Ar norėtumėte gyventi steriliame pasaulyje?

Filmus apie netolimą ateitį dabar matome dažnai. Jų fone gražiai išsiskiria "Siuntėjas", sukurtas pagal JAV rašytojos Lois Lowry knygą.

Paaugliams apie paauglius

Kino premjerose besilankantys žiūrovai seniai pastebėjo, kad pastaruoju metu kino kūrėjai vis dažniau bando įsivaizduoti, koks pasaulis mūsų laukia netolimoje ateityje. Didelę kino auditorijos dalį dabar sudaro paaugliai, tad būtent jiems visų pirma šie filmai yra skiriami. Vadinasi, ir tokių filmų herojai yra šių žiūrovų bendraamžiai. Tad tradicines antiutopijas, skirtas brandiems protams ir išlavintam intelektui, po truputį pakeitė lengvesni tokių kūrinių pakaitalai, skirti paaugliams (amerikiečiai šią auditoriją vadina "young adults").

Suprantama, kad tokiame aukštųjų technologijų pasaulyje paaugliai, kaip dabar madinga sakyti, valdo. Jie puikiai išmano kompiuterinės technikos galimybes, todėl, sėdėdami prie monitorių, atremia kosminių agresorių atakas ("Enderio žaidimas"). Jie kupini jėgų ir jaunatviško entuziazmo, todėl už išlikimą kovoja be jokių skrupulų ("Išlikimo eksperimentas", "Bado žaidynės", "Divergentė").

Baimių sublimacija

Viena pirmųjų šią tendenciją savo kūryboje ėmė plėtoti JAV rašytoja Lois Lowry, kurios "Siuntėją" JAV bibliotekų asociacija 1994 m. pavadino geriausia paaugliams skirta knyga. Kadangi ginčai, kaip šią knygą ekranizuoti, truko gana ilgai, kino žiūrovus gerokai anksčiau pasiekė kur kas primityvesni siužetai, kurių fone "Siuntėjas" atrodo kaip klasika (ši knyga, išleista ir lietuviškai, Amerikoje puikuojasi jaunimui skirtos šiuolaikinės literatūros dešimtuke).

Kai kurie psichologai jaunimui skirtų utopijų bumą aiškina tuo, kad dabar paaugliai mokykloje patiria visokio streso ir siaubo, todėl panašūs kūriniai padeda jiems stabilizuoti pažeistą psichiką ir sublimuoti susikaupusias baimes. Be to, tokie filmai "amortizuoja" mintis apie realias grėsmes (karo pavojų, mirtinus virusus, branduolinės apokalipsės perspektyvą), kurios neigiamai veikia pasąmonę.

"Siuntėjas" nuo kitų paaugliams skirtų antiutopijų skiriasi tuo, kad neapsiriboja tik dar viena stereotipine istorija apie fizinį pranašumą nuožmioje kovoje už išlikimą. Patyrusiam režisieriui Phillipui Noyce'ui kur kas įdomiau pažvelgti į šią situaciją iš ateitį formuojančios praeities perspektyvos.

Puikus naujas pasaulis

Savo tikslo filmo autoriai siekia įvairiais būdais – ir skirtinga dviejų pasaulių stilistika, ir intelektualiomis parafrazėmis (visų pirma su nuorodomis į chrestomatines antiutopijas – Platono "Valstybę" ir Aldouso Huxley romaną "Puikus naujas pasaulis").

Kai kurios "Siuntėjo" scenos atrodo kaip pastarosios knygos teiginių iliustracija: "Ateityje mes visi būsime vienodi... Išaugsime iš buteliukų, kuriuose jau tapsime alfų, betų, gamų ar epsilonų kastų nariais... Jei jausimės prastai, visada po ranka bus keletas somos tablečių: paėmei gramą – šventi visą savaitgalį, du gramai nugramzdins į spalvingą rytietišką sapną... Galiausiai, atėjus laikui skristi dūmu per krematoriumo kaminą, mes neverksime ir žinosime, kad tai įprastas dalykas. Niekas neapgailestaus dėl kažkieno mirties, nes pagaminti kitą, beveik identišką individą bus pernelyg paprasta. Tai – puikus naujas pasaulis."

Tapo pašauktuoju

Tobulame ateities pasaulyje, koks vaizduojamas filme "Siuntėjas", nėra konfliktų, skurdo ar ligų, bet nėra ir emocijų, kurias slopina kasdienė specialių medikamentų dozė. Čia nebūna jokių netikėtumų ir spalvų, viskas sterilu ir išblizginta. Kiekvienas visuomenės narys aiškiai žino savo misiją, kuri jam nurodoma tam tikrais gyvenimo etapais. Šio pasaulio gyventojų sąmonėje pasaulis toks visada ir buvo.

Paauglys Džonas (akt. Brentonas Thwaitesas) nuo pat gimimo buvo pavyzdingas šios visuomenės narys. Tikriausiai todėl jaunuolis, peržengdamas paauglystės slenkstį, paskiriamas būti Prisiminimų surinkėju, nes turi keturias svarbiausias savybes – intelektą, sąžiningumą, drąsą ir sugebėjimą matyti toliau. Nuo šiol Džonas privalo kasdien bendrauti su paslaptinguoju Siuntėju (jį suvaidino Jeffas Bridgesas), kuris gerai žino apie praeitį, kai "visko buvo daugiau ir viskas buvo kitaip".