„Antigonė Sibire“ simboliškai ženklina jubiliejų

Legendinis Kauno valstybinio dramos teatro režisierius Jonas Jurašas sutiktas ovacijomis. Kaip ir jo simbolinio sugrįžimo į teatrą premjera - "Antigonė Sibire".

Simbolių kalba sugrįžo

"Antigonė Sibire" – labai maloni išimtis iš visos lengvo turinio spektaklių plejados apie įvairaus pobūdžio pirmus, antrus ir nežinia kelintus kartus.

Komercinės produkcijos ir kitų lengvai suprantamų, viensluoksnių scenos veikalėlių kontekste J.Jurašo pamėgta metaforų, simbolių kalba atrodo beveik kaip ateivė iš kitos planetos. Tiesa, vyresni žiūrovai paliudytų, kad tai jokia ateivė, o tik gerokai primirštas bičiulis – sovietmečiu Ezopo kalba gelbėjo nors puse lūpų apie visuomenės problemas drįsusius užsiminti menininkus.

Spektaklį sudaro kelios siužetinės linijos: draudimui palaidoti brolį pasipriešinusios antikinės Antigonės (Eglė Mikulionytė), nepalaidoto brolio ieškančios lietuviškos Antrosios Antigonės (Jūratė Onaitytė) ir šiuolaikinio jaunimo, ekspedicijos "Misija Sibiras" dalyvių.

Iš vienos siužeto linijos į kitą pereinama Giedriaus Kuprevičiaus muzika, giesmėmis, kuriose skamba Birutės Pūkelevičiūtės poetinė proza. Spektaklyje pasitelkti ir gyvai kuriami garsai: kastuvėliais, primenančiais tiek Sibiro ledkirčius, tiek įrankį, kuriuo Antigonė bandė užkasti žuvusį brolį, raižant betonines grindis išgaunami garsai kelia galbūt aštriausią įspūdį.

Pastebėjo visuomenės pokyčius

Statydamas spektaklį J.Jurašas teigė bandęs atsakyti į klausimą, ar šiandien teatras dar pajėgus sužadinti kolektyvinę atmintį, surasti joje tai, kas esminga žmogaus savimonei.

"Ar teatrui istorinė atmintis gali būti įkvėpimo šaltinis, ar teatras tebėra pajėgus paversti istorinę ir kultūrinę atmintį esamuoju laiku?" – šį klausimą režisierius, atrodo, uždavė tiek sau, tiek aktoriams ir publikai. Atrodo, kad režisieriui ir aktoriams pavyko. Juolab kad, kaip teigia pastatymo dalyviai, šiam išskirtiniam spektakliui, kuriuo pradedamas jubiliejinis, 90-asis, teatro sezonas, jie susibūrė tarsi viena šeima.

"Spektaklį su aktoriais kūrėme tarsi šeimos rate. Kiekvienas aktorius atėjo su savo asmenine patirtimi, susijusia su šia – rezistencijos, pasipriešinimo, trėmimų – tema", – pastebėjo J.Jurašas.

"Antigonę Sibire" parašė prozininkė, dramaturgė, eseistė, J.Jurašo žmona Aušra Marija Sluckaitė. Sugrįžti prie Sibiro tematikos moterį paskatino jos pastebėti Lietuvos visuomenės pokyčiai. Juos, nors ir nedidelius, menininkų šeima sakosi patirianti kiekvienąkart, kai praleidę daugiau laiko savo namuose JAV, jie sugrįžta į Lietuvą.

"Šiemet pagautas įspūdis – Lietuvoje bunda nauja dvasia, noras atsigręžti į savo istoriją. Ir tai daro jaunoji karta – jie vyksta į Sibirą, lanko vietas, į kurias buvo ištremti jų seneliai, kiti lietuviai. Dabartinis jaunimas – paskutinė karta, galinti prisiliesti prie gyvosios kruvinos Lietuvos pokario istorijos", – ryškiausius šiemečio sugrįžimo įspūdžius prisiminė J.Jurašas.

"Antigonės tema – tai pasipriešinimo kolektyvinei vidutinybei, primestoms normoms tema. Prancūzų dramaturgo Jeano Anouilh‘o interpretuotą antikinį mitą sujungiau su kai kuriais skaudžiais Lietuvos istorijos faktais, jaunimo akcijos "Misija Sibiras" dalyvių dienoraščiais, Birutės Pūkelevičiūtės poetine proza, spektaklyje virtusia giesmėmis. Ši susipinanti medžiaga tampa polifoniniu audiniu, iššūkiu tiek režisieriui, tiek aktoriams", – tikino A.M.Sluckaitė.

Simboliškai ženklina jubiliejų

Po premjerinių spektaklių Ilgojoje salėje ilgai netilo aplodismentai. Buvęs šio teatro režisierius ir vadovas Gytis Padegimas prisipažino, kad "Antigonė Sibire" jį labai pradžiugino: "Labai mažai turime spektaklių, kurie būtų ne pasilinksminimas, ne komercija. Džiaugiuosi, kad J.Jurašas, A.M.Sluckaitė, G.Kuprevičius ir aktoriai tiki tautos atminties žadinimu."

G.Padegimas tikino matęs tikrą spektaklį, simboliškai ženklinantį teatro jubiliejų. "Žiūrint "Antigonę Sibire", matyti, kad aktoriai tiki tuo, ką daro. Tokiu atveju ir žiūrovai tiki tuo, ką mato. Matome puikią Antigonę – E.Mikulionytę, labai įdomų Kreontą – Liubomirą Laucevičių", – tikino režisierius.

"Esu mačiusi bene visus J.Jurašo pastatymus šiame teatre, pažįstu jo režisūrinį braižą. Spektaklis patiko, nors jame ypatingų naujų meninių sprendimų nepastebėjau. Personažai parinkti tiksliai, siužeto sugretinimas – puikus: stipresnieji tebeniekina silpnesniuosius, tironai kaip buvo, taip ir liko, prieš 2,5 tūkst. metų Antigonė ieškojo brolio, kad jį palaidotų, lygiai taip pat lietuvės moterys ieškojo savo sūnų ar brolių, nužudytų Lietuvoje ar žuvusių Sibire", – įspūdžiais po spektaklio dalijosi Virginija. Sibire, į kurį buvo ištremta trejų, su tėvais pragyvenusi septynerius metus, kaunietė prisipažino, kad "Antigonė Sibire" jai sukėlė ir kai kurių skaudžių prisiminimų.

"Bilietą į spektaklį man nupirko mama. Sakė: nueik, pasimokysi Lietuvos istorijos. Jos čia gal ir nelabai daug buvo, bet spektaklis man patiko", – sakė studentas Karolis.