E. Mildažytė: nepakeičiamų žmonių yra

Nereikia matuoti gyvenimo svetimomis laimingumo ar nelaimingumo kategorijomis, tuomet jį galima ramiai gyveni, LRT.lt sako laidų vedėja, prodiuserė, visuomenės veikėja Edita Mildažytė. 

Dokumentinius filmus kurianti moteris pastebi, kad yra žmonių, kurie žūtbūt nori „įsipaveldinti“, tačiau yra asmenybių, kurios natūraliai yra žmonės-mitai. Žurnalistė neslepia, kad anksčiau jai buvo svarbu būti įvertintai, bet dabar įvertinimą atstoja atradimai darbe, kurie atperka visas pastangas.

– Kitąmet – 30 metų, kai jūsų gyvenimas neatsiejamas nuo televizijos. Kas yra tas magnetas, kuris jus visą šį laiką traukia būti drauge su televizija?

– Labai sunku pasakyti. Yra kažkoks „nuodas“ tame. Iš pradžių, neslėpkime, tai – žinomumas. Kai esi jaunas, tas dėmesys, kurio sulauki, ypatingai gūdžiais 1987-aisiais metais, kai televizija buvo viena, o tuos, kuriuos rodydavo televizoriaus ekrane, visi žinodavo, yra malonus. Ir nesvarbu, kad tas tavo buvimas buvo visiškai bevertis, nes ar tu pasakysi, ką dabar rodys, ar nepasakysi, skirtumo didelio nebus.

Laikas prieš Sąjūdį bei Sąjūdis buvo tas metas, kai daugybę dalykų mums teko daryti pirmą kartą – pirmi tiesioginiai eteriai, tiesos sakymas, tam tikri televiziniai formatai. Mano „Bobų vasara“ buvo pirmas sėkmingas pokalbių šou. Tai teikė didžiulį džiaugsmą ir adrenaliną.

Iki mūsų nė viena karta žurnalistų nebuvo laisvi (nekalbu apie tarpukario žurnalistiką), žurnalistika buvo spekuliacinė. Dabar ji visiškai kitokia, o mums tuomet, pakilimo metu, atrodė, kad žurnalistas gali kažką pakeisti, kažką apginti, kažką padaryti ir realiai taip buvo. Ir dabar tai padaryti galima, tačiau dabar labai aišku, kad yra tos žiniasklaidos grupės, kad kiekvienas verslas turi savo grupę, jis turi savo gynybinę fortifikacinę sistemą su išimtimis nacionaliniame kanale.

Kiekvienoje profesijoje yra išskirtinių asmenybių. Todėl man labai nepatinka, kai žmonės sako neturintys autoritetų, mokytojų. Aš turiu.

Manau, kad mano karta, dirbusi nuo 1988 metų iki 2004-ųjų – įstojimo į ES, NATO, nusigriebė riebiausią grietinę. Darbas buvo tikrai įdomus, sukūrėme daugybę įvairių formatų. Dabar jau yra formatų pirkimai, produkcijos gamyba tam, kad ten būtų galima sudėti reklamą, o mes turėjome labai daug idealizmo, tikėjimo, kad atliekame misiją, kad tai nėra „kova dėl kupiūrų“.

– Dabar žurnalistika kitokia?

– Tai yra įdomus darbas, jis turi magnetizmo ir laisvės. Kad ir kalbant apie „Bėdų turgų“ – turint tokią bjaurią profesiją, kaip mūsų, niekam nepakenkti ir tiek metų dirbti, o kam nors dar ir padėti yra nuostabu.

Kad žurnalistika dabar jau nelabai profesija, irgi turbūt tiesa. Viskas labai keičiasi ir kiekvienas rašyti mokantis žmogus, pasitelkdamas įvairius įrenginius ir tinklus, gali tapti transliuojančia radijo ar televizijos stotele – tai taip pat tiesa. Bet tiesa ir tai, kad yra tam tikra auditorija, kuri nori suformuoto tinklelio, sugeba įvertinti, jei darbas padarytas gerai.

Aš suprantu, kad galima čiauškėti banalybes ir turėti savo sekėjų. Bet, pavyzdžiui, aš, kai man suėjo 30 metų, nustojau skaityti moteriškus žurnalus, nes jie man pasidarė neįdomūs. Kai man suėjo 40 metų, aš beveik visiškai nustojau skaityti tą greitąją spaudą. Man užtenka pasižiūrėti žinias dienos pabaigoje.

– O tas žurnalisto profesijos nuvertėjimas, kai kone kiekvienas, kaip minėjote, gali būti „žurnalistas“, nekelia nemalonių jausmų, nes pačiai teko įdėti daug pastangų, kad taptumėte profesionale?

– Visai bet kas negali: reikia mokėti valdyti žodį, gerai rašyti. Sovietmečiu, kaip bekalbėtume, rašto, mokslo, kultūros žmogus buvo elitas, turėjo išskirtines sąlygas ir daugybė žmonių dar šiandieną to ilgisi. Buvo tam tikri filtrai, iš dalies profesiniai, iš dalies korupciniai, politiniai, kuriuos  reikėjo pereiti, kad galėtum tapti kokios nors sąjungos nariu, rengti parodas, publikuoti savo straipsnius ir panašiai. Dabar tavo filtras yra tavo sekėjai, skaitytojai ir, jei yra žmonių, kuriems tai įdomu, viskas gerai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių