„Šventasis“ – vienas labiausiai nenuspėjamų lietuviškų filmų (recenzija)

Lietuvoje pradedamas rodyti režisieriaus Andriaus Blaževičiaus filmas "Šventasis". Debiutinis ilgametražis jaunosios kartos režisieriaus filmas Lietuvos kino apdovanojimuose šiemet gavo šešias "Sidabrines gerves", tarp jų už geriausio filmo, scenarijaus, režisieriaus ir aktoriaus kategorijas.

Gyvenimo įkvėpta istorija

Pirmieji filmo kadrai tarsi žada kažkokią veiksmo užuomazgą, šį, kaip matysime vėliau, apgaulingą lūkestį patvirtina ir kitos scenos elipsinis montažas: laiko ir erdvės tuštuma tarp veiksmų suteikia viltį, kad vėlesnės scenos užpildys ir atvers susidėliojusią naratyvo mozaiką. Nors tuojau pat pasakojimas sulėtėja ir esame panardinami į veikėjų kasdienybę, pirminis įvykių išsiplėtojimo, atomazgos lūkestis išlieka viso filmo metu.

Vytas (akt. Marius Repšys), vienos įmonės automechanikas, gyvenantis kažkuriame Lietuvos miestelyje su žmona Jūrate (akt. Indrė Patkauskaitė) ir dviem mažamečiais vaikais, 2008-ųjų ekonominės krizės metu atleidžiamas iš darbo. Prasideda nuobodi ir pilka 30-mečio vyro rutina mažo miestelio mikrorajone, kurią paįvairina tik bergždi vizitai į Darbo biržą.

Šeimoje bręstant krizei ("Krizė" ir buvo pirminis filmo pavadinimo sumanymas) Vytas vis ilgiau užsibūna su draugais ir ima dairytis į naujai atvykusią miestelio kirpėją Mariją (akt. Gelminė Glemžaitė). Tuo metu bažnyčioje patarnautoju dirbantis jo draugas Petras (akt. Valentinas Krulikovskis) pasiūlo jam kartu ieškoti vietinio keistuolio (akt. Lukas Malinauskas) internete įdėjusiam vaizdo įrašą apie jų mikrorajone pasirodžiusį Jėzų Kristų.

Filme realistinį kasdienybės paveikslą paįvairina ironiški žvilgsniai į daugeliui pažįstamas situacijas, pvz., tiek Darbo biržoje, tiek darbo pokalbyje žmonių iš gatvės ir šiltose kėdėse įsitaisiusių biurokratų susitikimas labiau primena absurdišką tragikomediją, o ne realų gyvenimą.

Svarbiausia tema reikėtų laikyti ne tiek realistiškai pavaizduotą eilinių žmonių kasdienybę, o šią nuolatinę laukimo ir apgaulingų lūkesčių būseną.

Kaip filmo premjeros Kaune metu pasakojo režisierius A.Blaževičius, istoriją įkvėpė jųdviejų su aktoriumi M.Repšiu panašūs išgyvenimai. 2009 m. baigus Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (duetas kartu dirba jau nuo antro kurso) dėl ekonominės krizės jų viltys turėti užtikrintą rytojų sudužo, jauni žmonės pateko į tuščią erdvę, kur tiesiog nebuvo darbų, nebuvo ką veikti.

Filme darbo paieškos ir mokymai atvaizduoti iš asmeninės patirties, tik, pasak kūrėjų, realybėje tai vyko kur kas baisiau, šį tą teko sušvelninti, nes žmonės tiesiog būtų nepatikėję.

Be nudailinimo

Mėgėjiška kamera filmuota filmo įžanga apie prie daugiabučio pasirodžiusį Jėzų tarsi užduoda toną tolesnei filmo vizualiai stilistikai. Tačiau taip apsibrėžiamas ne tik konkretus filmo stiliaus identitetas (mėgėjiškas, blankus vaizdas, dokumentinė realistiška kamera ir pan.), bet ir buitinis formalumas (pvz., į kadrą be stambaus, buitinėmis reikmėmis arba sportavimu užsiėmusio herojaus kūno nuolat lenda nykūs, vis dar posovietiniai interjerai, su tokia pačia, per dienas neišjungiama, televizija), kuris išreiškiamas ir grynai vizualiu, pojūčių lygiu.

Dėl to čia nėra nė vieno estetiškai patrauklaus kadro, spalvos prigesintos, neryškios, ranka visąlaik laikoma kamera dreba, nors ir neprikišamai, nepastebimai.

Tiek aktorius M.Repšys, tiek kiti vaidmenų atlikėjai prieš kamerą atrodo laisvai, tekstas jų lūpose skamba natūraliai, tarsi nesuvaidintai. Kažkuria prasme, matyt, taip ir yra – tokį personažų, ypač pagrindinio herojaus tikrumą lėmė tikslus aktorių parinkimo ir jiems pritaikyto scenarijaus (prie jo režisieriaus dirbta dvejus metus kartu su scenaristėmis Tekle ir Marija Kavtaradzėmis) derinys.

Kaip vieno žiūrovo žodžius patvirtino pats aktorius, toks realistiškas vaidmuo teatre susiformavusiam aktoriui (M.Repšys po aktorinių studijų pas režisierių Gintarą Varną dirbo jo vadovaujame Nacionaliniame Kauno dramos teatre) buvo nemenkas iššūkis. Vis dėlto šįkart, be abejonės, tiek biografiškai, tiek charakterio požymiais aktoriui vaidmuo buvo tikrai artimas, tad tikėsimės, ateityje jo talentą išmėgins kur kas įvairesni iššūkiai.

Lūkesčių pinklėse

Filmas nesiekia identifikuoti, kažkaip paaiškinti mįslingą savo pavadinimą, nors žiūrovai, be abejo, sieks išsiaiškinti, kuris veikėjas yra šventasis. Filmas skatina šį tikėjimą, lūkestį, kad kažkas galų gale išaiškės, jei ne dėl to šventojo, tai bent jau dėl veikėjų likimo ir jų santykių. Scena po scenos kuriami įvairius lūkesčiai, žiūrovas verčiamas kažko tikėtis veikėjų ir siužeto atžvilgiu.

Patys veikėjai, kiekvienas taip pat kažko laukia ir tikisi šiame savo gyvenimo etape. Dėl to filme svarbiausia tema reikėtų laikyti ne tiek realistiškai pavaizduotą eilinių žmonių kasdienybę ar konkretų – ekonominės krizės – laikotarpį (kur ne vienas galbūt gali identifikuoti savąją asmeninę istoriją), o šią nuolatinio laukimo ir apgaulingų lūkesčių būseną.

Laukiant ir tikint svarbiausia – kantrybė, ar nepristigs jos anapus ekrano žiūrovas, kol atsiskleis su juo žaidžiamų žaidimų prasmė? Kad ir kaip būtų, nepaisant besikartojančios, kartais net atgrasios, nuobodžios filmo buities, tai paradoksas – vienas labiausiai nenuspėjamų lietuviškų filmų.

Vienoje paskutinių filmo scenų – veikėjų virtuvėje vaizdas matomas pro langą, filmuojama iš išorės pro stiklą. Šį sprendimą, kaip paaiškino režisierius, motyvavo kelios priežastys: norėjosi sutalpinti abu veikėjus į kadrą, tad teko juos filmuoti iš kitos pusės, bet taip pat ir dėl to, kad aprasojęs virtuvės lango stiklas iškraipo veikėjų veidus – kreivas atvaizdas tinkamai perteikė tą suirusią, netobulą, kreivą situaciją ir pagrindinio veikėjo būseną.

Kaip ir scena virtuvėje pro langą, tikintis, kad pagaliau kažkas čia gali pasikeisti, kažkur pakrypti ir išsispręsti, taip ir finaliniai filmo kadrai – pro nuvažiuojančio automobilio galinį langą – paneigia šį visą filmą brandintą laukimą. Anapus lango, kaip ir pagrindinis herojus, spoksome, nors ir labai tikėdamiesi kažką pasirodant, į pilką kasdienybės tuštumą, kurią užpildyti įmanoma tik staiga nustojus laukti.

Filmas subtiliai žaidžia šiuo laukimu keliais sluoksniais. Ar ne ši būsena charakterizuoja ir mūsų laikų lietuviško kino kasdienybę: laukimas kažkokio pagaliau vertingo, nenuviliančio filmo – ta permanentinė lietuviško kino žiūrovo būsena? Ar šią tuštumą pagaliau užpildo "Šventasis"? Kaip parodė filmo pabaiga, kartais žvilgsnis be lūkesčių į užnugaryje paliktą tuštumą gali būti gera nauja pradžia.



NAUJAUSI KOMENTARAI

baisiausias filmas niekam nelinkėčiau į jį eiti

baisiausias filmas niekam nelinkėčiau į jį eiti portretas
Prats prasčiausias filmas kokį teko matyti, gėda, kai sugeba sukurti filma, kuriame nei veiksmo nei dialogo. Baisu tiesiog bevertis išleistas laikas. Nei esmės visiškai nieko. Gėda už jus.

zemaiciui

zemaiciui portretas
sidabriniu gerviu negavo tikriausiai visokie 'gautas iskvietimas', 'kaippavogti zmona', arba panasaus lygio idiotizmai runkeliams

Kamilė

Kamilė portretas
Tik ką grįžau iš filmo: esu sužavėta sąžiningumo ir drąsos rodyti nenupudruotą realybę. Ačiū visai kūrybinei komandai. Kadangi kuo puikiausiai pažįstu tai, kas rodoma, autentiškumas išties pribloškia. Todėl daugiau nei keista skaityti apie neestetišką kūną ir kitą paviršių: žmonės, matykite daugiau, nei rodo tv, beje, filme tapęs tiesiog tobula mūsų apgailėtino gyvaliojimo metafora. Bet kūnai ten gražūs! Man labai patiko pavadinimo ir šventumo stygiaus derinimas. Siūlau mąstantiems ne tik apie kūną - 23 gramus sverianti siela ras ką veikti, nuvesta į ,, Šventąjį. "
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių