Blondinė, įsimylėjusi Maroką: koks gyvenimas ten verda?

– Rasa, kaip atsiradai Maroke? Ką ten veiki?

– Marokas mano gyvenime atsirado po pirmosios kelionės į šią šalį kartu su bendradarbių žurnalistų iš Lietuvos kompanija. Turėjome nerealią direktorę, kuri pasiūlė vietoj kalėdinio vakarėlio keliauti į Maroką! Nuo tada įsimylėjau šią šalį. Nors mano darbas visuomet buvo susijęs su kūryba ir rašymu, dirbdama portalo redakcijos biure įsisisukau į kasdienybės rutiną. Nusprendžiau mesti puikų darbą Lietuvoje ir viena pakeliauti po Maroką. Nors dauguma siūlė Aziją (populiariausia vieta tiems, kurie nusprendžia mesti darbus ir pakeliauti), mane labiausiai traukė būtent arabų šalių kultūra. Keliaudama susipažinau su iš Kanados savo gimtąją šalį atvykusiu aplankyti Ali. Jis man pasiūlė padėti jam įkurti freelancerių rezidenciją Marakeše. Taip prasidėjo pirmieji mano gyvenimo Maroke metai, kurie nebuvo lengvi: vargino marokiečių pažadai, nuolatiniai vėlavimai, karštis – vasarą oras įkaista iki 50 laipsnių. Uždarėme savo rezidencijos projektą ir su Ali nusprendėme, kad mums lemta būti klajūnais. Aš prisijungiau prie meno mugės „ArtVilnius”, kur iki šiol dirbu kaip laisvai samdomas asmuo, vėliau išsikrausčiau į Amsterdamą, priklausiau meno rezidencijai, o Ali vystė savo verslą Kanadoje. Tačiau kas pusę metų grįždavome į Marakešą, nes meilė šiai šaliai buvo begalinė. Vis dėlto prieš aštuonis mėnesius nusprendžiau, kad pavargau nuo klajūniško gyvenimo ir viena sugrįžau į Marakešą. Dirbu su savo projektais, turiu daug draugų, kurie turi savo svečių namus, padedu jiems komunikacijos srityje. Ir, žinoma, rašau tinklaraštį blondieinmorocco.com, kuris yra mano didžioji aistra. Iš pradžių tik rašydavau apie Maroką, tačiau sulaukusi daugybės keliautojų laiškų apie šią šalį, pradėjau padėti organizuoti keliones.

– Kaip atrodo tavo diena? Be ko jos tiesiog neįsivaizduoji?

– Kiekviena diena Marakeše skirtinga, daug ką lemia ir oras – jei lauke labai karšta, pasistengiu iš namų išeiti tik vakare. Jei vėsiau – lankau muziejus, vaikštau po miestą, fotografuoju. Mėgstu keltis anksti ryte, kai miesto gatvės dar tuščios, galiu ramiai pasivaikščioti be prekeivių pasiūlymų pirkti viską, kas įmanoma.

– Ar yra dalykų, kurie tebeerzina? Prie ko pripratai?

Supratau, kad jei nuolat skųsiuos marokiečių įpročiais, turėčiau tiesiog čia negyventi. Ne Marokas turi prie manęs taikytis, o aš prie jo.

– Marokiečiai nemėgsta planuoti, todėl jei einu į susitikimą su vietiniu ar turi atvykti meistras suremontuoti čiaupo, žinau, kad tai užtruks visą dieną. Visai neseniai sugedo lauko durų spyna, todėl teko visą dieną sėdėti prie durų ir saugoti namus. Meistras žadėjo atvykti po valandos, tačiau atvyko tik vakare. Tad planuok neplanavęs – Marokas reikalus pakreips savo linkme. Iki šiol nepriprantu, kad vietiniai gyvena labiau naktį nei dieną. Įdėjau skelbimą šaldytuvui parduoti. Skambučių sulaukdavau ir pirmą nakties, o ateiti pažiūrėti norėdavo ir vidurnaktį. Iš pradžių pykdavau, bet po to supratau, kad jiems tai normalu. Apskritai dauguma dalykų, kurie mane iš pradžių erzino, vėliau tapo normalia gyvenimo šioje šalyje dalimi. Supratau, kad jei nuolat skųsiuos marokiečių įpročiais, turėčiau tiesiog čia negyventi. Ne Marokas turi prie manęs taikytis, o aš prie jo. Pamenu, tik atvykusi kartu su drauge kanadiete svajojome atidaryti savo svečių namus, galvojome, kaip viskas bus paprasta. Tačiau marokietiški verslo ypatumai smogė visa jėga – gal tris kartus jau beveik pasirašėme sutartį, tačiau nuomininkai paskutinę akimirką nuspręsdavo pakelti kainą arba neateidavo pasirašyti dokumentų, nes užtrukdavo melsdamiesi. Supratau, kad tikrai nebus taip, kaip planuota, tačiau vilties atidaryti viešbutį vis dar neprarandu. Tik, kaip tikra vietinė, pasidaviau likimo valiai ir tikiu, kad, kai ateis laikas, turėsiu savo svajonių raktus.

– Ar modernumas ir tradicijos Maroke dera? O gal kertasi?

– Marakešas man patinka dėl modernumo ir tradicijų samplaikos. Nors daugeliui Marakešas baigiasi ties senojo miesto, medinos, ribomis, paėję toliau pamatysite ir modernų Marakešą: su prekybos centrais, restoranais, išpuoselėtomis alėjomis, brangiomis mašinomis ir moderniais pastatais. Dieną praleidi apsuptas asiliukų ir tradiciniais drabužiais apsirengusių vietinių, stebi juos besimeldžiančius, o vakare keliauji į barą, kuriame moderniosios kartos jaunieji marokiečiai, pasipuošę aukštakulniais, mini sijonais, klausosi iš Europos atkeliavusios grupės, stebi go go šokėjas.

– Kaip apibūdintum marokiečius? Kokia tai visuomenė ir kokius pokyčius ji išgyvena?

– Marokas – viena liberaliausių musulmoniškų šalių. Gatvėse pamatysi ne vieną moterį policininkę, moterų apsirengimas priklauso nuo šeimos tradicijų, niekas neverčia dengti galvos skara. Maroko karalius Mohamedas VI – modernus valdovas, jo žmona pirmoji Maroko dinastijos istorijoje buvo oficialiai pristatyta visuomenei ir atstovauja šaliai. Jie daug keliauja po pasaulį, mėgsta pasirodyti gatvėse apsirengę kaip eiliniai gyventojai. Šalyje vyksta daugybė pokyčių, ypač ekologijos srityje. Kai pirmą kartą atvykau į Maroką, visur mačiau daugybę šiukšlių, tačiau šiais metais Maroke visiems prekybos centrams uždrausta naudoti plastikinius maišus. Viskas pakuojama į popierių – tikra revoliucija, kokios Europoje niekur nemačiau. Intensyviai atstatomas senamiestis, įrengta daug naujų dviračių takų, sukurta moderni miesto dviračių sistema. Šalis vis labiau perima ir vakarietišką kultūrą – įsikūrė ne vienas didelis prekybos centras, „Starbucks“ kavinės, bent jau Marakeše visi senieji taksi pakeisti naujais. Vis daugiau marokiečių kalba angliškai, į šalį atvykstančių turistų srautai auga milžinišku tempu. Į Maroką gyventi atvyksta ir daugybė užsieniečių, tad vienas iš neigiamų pokyčių – butų nuomos kainų pakilimas. Marokas nebėra pigi šalis gyventi! Buto nuoma modernioje Marakešo dalyje kainuoja apie 600 eurų, ne ką pigiau ir kituose didžiuosiuose Maroko miestuose.

– Kaip jauni žmonės linksminasi ir leidžia laisvalaikį Marakeše?

– Jaunimas Marakeše mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, kiną, restoranus, tie, kurie vartoja alkoholį, lankosi baruose, naktiniuose klubuose. Man iki šiol tikras fenomenas atrodo jų pomėgis rengti pikniką bet kokioje miesto vietoje, kur tik yra gabalėlis žolės. Kadangi visuose parkuose Marakeše draudžiami piknikai, žmonės randa savų vietų. Jiems nesvarbu, kad šalia jų pikniko dūzgia dešimtys automobilių. Marakeše egzistuoja ne vienas naktinis klubas, tačiau kainos jame išties kosminės. Pamenu, už mažą alaus buteliuką teko sumokėti ir 10 eurų. Tikrai trūksta kultūros vietų.

– Kaip apibūdintum Marakešą kitų šalies miestų kontekste?

– Marakešas vienų yra mėgstamas, kitų nekenčiamas miestas. Labiausiai dėl karščių, triukšmo ir tūkstančių turistų. Mano nuomone, iš visų didžiųjų Maroko miestų (Kasablankos, Rabato, Feso, Tanžero, Mekneso, Agadiro ir kitų) Marakešas yra pats geriausias ir įdomiausias. Visų pirma, Marakešas puikiai pritaikytas turizmui, yra daugybė muziejų, lankytinų objektų, nuostabi medina, tradicijos, vietiniai kalba angliškai, puikiai išvystytas turizmo tinklas, čia gyvena daugybė užsieniečių. Kasablanka – industrinis biurų miestas, galintis pasigirti nebent savo didžiąja mečete. Ten viešbučių kainos kosminės! Sostinė Rabatas įdomesnis, Fesas daugelio mėgstamas dėl jaukios medinos ir yra tarpinis miestas vykstantiesiems į Maroko šiaurę. Į Agadirą yra tiesioginis skrydis iš Vilniaus, tačiau tai visiškai naujas miestas, atstatytas po tragiško 1960-ųjų žemės drebėjimo, sunaikinusio beveik viską. Marakešo trūkumas – beprotiškas karštis vasarą ir taksi vairuotojai, su kuriais nuolat kovoju dėl normalios kainos.

– Daugelis išvykusiųjų gyventi į egzotiškus kraštus būna apsupti nuostabios gamtos, tačiau labai dažnai pasigenda kultūrinių renginių. Pati šiek tiek užsiminei apie tai, kad trūksta kultūros vietų.

– Visiška tiesa – kultūros renginių Marakeše ir kituose Maroko miestuose tikrai trūksta. Tai viena iš priežasčių, kodėl negalėčiau Marakeše gyventi ištisus metus – man reikia teatro, kino, koncertų. Marakeše yra kelios modernaus meno galerijos, muziejai, tačiau labai retai pamatysi teatro pasirodymą, jau nekalbu apie operą ar baletą – jų nėra. Tarptautinis Marakešo kino festivalis šiais metais nevyks dėl finansavimo trūkumo, kaip ir Marakešo bienalė. Miesto kultūros scena vis dar laikosi ant tradicinių menų pamato: gnawa muzika, istorijų pasakojimo vakarai, be proto populiarus humoro festivalis „Marrakech du rire“. Daugiausia kultūrinius renginius organizuoja Prancūzų kultūros centras, amerikiečio įkurta kavinė „Cafe Clock“. Kartą per savaitę viename bare vyksta protmūšio vakarai anglų kalba ir koncertai.

– Kokie vietos meno atstovų vardai tau pirmiausia šauna į galvą? Kas populiaru?

– Dauguma tikrai žino jei ne marokiečio populiariojo meno atstovo Hassano Hajjajo vardą, tai jo darbus, kurie eksponuojami garsiausiose pasaulio galerijose. Jis vadinamas marokietiška Andy Warholo versija. Menininkas garsus savo marokiečių merginų baikerių spalvingais portretais „Kesh Angels“. Nors rašytojas Tahiras Shahas yra iš Londono, ne vienus metus jis gyvena nuosavame name Kasablankoje, kurį aprašė garsiojoje knygoje „Kalifo rūmai: metai Kasablankoje“. Šią knygą rekomenduoju perskaityti visiems besiruošiantiems į Maroką. Šiuo metu Maroke vienas populiariausių popmuzikos dainininkų – Saadas Lamjarredas. Pažiūrėkite jo vaizdo klipą „LM3ALLEM“, kuris „Youtube“ peržiūrėtas daugiau kaip 2 mln. kartų.

– Žinau, kad tau labai patinka kinas. Kaip jį pristatytum?

– Apie Maroko kiną nėra labai daug ką pasakoti. Daug įdomesnis fenomenas – pats Marokas kaip filmavimo vieta, kurią kasmet pasirenka daugybė Holivudo kompanijų. Aukštojo Atlaso kalnuose esantis miestas Varzazatas ir šalia esantis miestas-tvirtovė Ait Benhaddou – populiariausios filmavimo vietos, turinčios didžiules filmavimo studijas, kuriose sukurti tokie filmai kaip „Kristaus kančia“ (The Last Temptation of Christ, 1988), „Mumija“ (The Mummy, 1999), „Gladiatorius“ (Gladiator, 2000), „Dangaus karalystė“(Kingdom of Heaven, 2005), „Kundun“ (Kundun, 1997), „Legionierius“ (Legionnaire, 1998), „Hana“ (Hanna, 2011), „Tai nutiko Jemene“ (Salmon Fishing in Yemen, 2011), „Nilo perlas” (The Jewel of the Nile, 1985), „Asteriksas ir Obeliksas: misija Kleopatra“ (Astérix & Obélix: Mission Cléopâtre, 2002) ar serialas „Sostų karai“. Marakeše ir Kasablankoje nuolat organizuojami kino studijų peržiūros, nuolat ieškomi europietiškos kilmės statistai Holivudo filmams. Tad, galima sakyti, jei norite vaidinti kino filme, nebūtina keliauti į Holivudą, užtenka gyventi Maroke. Neseniai viename bare sutikau pagyvenusį marokietį aktorių, kuris gyrėsi savo epizodiniais vaidmenimis režisieriaus Oliverio Stone filmuose, kurtuose Maroke.

Rasos rekomendacijos Marakeše:

Garsioji medinoje (senamiestyje) esanti Jamaa el Fna aikštė yra egzotiška net ir patiems marokiečiams. Ją privaloma aplankyti sutemus. Būtinai skirkite laiko paklausyti ten grojančių vietos muzikantų, pamatyti mažus teatro vaidinimus, šokėjus, užkalbėtojus. Egzotikos tikrai bus per akis: turistai kviečiami nusifotografuoti su gyvatėmis ar beždžionėmis, aplink gausybė maisto stendų, apelsinų sulčių pardavėjai, gatvės prekiautojai… Iki šiol mistinis šios aikštės objektas – žmonių dantis ant staliuko išsidėliojęs vyras. Net vietiniai negalėjo man paaiškinti, ar tie dantys skirti parduoti, ar nuotraukoms.

Marakešo gatvės turgus (souk) kiekvieną paliks be žado. Tai nesibaigiantys klaidūs labirintai, kuriuose rasite gausybę prekiautojų odos gaminiais, maistu, prieskoniais, juvelyrika, drabužiais… Dauguma jų mėgsta intensyviai kviesti ir derėtis. Nors daugumai turistų nepatinka jų įkyrumas ir fiksuotų kainų nebuvimas, tikrai siūlau neišsigąsti ir pasinerti į šį egzotikos šurmulyną.

Aplankyti bent vieną vietinį kaboką! Nenoriu propaguoti alkoholio vartojimo, tačiau jei norite paragauti vietinio alaus ar vyno, tikrai rekomenduoju aplenkti turistines vietas, prekiaujančias alkoholiu, ir išbandyti tik vietinių lankomas vietas. Bent jau man įspūdį paliko, kad juose renkasi išskirtinai vyrai, kurie ten dažniausiai žiūri televizorių, rūko (Maroko restoranuose ir baruose leidžiama rūkyti) ar skaito laikraščius. Jei pamatysite vietinę merginą – ji darbininkė plaštakė. Užsisakykite vietinio „Spéciale Flag“ alaus ir tiesiog stebėkite vietinių gyvenimą. Mažas alaus buteliukas tokiose vietose kainuoja apie 3 eurus. Rekomenduoju Gueliz rajone esančio viešbučio „Tachfine“ barą.

Maistas. Pusryčiams užsisakykite nerealios kavos nous nous (pusė pieno, pusė kavos) ir omletą su džiovinta mėsa (khlea), o pusryčius užbaikite šviežiu avokadų ir pieno kokteiliu. Kalbant apie vaisių kokteilius, marokiečiai dėl jų išprotėję. Beje, kuskusą valgykite tik penktadienį, nes būtent tą dieną jį gamina vietiniai.

Pasigaukite didelį vietinį taksi, kurio kaina apie 5 eurus į vieną pusę, ir nukeliaukite į šalia Marakešo esantį Ourika slėnį. Pamatysite mažuosius Sidi Fatima krioklius, pasigrožėsite gamta, kalnais ir paragausite vietinių patiekalų. Atgal galite važiuoti autostopu! Visiškai saugu, išbandžiau ne kartą ir taip susiradau puikių vietinių draugų.

"370"  ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse. Naujas žurnalo numeris pasirodys sausio viduryje.