepatirtą. Manau, mus visas, tokio amžiaus ponias, kurios teoriškai jau gali susilaukti anūkų, šis vaidmuo iš pradžių gąsdina. Atrodytų, prieinama kažkokia riba: tą dieną, kai tapsi močiute, iškart šešis kartus labiau pasensi, susiraukšlėsi ir kažkas uždės tau kuprą. Tas įsivaizdavimas teoriniu lygiu yra, tačiau realiai nieko panašaus nevyksta. Na, atėjo ta diena, tapai močiute ir suvoki, kad niekas kaip ir nepasikeitė. Nei tu pati, nei tavo požiūris į gyvenimą, nei tavo įpročiai – niekas. Tik tiek, kad atsirado vienas mažas žavingas žmogutis, teikiantis tau daug pasitenkinimo ir džiaugsmo. Kol kas man dar neteko vienai likti su Sofija ir ją prižiūrėti, tad suvokimą, kad šis žmogutis yra, galima įvardyti tiktai euforija.

– Turėti dukrą – daugelio moterų svajonė, o jus likimas apdovanojo dviem sūnumis. Gal jau numanote, ką, Sofijai paūgėjus, kartu veiksite mergaitiško, kokia moteriška išmintimi žadate dalytis su anūke?

– Na, žiūrėsime, kiek išvis man bus patikėta anūkė, kiek turėsiu galimybių būti kartu su ja. Žinoma, tai priklausys ir nuo vaiko būdo, charakterio, ką vaikas linkęs daryti, jo polinkių. Jeigu mūsų Sofija bus linkusi į muzikavimą, manau, tikrai kartu padainuosime, bent jau namuose. Mano vaikinai vaikystėje kažkaip su muzika nebuvo pakankamai prispausti, todėl nelabai išlavino įgūdžius. Jeigu pavyks šią situaciją pakeisti su Sofija, jeigu ji bus muzikalus vaikas, manau, ir man pačiai tai būtų įdomu.

– Esate sakiusi, kad tikrai nebūsite iš tų, kurios liepia anūkams vadinti vardu, kad pasijaunintų. Vis dėlto, žvelgiant į jus, sunku patikėti, kad jums – 52-eji. Papasakokite, kaip pavyksta išlaikyti žavią išvaizdą?

– Tikrai nedarau nieko kitaip ir daugiau, negu daro kitos moterys, kurios bent kažkiek rūpinasi savo išvaizda. Taip, tai reiškia, kad aš irgi kartkartėmis kankinuosi laikydamasi baisių, šlykščių dietų, ypač prieš pasirodymus, koncertus. Taip, tai reiškia, kad vaikštau pas kosmetologą, kartais einu darytis tam tikrų kūno procedūrų, pradedant nuo masažų rankomis ir baigiant masažais tam tikrais aparatais. O daugiau – jokių drastiškų dalykų. Tikrai negeriu kažkokių stebuklingų piliulių, veido tempimo taip pat dar nesu dariusi. Niekas nežino, galbūt ateis laikas, kai tai pasidarysiu. Tačiau galvoju, kad viskas priklauso nuo noro. Jeigu moteris nori atrodyti jaunatviškai, neapsileisti, jeigu ji jaučia tam vidinį poreikį ir stimulą, manau, kiekvienai tai yra ir įmanoma, ir prieinama. Todėl neverta žiūrėti į kitą moterį ir stebėtis, kaip čia jai dabar šitaip pavyksta, ką ji čia tokio daro? Ji tiesiog nori kiek įmanoma ilgiau išlikti jaunatviška, ir tiek.

– Gal čia labai svarbi ir vidinė būsena?

– Na, nesu tokia jau visada labai pozityvi ir džiaugsminga. Man irgi pasitaiko gana daug liūdnų minučių, abejojimo ir gyvenimo prasme, ir savimi, ir kuo tik nori. Bet vis dėlto, jeigu supranti, kad turi dar ką nuveikti, pasižiūri į aplinką kitomis akimis ir vėl pradedi viską iš naujo. Džiaugsmingai, kiek tai įmanoma. Va ir visas būdas pačiai save risti į priekį.