Alpių vaizdai svaigina labiau nei šampanas

Ne visi atostogautojai vasarą renkasi žydrą jūrą, auksaspalvį smėlį ir gaiviuosius kokteilius. Kiti velkasi šiltesnes striukes, aunasi storapadžius batus ir mina purų baltą sniegą. Akinanti Prancūzijos saulė dosni visiems – ne tik besipliuškenantiesiems jūroje, bet ir nardantiems po viršukalnių debesis.

Alpių paveikslas kaskart kitoks

Šamoni. Pirmoji pažintis su Prancūzijos Alpių miesteliu, esančiu Baltajame slėnyje 1042 m virš jūros lygio, prieš atvykstant buvo chrestomatinė: pirmosios žiemos olimpinės žaidynės 1924 m., ilgiausia Europoje 22 km slidinėjimo trasa. Ir skaudžios lietuvių alpinistų netektys, kopiant į išdidųjį Monblaną. Ir ne tik jų – aukščiausia Alpių viršukalnė kasmet pareikalauja aukų.

Atvažiavus mažas jaukus miestelis apgaubė malonia vėsa, kalnų gaiva ir būriais turistų, šmirinėjančių keliomis pagrindinėmis gatvelėmis. Kas keliasdešimt metrų išsidėsčiusios sportinių drabužių ir kalnų inventoriaus garsių vardų parduotuvės – ko gero, paklausiausios. Net ir atvykęs vasarą iš Prancūzijos rivjeros čia rasi visko, ko galėtų prireikti pirmai akistatai su snieguotomis Alpėmis.

Sakoma, kalnų nemyli tik tie, kurie juose nebuvo, – bent sykį pabuvojusieji norės sugrįžti ir vėl. Tuo dar kartą įsitikini, stebėdamas vakarėjančio Šamoni vaizdus.
Kone kas valandą vis kitas peizažas: besileidžiančios saulės ir besikeičiančių debesų nutviekstas miestelis atrodo vis naujai, kol galop sutemus jautiesi, lyg būtum užsiklojęs ne tik antklode, bet ir kalnais – jie visai čia pat.

Per metus – 0,5 mln. lankytojų

Rytą vos pramerkus akis pirmas ritualas – išsiaiškinti, koks oras už lango. Norint pasikelti į kalnus tai itin svarbu. Į Alpes iš Šamoni veža šimtametis tramvajus ir traukinys, o į snieguotas viršukalnes kelia keltuvas.

Sužinoti dienos orų prognozės ir pažvelgti į interneto kameras, fiksuojančias, kas dedasi aukštai kalnuose, pėdiname į keltuvų stotį – čia tokių smalsuolių ne vienas.

Saulė viršuje kaipmat sustato visus į ilgą eilę – sumokėjus už keltuvo bilietą 50 eurų ir palaukus apie pusvalandį, pagaliau kylame aukštikalnių link ir per 20 min. įveikiame 2747 m. Per valandą keltuvai pakelia 600 žmonių, o per metus – kone pusę milijono norinčiųjų pažvelgti Monblanui į akis.

Aplink visur – saulėje spindintis sniegas. Keli laipsniai šalčio. Spengiančią tylą drasko tik susižavėjusių turistų balsai. Giedrią dieną atsiveria pasakiška kalnų panorama, žvilgsniu galima paliesti net Italijos ir Šveicarijos viršukalnes bei dirstelėti į Šamoni iš daugiau kaip pustrečio kilometro aukščio.

Po kojomis – kilometro praraja

Alpių aukštikalnėse yra kelios apžvalgos aikštelės, tarp jų veda laiptai, tuneliai ir tilteliai. Į rekordininkę "Aiguille du Midi", esančią 3842 m aukštyje, kelia liftas. Tai aukščiausia vieta, į kurią gali pasikelti inteligentiško (ne)kopimo entuziastai.

Tolumoje sniege vos įžiūrimi juodi mažyčiai taškeliai – tikrieji alpinistai, lyg skruzdėliukai kopiantys 4810 m Monblano link, – juos pasiseka įžiūrėti tik vaizdą priartinus fotokamera.
Ateityje Šamoni Alpių kalnų mylėtojai, tarsi Didžiajame kanjone Amerikoje, turės puikią galimybę pakaboti stiklinėje kabinoje, pro kurios permatomas grindis tvyros kone kilometro aukščio praraja. Dabar atliekami šios konstrukcijos parengiamieji darbai.

Danguje – kaip ir ant žemės

Ledo tunelyje priverčia nusišypsoti šmaikštus užrašas-priminimas: "Tunelis – ne tualetas." Matyt, kai kam nuo gražių vaizdų ne tik svaigsta galva... Vėliau nuo to kenčia ir turistai, ir ledo tunelį prižiūrintis personalas.

Kad danguje yra taip, kaip ir ant žemės, paliudija ir nuostabus reginys – jaunavedžių pora. Atrodo, vestuvių fotografai prancūzai Alpėse turi savų idėjų.

Baltapūkė jaunoji, laikanti gyvų gėlių puokštę, ir kostiumuotas jaunasis, avintis sportiniais bateliais, spaudžiant kelių laipsnių šaltukui Monblano fone atrodo labai neįprastai ir sukelia turistų plojimų laviną.

Fondiu – pagal kiekvieno skonį

Į keltuvą, nuleidžiantį į Šamoni, reikia suskubti iki 17.30 val. – tai paskutinė galimybė prieš naktį sugrįžti į miestelį. Nors Šamoni turi ir golfo aikštelių, ir naktinių klubų, ir net kazino, vis dėlto pirmiausia derėtų prisėsti ir paragauti sūrio fondiu – įvairų jo meniu rasite kone kiekviename restoranėlyje. Malonumas brangus, bet vertas pagyrų – juk į prancūzišką fondiu pilama net šampano.

Vis dėlto Šamoni labiausiai svaigina ne vynas ar šampanas, o nuostabūs Alpių ir ledynų vaizdai. Miestelio centre stovi skulptūra: garsus alpinistas Jacquesas Balmetas ranka rodo šveicarų fizikui ir geologui Horace'ui Benedictui de Saussure‘ui tiesiai į Monblaną – viršukalnę, kurios neįmanoma nematyti, o pamačius dar sunkiau pamiršti. Kone kiekvienas čia lengvai apsvaigęs nuo kalnų.