400 kilometrų slidėmis atšiaurioje Grenlandijoje

Lygioje vietoje ant akmens kluptelėjo kitas kelionės dalyvis Justas: aštrūs akmenys perpjovė antkelį – apsaugą nuo šalčio ir vėjo, termoapatinius ir kojos kelio odą iki pat menisko.

"Apie 2,5 cm dydžio žaizdą dezinfekavome, užlipdėme ir kelionės pabaigoje ji jau sugijo", – nuramino A.Kuras.

Ledkalnių gamykloje

Didžiausią įspūdį Grenlandijoje, žinoma, paliko gamta. Žavi vienas garsiausių pasaulyje Ilulisato ledinis fiordas, esantis prie tokio pat pavadinimo miestelio, turinčio apie 4 900 gyventojų.

Fiordas driekiasi 40 km nuo Grenlandijos ledynų iki Disko įlankos. Nepaprasto grožio vieta vadinama ir didžiausia pasaulyje ledkalnių gamykla, sukuriančia fantastiškus peizažus.

"Čia ledynas slenka nepaprastu greičiu – 20–30 m per dieną ir lūždamas į fiordą formuoja ledkalnius, – neatsigėrėjo vaizdais Algimantas. – Per metus čia sukrenta apie 20 mlrd. tonų ledo. Tai yra apie 35 tūkst. kub. km ledo! Plaukiojančios ledo masės atrodė kaip milžiniški dangoraižiai. Fiordas vietomis gilesnis nei kilometras, artėjant prie gyvenvietės gylis sumažėja iki 200–300 m."

Dinamiškoje ekspedicijoje keitėsi įspūdingi vaizdai: ledas, sniegas, samanos, akmenys, lūžtantys ledynai, ledkalniai, stačios uolos, slėniai, telkšantį vandenį keitė atšiauri 20 laipsnių temperatūra, todėl vienas komandos narys apšalo skruostus, kitas – ausų spenelius.

Linksmų pojūčių sukėlė ir įrengta stovykla bei nakvynė ant vieno iš ledkalnių, o didelį įspūdį paliko ir plaukimas žvejo valtimi tarp ledkalnių.

"Sraigtasparnis turėjo skristi tik kitą dieną, o vienintelėje kaimelio parduotuvėje sutiktas vietinis žvejys pasiūlė nuplukdyti laiveliu, – 6 m laivelis, kuriame tilpo keliautojai, jų rogės su manta ir vairuotojas, turėjo net 150 AG ir plaukė 40–50 km/val. greičiu. – Ekstremalus ir nuostabus įspūdis, kai plaukėme tarp ledkalnių. Tiesa, sėdintys priekyje kaleno dantimis, nes plaukiant greitai pasidarė šalta, o šokinėjant per bangas, atmušė šonus ir po kelionės skaudėjo raumenis."

Ruonių medžioklės ypatumai

Šunų kinkiniais lietuviai nekeliavo, tačiau matė jais skriejančių vietinių gyventojų inuitų.

Beje, jei garsusis Grenlandijos kinkomųjų šunų veislės keturkojis iškeliauja už 68-osios paralelės, į salos pietus, juolab į kitą šalį, jau negali grįžti atgal.

Ir niekas į šią teritoriją negali atsivežti kitų šunų – taip oficialiu įsakymu saugoma šių šunų veislė šiauriniuose regionuose.

Vienas su šunų kinkiniu pakeliui sutiktas žvejys, atidengęs roges, parodė krūvą pagautų otų.

Pasiūlė penkis otus, tačiau lietuviai pasitenkino viena didele žuvimi.

"Inuitas pinigų neėmė, tačiau jį pavaišinome lietuvišku sūriu", – apie draugiškus mainus kalbėjo A.Kuras.

Inuitai ir grenlandais save laikantys čia gyvenantys danai uždaro būdo, norint su jais susidraugauti reikia ilgai jaukintis, tačiau net ir pravažiuodami sniego motociklu ar šunų kinkiniais visada pasisveikindavo, buvo paslaugūs ir, prireikus, visada padėdavo.

Šioje kelionėje žvejojo ir lietuviai: rites pritvirtino prie slidžių lazdų ir su tokiomis meškerėmis pagavo menkių bei į gražiausiųjų konkursus nepretenduojančių jūrų velnių – iki 20 cm ilgio žuvų didelėmis, nuožmiai atrodančiomis galvomis.

Medžioklėje lietuviai nedalyvavo, tačiau matė ruonius medžiojančius inuitus.