Am­ži­na ki­no kla­si­ka ir nau­ji še­dev­rai ne­pa­liks abejingų

Nors sko­nį fil­mams, pa­na­šiai kaip ir mais­tui, kiek­vie­nas tu­ri in­di­vi­dua­lų ir sa­vi­tą, pa­ren­gė­me są­ra­šą juos­tų, ku­rios su­ža­vi net ir iš­ran­kiau­siuo­sius. Tad iš­si­rin­ki­te tą, ku­rio dar ne­ma­tė­te, pa­to­giai įsi­tai­sy­ki­te ir už­mirš­ki­te ru­de­ni­nį slo­gu­tį su fil­mais, ver­tais me­no kū­ri­nio var­do.

„Džia­ze tik mer­gi­nos“

(1959, rež. Bil­ly Wil­de­ris)

Op­ti­miz­mu ir ne­sens­tan­čiu hu­mo­ru mi­li­jo­nus žiū­ro­vų vi­sa­me pa­sau­ly­je su­ža­vė­jęs ne­spal­vo­to ki­no še­dev­ras – tie­siog pri­va­lo­mų pa­ma­ty­ti są­ra­še. Net ir da­bar­ti­nes ko­me­di­jas sma­giu ir iš­mo­nin­gu sce­na­ri­ju­mi len­kian­tis fil­mas pri­kaus­tys dė­me­sį ir tik­rai pri­vers nu­si­juok­ti, o kur dar meist­riš­ka ak­to­rių vai­dy­ba ir le­gen­di­nės Ma­ri­lyn Mon­roe ža­ve­sys...

„Šiuo­lai­ki­niai žvė­rys“

(2014, rež. Da­mia­nas Szif­ro­nas)

Fil­mas idea­liai pra­skaid­rin­s niū­rų ru­dens va­ka­rą net ir tiems, ku­rie ne­ga­lė­tų pa­va­din­ti sa­vęs ko­me­di­jų ger­bė­jais. Iš še­šių skir­tin­gų neil­gų is­to­ri­jų su­kurp­ta juos­ta ap­žvel­gia tam­siau­sias gy­ve­ni­mo pu­ses – iš­da­vys­tę, nea­py­kan­tą, mir­tį, kerš­tą, ta­čiau pa­tei­kia jas per su nie­kuo ne­su­pai­nio­ja­mo pie­tie­čių hu­mo­ro filt­rą. Jei ver­ti­na­te su­bti­lų, kar­tais net juo­dą ir la­bai ne­pa­to­gų hu­mo­rą, šis fil­mas tik­rai pa­do­va­nos vi­są puokš­tę min­čių bei emo­ci­jų.

„Mo­ters kva­pas“

(1992, rež. Mar­ti­nas Bres­tas)

Ši juos­ta, pa­sa­ko­jan­ti ak­lo ka­ro ve­te­ra­no ir ga­baus moks­lei­vio drau­gys­tę, – him­nas op­ti­miz­mui, gar­bei, džen­tel­me­niš­ku­mui bei tik­ra­jam vy­riš­ku­mui. Vien fak­tas, jog bū­tent už vaid­me­nį šia­me fil­me „Os­ka­ru“ ap­do­va­no­tas bu­vo ta­len­tin­ga­sis Alas Pa­ci­no, ža­da ke­lias neuž­mirš­ta­mas va­lan­das su vie­na ge­riau­sių praė­ju­sio am­žiaus de­šim­to­jo de­šimt­me­čio dra­mų. Dau­gy­bės ki­no kri­ti­kų nuo­mo­ne, per­so­na­žus kū­ręs to­kiuo­se še­dev­ruo­se kaip „Kar­li­to ke­lias“, „Krikš­ta­tė­vis“ ar „Žmo­gus su ran­du“, ge­riau­sią sa­vo gy­ve­ni­mo vaid­me­nį A.Pa­ci­no su­kū­rė bū­tent dra­mo­je „Mo­ters kva­pas“.

„Ame­ri­kie­tiš­kos gro­žy­bės“

(1999, rež. Sa­mas Men­de­sas)

Už­bu­rian­tis fil­mas, ku­ria­me su­si­pi­na meist­riš­ka ak­to­rių vai­dy­ba, ne­nus­pė­ja­mas siu­že­tas, su­bti­lus hu­mo­ras ir ki­toks po­žiū­ris į kas­die­nius da­ly­kus. Ši juos­ta, pa­sa­ko­jan­ti apie vi­du­ti­nio am­žiaus kri­zės ka­muo­ja­mą vy­riš­kį (vaid. Ke­vi­nas Spa­cey) ir jo gy­ve­ni­mo me­ta­mor­fo­zes, su­si­šla­vė net pen­kis „Os­ka­rus“. „Ame­ri­kie­tiš­kos gro­žy­bės“ įti­ki­na, jog nie­ka­da ne­vė­lu įsi­my­lė­ti, at­si­kra­ty­ti to, kas ne­be­tei­kia džiaugs­mo ir iš pra­džių pra­dė­ti gy­ve­ni­mą, bū­tent to­kį, ko­kio vi­sa­da troš­ko­te.