D. Filmanavičiūtė: koją mums kiša eurovizinės formulės paieška

Pašnekovė sako, kad praėjusių metų „Eurovizija“ parodė, jog į madą grįžta nuoširdumas ir paprastumas. „Mes visi pasiilgome tikrumo – kiek galima apsimetinėti geresniais, gražesniais, protingesniais, nei esame“, – svarsto D. Filmanavičiūtė.

– Dovile, turbūt mažai kas galėtų paneigti – esate maišto prieš popsą simbolis. „Euroviziją“ daug kas taip pat vadina pop konkursu. Bet esate jo žiūrovė, buvote dalyvė, tenka pasėdėti ir nacionalinės atrankos komisijos kėdėje. Kodėl?

– Aš tikrai nemaištauju prieš popsą. Maištauju prieš iškreiptus veidrodžius ir diletantus. Geras popsas man yra didžiulis įkvėpimas. Kalbu apie Adele, Beyonce muzikoje ar Oprah Winfrey, Ellen DeGeneres televizijoje. „Eurovizijos“ dainų konkursas yra puikus televizijos renginys. Beje, ar tik ne žiūrimiausias pasaulyje? Mūsiškė atranka, nepaneigsi, lyg kokios olimpinės žaidynės, kuriose dalyvauja krepšinio rinktinė. Visi staiga tampa žinovais, kone kompozitoriais, grūmoja kumščiais, retai kada pagyrų sulauksi: nė viena daina nėra gera, ypač tuomet, kai nepatenkame į finalą. Prisiminkite, kiek kliuvo tautos dievaičiui Donatui Montvydui net už jo lamos šukuoseną, jau nekalbu apie „Fusedmarc“ ar Viliją Matačiūnaitę. Mane „veža“ šie reiškiniai tiek profesine prasme, tiek kaip smalsią merginą kitoje ekrano pusėje.

Štai kas manęs visai „neveža“, tai prastas skonis ir įsivaizdavimas, kad žiūrovas ar klausytojas yra kvailas. Galite man kuolą ant galvos tašyti, aš tikrai nesutiksiu, kad vietos po saule turi visi. Man, kaip muzikos industrijos žmogui, nesmagu, kai dainininkėmis viešai vadinamos moterys, kurių didžiausias pasiekimas gyvenime yra vulgarios fotosesijos prie kilimais dengtų sienų. Dėl Dievo meilės, palikime muziką muzikantams, o vulgarybės tegul traukiasi ten, kur joms vieta. Tiek tos mano kovos.

– Daugelis sako, kad „Eurovizija“, kaip muzikos renginys, yra neįdomus, balsavimą lemia politika, vis išsiunčiame „ne tuos“, tačiau žmonės vis tiek ją žiūri. Kaip manote, dėl ko?

– Prisipažinsiu, niekada nešniukštinėjau užsienio naujienų portaluose ir jų komentarų skiltyse, tad nežinau, ar visose šalyse vyrauja tas nuolatinis kaltų ieškojimas. Man asmeniškai atrodo, kad, ypač pastaraisiais metais, vyravo priešinga tendencija – „Euroviziją“ laimėjo visų pirmiausia nuostabūs kūriniai, kurių norisi klausyti dar ir dar.

Na, o jei ukrainietės Jamalos ar austrų Conchitos pasirodymus žmonės vadina politiniais, tegul tai būna politika, jei tik tokia sąvoka tinka apibūdinti tą stiprią įtaką, kurią padarė atlikėjų nešamos žinutės pasauliui. Aš už tokią politiką!

Žinote, mes dažnai pabrėžiame, kad nežiūrime televizoriaus, neskaitome populiarių žurnalų, nesekame tam tikrų žmonių socialiniuose tinkluose. Tačiau faktai rodo, kad yra absoliučiai priešingai. Matyt, vidinis smalsumas ir duonos bei žaidimų poreikis vistiek nugali.

– Praėjusių metų konkurso nugalėtojas parodė, kad ne viskas konkurse gali būti apie popsą. Kaip manote, ši turinio pergalė prieš formą galėtų būti nauja tendencija ar labai reta ir ypatinga išimtis?

– Tiesą pasakius, aš šią tendenciją pastebiu ne tik „Eurovizijoje“. Žmonės apskritai pavargo vien nuo skambios, utriruotos formos. Į madą tikrai grįžta elementarus nuoširdumas ir paprastumas. Mes visi pasiilgome tikrumo – kiek galima apsimetinėti geresniais, gražesniais, protingesniais, nei esame. Salvadoro Sobralio pergalė pernai tik patvirtino šį didžiulį ilgesį.

Mane kiek erzina nuomonė, esą S. Sobraliui laimėti padėjo žinia, kad jam reikalinga širdies persodinimo operacija. Man gi atrodo, kad būtent muzikinė, o ne fizinė jo širdis ir atnešė aukščiausią apdovanojimą į Portugaliją. Jokio melo, jokios pompastikos, tiesiog iš žmogaus spinduliuojanti begalinė meilė viskam. O ypač muzikai.

Nujaučiu, kad jis davė tikrai stiprų toną. Bet visko gali būti – muzika toks dalykas, kad niekada nežinai, kas žmones privers išeiti iš proto. Ir jokios keturių akordų taisyklės kartais čia nepadės.

– Nuolatos kalbama apie mistinę eurovizinio pasirodymo sėkmės formulę. Kokie, jūsų nuomone, jos elementai?

– Aš vis dar naiviai tikiu, kad tai – dainų konkursas. Taigi, iš esmės turi sukurti savo gyvenimo dainą. Tokią, už kurią guldytum galvą. Kai tiki tu, patiki ir tie, kurie klauso. Tiki visas pasaulis.

Mes gi vis bandom kliautis kažkokiais niekam nežinomais užsienio kompozitoriais, kurių skambiausias nuopelnas yra nebent tai, kad jie iš muzikaliosios Švedijos ar Islandijos. Mažai atlikėjų su savo kūryba. Daug jaunų gražių žmonių, kurie galbūt apskritai pirmą kartą į sceną lipa. Savaime tai – kaip ir nieko blogo, bet tie, kurie kažkiek supranta tokio masto renginių, o ypač televizinių, specifiką, turbūt sutiks, kad „Eurovizija“ – ne jaunųjų talentų konkursas mokyklos aktų salėje.

Kita vertus, aš intuityviai jaučiu, kad būtent ta formulės paieška mums ir kiša koją. Netikiu, kad S. Sobralis sakė – „o dabar darysim taip“.

Čia mes vieni kitus į gabalus plėšom už ne tokį kostiumą, už dūmų patrankos nebuvimą, teisinamės finansų trūkumu. Finansinė dalis nėra pati nereikšmingiausia, kai nori užkariauti Europą, tačiau visų pirmiausia mes neturime dainos.

– Socialinė medija leidžia iš arti matyti žiūrovų reakcijas į konkurso dalyvius, tačiau galima pastebėti, kad neretai žiūrovų, taip pat ir pačių dalyvių, kritikos taikiniu tampa ne tiek dalyviai, kiek komisija. Kaip galėtumėte paaiškinti šį reiškinį?

– Ech, kad mes tą laiką, kai kažką sau po nosim burbuliuojame, išnaudotume konkretiems veiksmams ir siekiams. Įsivaizduojate, kaip gerai mes gyventume?

Man labai patinka posakis, kad kalbėti apie muziką yra tas pats, kas šokti apie architektūrą. Aš, kaip scenos žmogus, suprantu, jog tikrai gali erzinti kažkokia ilgaliežuvė, kuri pati „Eurovizijos“ scenoje buvo beveik prieš penkerius metus. Ir tai – liko antra. Ypač, kai tiki daina, kurią atlieki, ji atrodo vertesnė už vertas, o tu – geriausias Lietuvos pasirinkimas.

Deja, žvilgsnis iš šono kartkartėmis būna aštrus, kad ir kaip to nesinori. Taigi, išeitys yra dvi: įsiklausyti į pastabas ir paversti jas savo varikliu varyti į priekį kometos greičiu, o tam tikrą dalį netgi nuleisti juokais, arba nuolat piktintis ir, sudalyvavus nacionalinėje atrankoje kelioliką kartų bei nieko doro nepasiekus, suprasti, kad gal šį sudėtingą ir kartais negailestingą žaidimą reikia palikti stipresniems.

– Prieš keletą metų pati esate dalyvavusi „Eurovizijos“ atrankoje, šiandieną esate kitoje barikadų pusėje. Ar tai tikrai taip paprasta, kaip įsivaizduoja daugybė žiūrovų, o kartais – ir dalyvių, sakančių, kad „lengva sėdėti ir kritikuoti, nueikite ir patys padarykite geriau“?

– Turbūt iš šono atrodo, kad man televizija – tarsi žaidimas. Tiesą pasakius, taip ir yra. Tačiau išsakyti kritiką, kad ir kokio formato šou tai būtų, man žvėriškai sunku. Aš turiu ryškų charakterį, nevengiu jo pabrėžti, tad turbūt dėl to ir mano santykiai su TV prodiuseriais visai neblogai klostosi.

Tačiau būsiu atvira – kai sakau pastabas, labai išgyvenu, kaip jas priims tas, kuriam jos skirtos. Norisi įkvėpti, norisi patarti. Bet negaliu ir apsimesti – kartais man atrodo, kad atviras [nuomonės] išsakymas bus kur kas sąžiningesnis gestas nei apsimestinis vyniojimas į vatą. Kartais tiesiog akivaizdu, kad žmonės bando pataikyti ne į sau skirtą vietą. Juk gali taip būti, kai esi be patirties, bet entuziazmo kupinas. Ir man taip buvo.

– Kai kurios šalys organizuoja uždaras atrankas, kuomet savo šalies atstovus išrenka transliuotojas. Gal mums toks būdas padėtų išvengti daugybės neigiamų emocijų?

– Galime lažintis iš bet ko, kad pradėję organizuoti uždaras atrankas, vieną dieną tikrai prieitume prie tokios situacijos, kada reikėtų rinkti specialią Seimo komisiją atrankos sąžiningumui tikrinti.

Aš apskritai būčiau linkusi į viską žiūrėti paprasčiau. Tikrai niekas nenumirs, jei mes tos „Eurovizijos“ ir toliau nelaimėsime.

Man dabartinis formatas visai nekliūna – yra komisija, yra žiūrovų simpatijos. Savo nuomonę reiškia ir muzikos profesionalai, ir kitų sričių specialistai, ir Lietuvos žmonės, kurių širdys juk jaučia ir girdi geriausiai. Aš apskritai būčiau linkusi į viską žiūrėti paprasčiau. Tikrai niekas nenumirs, jei mes tos „Eurovizijos“ ir toliau nelaimėsime. Ar klystu?

– „Eurovizijos“ scena kai kuriems atlikėjams tampa pirmąja didele scena, kurioje juos pamato reali didelė auditorija. Laikote tai privalumu ar savikritikos trūkumu?

– Tai labai jautri tema. Aš ir pati nebuvau labai garsi ir patyrusi dainininkė, kai kabarojausi ant „Eurovizijos“ scenos. Buvau ką tik laimėjusi M.A.M.A. apdovanojimą, apšildžiusi Moby ar Gus Gus koncertus Lietuvoje, nemažai koncertavusi, bet tikrai menkai supratau, su kuo valgoma atranka į didžiausią Europos muzikos konkursą.

Buvo ir ašarų, ir nemigo naktų. Pamenu, net sveikata stipriai sustreikavo dėl įtampos ir nuovargio. Bet tąkart teko apverkti antrąją vietą ir į Švediją išlydėti Andrių Pojavį. Saldu nebuvo, bet pamoka nebloga – pakelti nosį ir keliauti pirmyn.

Netaikau sau, bet naujokai kartais smogteli iš peties. Iki šiol pamenu Gabrielę Vilkickytę iš nacionalinių atrankų. Šiemet Goda Sasnauskaitė paliko be žado, Kotryna Juodzevičiūtė man yra absoliutus atradimas.

Kita vertus, kai kurie akivaizdžiai ateina tik dėl didžiulės auditorijos ir neva muzikinės karjeros galimybių. Taip, Aistė Pilvelytė man patvirtino faktą, kad po „Eurovizijos“ atrankos tikrai pasipila koncertų, mano pačios honoraras tuomet kiek šoktelėjo, tačiau kai kurių jaunų muzikantų atžvilgiu tiesiog norėtųsi piktai treptelėti koja ir paklausti: „ar jums kas pasakojo, kas dainoje yra priedainis?“.

– Ko palinkėtumėte tiek šių metų nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos dalyviams, tiek tiems, kurie nuspręs tai daryti ateityje?

– Devynis kartus pamatuoti ir dešimtą kirpti. Turbūt tiek. Ir nepamiršti, kad „Eurovizija“ yra ne apie strategiją ir sėkmės formules, o apie muziką. Kai jos nėra, neišgelbės nei kūlversčiai ore, nei ugnies fontanai. Taigi, laikykitės ten!