D. Vaitiekūnas apie sceną: žinių bagažas nereiškia, kad esi geresnis

Taip LRT RADIJUI sako aktorius, televizijos laidų ir renginių vedėjas Dominykas Vaitiekūnas. Anot jo, atlikėjas scenoje privalo kažką transliuoti, kai kurie tai daro pasąmoniniais, neperprantamais būdais.

– Jūsų veiklos sritys – teatras, kinas, muzika, šokis. Kokia veikla dar laukia savo eilės?

– Nežinia, gal tapsiu rašytoju. Rašymas – vienas mėgstamų užsiėmimų, esu sulaukęs paskatinimų rašyti dažniau. Tačiau visus išvardytus dalykus jungia bendras dalykas – scena. Laikau save scenos menų atlikėju. Jei būčiau klasikinės muzikos kompozitorius, galėtume kalbėti apie muziką iš akademinės pusės.

Bet muzika į mano gyvenimą atėjo per teatrą. Ji išaugo iš teatrinio suvokimo, nuvinguriavo iki populiariosios muzikos scenos, kuo devynerius metus užsiėmėme su grupe „Liūdni slibinai“. Dabar dirbu su tam tikru muzikiniu projektu, kuris eterį turėtų pasiekti po metų. Ten yra daug ką nuveikti, tai bus įdomu. O daugiausia mano laiko užima muzikinis teatras.

Esu didmiesčio žmogus, todėl man reikia judėjimo, lėktuvų, dangoraižių ir Vilnius.

– Ar grupės „Liūdni slibinai“ veikla jau baigėsi?

– Šiuo metu esame ne aktyvūs, o išėję į pensiją. Kaip tai mus paveiks, žiūrėsime ateityje. Tačiau, kaip grupė, mes neišsiskirstėme. Ir, jei bus prasminga, dar pakilsime. Jei bus prasminga, nusileisime.

– Esate tenoras. Gal planuojate kada nors žengti operos link?

– Kai būsiu jaunesnis, žengsiu. O jei rimtai, tai pastarasis dešimtmetis man buvo tarsi kojų miklinimas ir pasitikrinimas, kas mane labiausiai veikia, kur galiu pasiekti geriausių rezultatų. Ir kai buvau 25 metų, suvokiau atsakymą – jei iš manęs gyvenime kažkas atimtų teatrą, būtų liūdnoka. Bet jei atimtų muziką, aš savęs apskritai negalėčiau įsivaizduoti.

Galiausiai visos praktikos susipynė, nuėjau nuo vienos profesinės kraštinės iki kitos, patekau į televiziją. Visgi dabar suvokiu save kaip scenos menų atlikėją. Man įdomiausias ir svarbiausias miuziklo žanras. Tačiau tai viena mano profesinės tapatybės dalių. Kita, kurioje taip pat gerai jaučiuosi, yra populiariosios muzikos scena. Man labai patikdavo koncertuoti festivaliuose, gyvos muzikos klubuose. Labai norėčiau tai daryti ir ateityje, nes man tai smagu, prasminga, žavu. Taigi klasiką kol kas atidedu.

– Esate kilęs iš Panevėžio. Prisiminkite savo vaikystę, paauglystę.

– Paauglystėje tame mieste nebuvo jauku. Jau nuo darželio laikų supratau, kad ta erdvė, kurioje gimiau, tie sovietiniai daugiabučiai, blokiniai namai – estetinis nesusipratimas. Negalėjau tapatintis su ta aplinka, nors Panevėžyje sutikau daug įdomių, įkvepiančių žmonių. Esu didmiesčio žmogus, todėl man reikia judėjimo, lėktuvų, dangoraižių ir Vilnius.

– Ar Panevėžyje esantis Juozo Miltinio teatras turėjo įtakos tam, kad stojote į aktorinį?

– Taip, ir gana didelę. Pirmasis mano teatro vadovas Jonas Garliauskas buvo J. Miltinio mokinys. Būdamas trečioje klasėje patekau į jo teatro studiją. J. Garliauskas turėjo gan griežtą etiką, neleisdavo vadinti teatro būreliu ir sakydavo, kad esame teatro studija, studijuojame teatro meną, o ne susirenkame šiaip sau pasibūriuoti. Jis į mano galvą sudėjo daug profesinės etikos dalykų. Mačiau, kiek J. Garliauskas daug dirbo ir skatino meilę ir atsidavimą tam, ką darai.

– Turėjus tiek sąsajų su teatru, ko gero, nebuvo sunku įstoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją? Ar pavyko ne iš pirmo karto?

– Pavyko iš pirmo karto, stojamuosius išlaikiau labai gerai ir mane greitai priėmė. Tiesiog nemanau, kad tai rodiklis. Jei turi žinių bagažą scenos menuose, nereiškia, kad būsi geresnis atlikėjas ir tau lengviau seksis.

Man buvo sunkiau nei tiems, kurie įstojo per gyvenimą teatre buvę kokius du kartus. Manau, kad scenos žmogui svarbiausia kažką transliuoti. Ir kai kurie tai daro įvairiais pasąmoniniais būdais, kurių mes neperprasime.

– Kaip matote šiandieninę mokyklą apskritai? Ką keistumėte?

– Manau, kad šiandien švietime egzistuoja tos pačios problemos, kaip ir kituose sluoksniuose – ir politikoje, ir kultūroje, ir pan. Švietimo srityje sunkiausia suderinti tradicinį mąstymą ir vakarietišką požiūrį į jauną žmogų. Reikia įnešti ir daugiau vakarietišką požiūrį į jauną žmogų, atrasti kertinius pedagoginius taškus, kurie būtų paremti ne tradicija, o tikru žinojimu, įsiklausymu, bendradarbiavimu, sąmoningumo skatinimu.

– Meno atstovai dažnai linkę perduoti savo žinias kitiems. Ar kada svarstėte galimybę būti mokytoju?

– Ne kartą sulaukiau pasiūlymo ateiti į mokyklas kaip teatro mokytojas. Dabar universitetuose populiaru skaityti paskaitas apie savo sėkmę, karjerą ir pan. To nedarau, nes manau, kad dar turiu gerti informaciją. Ji per mažai gyvenime patikrinta, kad galėčiau pasikrapštyti barzdą ir apibendrintai sakyti – vaikai, gyvenime yra taip...

– Ką manote apie lietuvišką muziką?

– Per pastaruosius penkerius metus atsirado labai daug produktyviai eksperimentuojančių žmonių. Mums reikia į tai įsiklausyti. Kartais neįvertiname savo kultūros. Tačiau tai prigimtinis dalykas. Savame kieme pranašu nebūsi – tai galioja visur.