Pavergtas vanduo reikalauja dizaino

Ne visi turi galimybę apsigyventi šalia tyvuliuojančio ežero, nors kasdien matyti ir lytėti vandenį svajoja daugelis. Nuo senų senovės žmonės vandenį paverčia gėrėjimosi objektu, tačiau jis turi būti derinamas prie aplinkos.

Įžvelgia gilią prasmę

Karštą vasaros dieną vien pažvelgus į trykštančią vandens srovę pasijaučia gaiva. Krentančios arba čiurlenančios srovės garsas ramina, tarsi išplauna mintis, nuplukdo į svajonių pasaulį. Prie žemės ir oro prisidedanti vandens stichija teikia pilnatvės jausmą.

Japoniškuose soduose vanduo simbolizuoja nenutrūkstamą laiko tėkmę ir gyvenimo kaitą, todėl čia galima pamatyti įvairaus dydžio tvenkinių, upelių, krioklių, šaltinėlių, šulinukų. Tvenkiniui įrengti, jo vietai ir formai, vandens tekėjimo krypčiai upelyje teikiama ne mažiau dėmesio nei akmenų kompozicijoms.

Japoniško sodo specialistai tvirtina, kad tinkamai parinkta vandens telkinio forma su plastiška kranto linija, įlankomis, pusiasaliais ir salomis leidžia mažame plote sukurti didybės įspūdį.
Upeliai turi būti vingiuotų vagų, netaisyklingais krantais, su slenksčiais ir kaskadomis, be aiškios pradžios, tačiau su visiškai aiškia pabaiga įtekantys į tvenkinį ar krintantys į jį kriokliu. Krintantis vanduo – viena mėgstamiausių japoniško sodo detalių.

Piniginės susitraukė

Ne visi žmonės, puošdami savo aplinką, gilinasi į filosofinę pusę. Kai kas puikiai išsiverčia vien su augalais, akmenimis, mažosios architektūros elementais, tačiau nenuginčijama, kad bet koks vandens elementas aplinką ypač pagyvina.

Aplinkos apželdinimo specialistės Eglės Sunilaitienės pastebėjimu, prieš dešimtmetį galinčiųjų prie savo namų turėti baseinus, fontanus ir krioklius buvo kur kas daugiau nei dabar. Tik vienas kitas naujakurys, pasamdęs specialistus namo aplinkai suprojektuoti, randa papildomų lėšų vandens objektui įrengti.

Yra ir paprastesnė išeitis. Žmonės, pasak E.Sunilaitienės, pasigamina arba nusiperka pastatomus įrenginius, kurie, prijungti prie vandens sistemos ir elektros tinklo, gaivina aplinką bent nedidele vandens čiurkšle, srove ar kaskada.

Neretai savo pačių gamintiems kriokliams, fontanėliams pasirenkamos statinės ar kitos buitinės talpyklos ir tuomet tai nekainuoja tūkstančių litų. Prie tokių įrenginių prijungiamas geriamasis arba laistymo sistemos vanduo. Kai kas, juokėsi E.Sunilaitienė, statinėse geba net lelijas pražydinti.

Krioklys lygumoje nedera

Galvojantiesiems apie dekoratyvinį baseinėlį ar solidų tvenkinį prie namų, reikėtų įvertinti visą supančią aplinką, įskaitant ir pastatus: viskas turi darniai įsilieti į reljefą, aplinką. Kiemo, kartu ir baseino sutvarkymo stilius gali būti natūralus, minimalistinis arba klasikinis. Jis turi atitikti pagrindinio pastato architektūrą.

"Naujų individualių namų kvartaluose, kur kiemai visiškai lygūs, apsėti veja, dažnai galima pamatyti iškilusius vadinamuosius alpinariumus. Jų centre pūpso iš akmenų sukrautas kalnas, nuo jo viršaus bėga krioklys. Man tai atrodo visiškas svetimkūnis", –  kritikos negailėjo kraštovaizdžio dizainerė Gintarė Jablonskienė.

Toks krioklys iš akmenų, pasak jos, dera nebent kalvotoje vietoje, kur akmenys įkomponuoti taip, tarsi juos gamta ten būtų padėjusi, o šaltinis išteka tartum natūraliai. Yra daugybė sprendinių, kurie dera plokščiame kieme.

Pasak G.Jablonskienės, galima kurti įvairias betonines konstrukcijas, apsieinant be riedulių ar įvežtinių akmenų. Pavyzdžiui, gali būti suformuotos kelios baseino talpyklos skirtinguose lygiuose, vanduo iš aukštesnio lygio krenta į žemesnį. Tai teikia ne tik estetinį pasigėrėjimą, bet ir sukuria krioklio garsą.

"Pas mus tiesiog nėra sodo meno tradicijų, dėl to žmonės nelabai žino, kas tinka, kas ne. Vis dėlto žmonės jau daug keliauja ir mato gerų pavyzdžių, pradeda keisti požiūrį", – džiaugėsi dizainerė.

"Net jei vandens telkinys labai mažas, viso labo dekoratyvinis, jis tampa labai svarbiu, sodo dizaino centriniu objektu", – atkreipė dėmesį G.Jablonskienė.

Pigiau – kur yra drėgmės

Dirbtinį vandens telkinį, pasak dizainerės šiais laikais galima sukurti netgi ten, kur paviršinio gruntinio vandens nė su žiburiu nerasi.

"Visur viskas įmanoma, tik tai priklauso ir nuo užmojų bei finansinių galimybių. Dabar technika ir statyba itin išplėtota. Yra tiek įrengimų ir priemonių vandeniui valdyti, kad bet kur sukurtas vandens telkinys gali būti skaidrus ir estetiškas", – patikino pašnekovė. Ji priminė, kad vandens telkinys prie sodybos visais laikais buvo turto, prabangos simbolis.

Žinoma, labiau pasisekė tiems, kurių gruntas turtingas vandens ir tuomet galima pasitelkti jį dirbtiniam kūriniui. Tokiu atveju nebūtina į telkinio dugną kloti specialią plėvelę. Kad vanduo neužsistovėtų, pakanka padaryti nutekėjimą. Lygiai taip pat grožio oazei galima pritaikyti jau esančius natūralius vandens telkinius, sutvarkant, integruojant juos į bendrą kraštovaizdį.
Jei kieme paviršinio gruntinio vandens nėra, suformuotą dirbtinę talpyklą tenka pripildyti vandentiekio vandens.

Kainuoja tūkstančius

Nereikia norėti, kad kartą suformuotas baseinėlis gyvuotų ir džiugintų savaime. "Žmonės jau supranta, kad neužtenka tik išsikasti duobę, įkloti plėvelę, pridėti akmenų. Kad vanduo nepažaliuotų, reikalinga speciali įranga – aeratorius, filtras. Norint išgauti skaidrumą, reikia, kad vanduo būtų judantis", – aiškino specialistė. Tokiame baseinėlyje vanduo juda uždaru ciklu, nereikia jo nuolat pildyti nauju vandeniu.

Tokiu pat principu veikia ir fontanai, kriokliai, tik papildomai vanduo yra arba užkeliamas, kad kristų žemyn, arba iššvirkščiamas pro specialius įrenginius.

G.Jablonskienės skaičiavimu, kokybiškam, techniškai tvarkingam vandens telkiniui, kuriam prižiūrėti nereikės jokių chemikalų, įrengti gali prireikti nuo 2 tūkst. iki 100 tūkst. litų. Dizainerė patikslino, kad ji nekalba apie įvairias pagamintas plastikines dekoratyvinių baseinų talpyklas – baseinėlių pusfabrikačius.

Net ir tie, kurie negali skirti dešimčių tūkstančių litų baseinams, gali rasti išeitį, kaip pagyvinti savo kiemą.

"Galima pasistatyti granito skulptūrą, iš kuris išbėga vanduo. Vienoje sodyboje tam panaudoti teko didelį riedulį. Akmuo buvo pragręžtas, o po juo įrengtas izoliuotas, iš išorės nesimatantis vandens rezervuaras. Tad vanduo imamas iš rezervuaro, siurblys jį užkelia ant akmens, tada jis vėl subėga į tą pačią talpyklą", – trumpai paaiškino G.Jablonskienė.

Įpratę pilti chemikalus

Ji pastebi, kad neretai baseinėlių kūrimu užsiima patys žmonės ir neišvengia klaidų. "Dažnai žmonės kreipiasi sunerimę: "Supyliau visą dėžę chemikalų nuo dumblių, o jie dar labiau pradėjo želti." Belieka jiems patarti įsigyti atitinkamą įrangą, kuri padėtų vandeniui palaikyti judėjimą, gyvybę, kad jis neužrūgtų. Skaidrus vanduo – prabangos dalykas", – šyptelėjo moteris.

Pasak jos, vandens telkinių priežiūros sąnaudos nedidelės. Pirmą kartą prileidus vandens, kasmet keisti jo nereikia. Šiuolaikiniai siurbliai ir kita įranga elektros energijos sunaudoja nedaug. Belieka tik išgraibyti įkritusius lapus, o pilti į juos cheminių medžiagų nereikia. Juolab kad žmonės mėgsta įveisti baseinėliuose žuvis ir  chemikalai joms kenktų.

"Turint įrangą nereikia vis išleisti vandens ir stipria vandens srove plauti kiekvieną akmenį, kaip kad būdavo daroma anksčiau", – patikslino žinovė.

Plaukimo takas – tarp augalų

Siekio prie savo namų plaukioti itin švariame vandenyje augalų specialistai neignoruoja. Lietuvoje dar tik pradedami, o užsienyje jau apie 30 metų kuriami natūralūs lauko baseinai. Tai dirbtiniai lauko vandens telkiniai, skirti maudytis, plaukioti, tačiau į juos nepilama jokių chemikalų. Vanduo juose nekeičiamas, o išgauti vandens švarą padeda įvairūs augalai.

"Kitaip tariant, sukuriama uždara ekologinė sistema. Vanduo juda uždaru ciklu, per tam tikrus smėlio bei augalų filtrus", – dėstė G.Jablonskienė. Lietuvoje ji yra sutvėrusi ne vieną tokį vandens ir augalų kūrinį. Natūraliame baseine plaukimo zona atskirta nuo regeneracijos zonos, kurioje veši įvairūs augalai, kur puošimui naudojami akmenys, skalda.

Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad vandens priežiūros misijai ji pasitelkia vien lietuviškus augalus, jokių importinių. "Pavasarį gali šiek tiek žydėti dumbliai, dėl to baseine subalansuojamas fosfatų ir nitratų santykis. Augalai dumblius suvalgo kaip maistą, po kelių savaičių jie dingsta", – suprantamai stengėsi paaiškinti dizainerė.

Tokius baseinus, pasak jos, labai vertina ekologiją propaguojantys žmonės, taip pat tie, kurie alergiški cheminėms medžiagoms. Toks telkinys labai praverčia norintiesiems čia maudyti mažus vaikus.

Natūralus baseinas turi pranašumų, lyginant su įprastu tvenkiniu ar ežeru. Yra žmonių, kurie negali pakęsti dumblo ir kitų įprastų telkinių ypatybių. Be to, tokį baseiną įrengus prie pat namų, užtikrinamas privatumas, higieniškumas.

Šie natūralūs baseinai neplieskia ryškia mėlyna spalva, kaip įprasta tradiciniams lauko baseinams. Į juos klojama gamtai artimesnės spalvos – juodos, pilkos ar žalsvos spalvos plėvelė. Įrengti natūralų baseiną, G.Jablonskienės teigimu, kainuoja nuo 100 tūkst. litų.

Gaiva, grožis ir didybė

Fontanai kadaise turėjo išskirtinai praktinę funkciją. Švirkšiantis vanduo buvo būdas patiekti geriamąjį, prausimuisi arba kitoms reikmėms skirtą vandenį miestiečiams. Iki XIX a. pab. daugumos fontanų veikimo principas buvo pagrįstas Žemės traukos jėga. Vandens rezervuaras užkeliamas aukščiau nei fontanas, o žemiau atidaryta anga iššvirkščia ploną srovę.
Vėliau fontanai buvo pradėti naudoti ir kaip dekoratyvinis elementas pasižymėjusių žmonių garbei. Romėnų fontanai buvo dekoruoti bronzinėmis arba akmeninėmis gyvūnų ar herojų skulptūromis. Viduramžiais buvo kuriami miniatiūriniai rojaus sodai, kuriuose neapsieita be fontanėlių. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV (1638–1715) sode prie garsiųjų Versalio rūmų užsimanė fontanų, kad pademonstruotų savo galią prieš gamtą.

XIX a. pab. vandentiekis atsirado namuose, fontanams liko estetinė funkcija. Iki šiol miestai ir parkai neįsivaizduojami be kūrinių iš vandens. Kartais pastatomi ir nedideli geriamojo vandens fontanėliai atsigerti. Šiais laikais kuriami ir spalvotai apšviesti, su muzika šokantys fontanai. Šie įrenginiai varžosi aukščiu, dydžiu. Aukščiausias šiuolaikinis fontanas yra Saudo Arabijoje, šio vandens įrenginio srovės aukštis siekia 260 m.

Teigiama, kad fontanai gerina aplinkos oro kokybę jau vien todėl, kad šalia padidėja oro drėgnumas. Drėgmė suriša kietąsias daleles ir dėl to kelių metrų spinduliu apie fontaną oras tampa švaresnis.

Šaltinis: Vikipedija