Karpyti gyvatvores reikia įgūdžių

Šios žalios atitvaros nuo seno plačiai naudojamos gyvenvietėms, sodyboms apželdinti. Gyvatvorės pavadinimas tarsi nurodo paskirtį – ja galima atriboti, apsaugoti, pridengti. Sykiu tai ir gyvas, nuolat kintantis elementas.

Klaipėdos valstybinės kolegijos Kraštotvarkos katedros asistentė

Būtina prižiūrėti reguliariai

Tad gyvatvorei, kaip ir bet kuriam gyvam organizmui, būtina skirti bent dalį savo dėmesio, kad ji tarptų ir džiugintų akį estetiniu vaizdu.

Planuojant gyvatvorę būtina žinoti, kokio aukščio yra pasirinktos rūšies suaugę augalai: iš aukštesnių žemą gyvatvorę suformuoti galima, tačiau iš žemų aukštos – neįmanoma.

Gyvatvorės gali augti laisvai arba būti karpomos. Pirmosios prižiūrimos taip pat, kaip ir tos pačios rūšies pavieniai augalai. Karpomų gyvatvorių priežiūra priklauso nuo augalų savybių ir poreikio aplinkai.

Lėtai augančių medžių ir krūmų gyvatvorės (blizgančiojo ir lenktašakio kaulenių, raugerškių, sedulų, kukmedžio, buksmedžio, spygliuočių augalų) paprastai karpomos 2–3 kartus per sezoną.

Greitai augančių, ypač jaunų augalų (įvairių rūšių gudobelių, kaukazinių slyvų, Zyboldo obelų, karklų, kalninio ir auksuotojo serbentų, pūslenių, ligustrų) – net iki 4–5 kartų, o reprezentacinėje vietoje augančios periodiškai prižiūrimos ir visą vegetacijos laikotarpį.

Gyvatvores būtina karpyti reguliariai, ypač 1–3 auginimo metais.

Kaip išvengti klaidų

Dažna klaida, kai jauni sodinukai pirmą kartą nukerpami aukštai arba trumpinami tik viršūniniai jų ūgliai nenukerpant šoninių.

Nukirpus pastaruosius apatinė gyvatvorės dalis dažnai nuplinka, o viršus būna tankus. Norint to išvengti, nuo pat pasodinimo kiekvieno karpymo metu augalai paliekami 1–2 (3) cm aukštesni ir platesni, negu buvo prieš tai. Pasiekus reikiamą gyvatvorės aukštį karpant palaikoma tik jos forma.

Jeigu gyvatvorės augalai turi dekoratyvius žiedus, pirmasis jos karpymas atliekamas po žydėjimo, jei dekoratyvius vaisius – nebekarpoma po jų užmezgimo.

Pašalinami tik sparčiai augantys, pavieniai ūgliai. Spygliuočių gyvatvorė pirmą kartą kerpama vasaros pradžioje, kai užaugę, bet dar nesumedėję ūgliai.

Tradicinės taisyklingai formuojamos šviesamėgių sumedėjusių augalų (ypač spalvingų lapuočių formų – raudonlapių, geltonlapių, margalapių) gyvatvorės šonai turi būti trapecijos, o paunksnėje galinčių augti augalų (kukmedžių, ligustrų, kaulenių) – ir stačiakampio formos.

Jei gyvatvorės apatinė dalis siauresnė už viršutinę, dėl šviesos trūkumo gana greitai apačia išplinka, tampa nedekoratyvi.

Tik nedaugelis augalų, kaip kukmedis, ligustras, buksmedis, apatinėje dalyje gali būti siauresni ir kartu dekoratyvūs. Dažniausiai iš šių augalų iškarpomos įvairesnių formų gyvatvorės ar net dekoratyvios figūros – daiktai, gyvūnai, žmonės.

Prireiks ir trąšų

Karpant gyvatvorę svarbu parinkti ne tik jos formą, bet ir tinkamą plotį. Žemų gyvatvorių plotis paprastai artimas aukščiui (0,3–0,4 m), vidutinio aukščio gyvatvorių – 0,4–0,7 m, aukštų – ne daugiau kaip 1 m.

Spygliuočių – tujų ir puskiparisių – gyvatvores reikėtų formuoti ne siauresnes nei 40 cm pločio, o eglių – ne siauresnes nei 1 m, nes gali išplikti jų apačia ir šonai.

Daugiau kaip 3 m žaliųjų sienų medžiai, siekiant suformuoti tankų jų paviršių, karpomi dar jauni. Vėliau iš gyvatvorės vidaus iškarpomos sausos šakos, kad augalai geriau vėdintųsi. Tada jie mažiau pažeidžiami grybinių ligų.

Gyvatvorė karpoma išilgai jos, tarp dviejų į žemę įkaltų kuolų, ištempus virvę arba sudėtingesnės formos – pagal specialiai sukonstruotus metalinius karkasus.

Taip pat augalų šakos keletui metų, kol įgauna norimą formą, prie karkaso gali būti pririšamos. Taip suformuojamos plokščiosios žardelinės gyvatvorės.

Po genėjimo, jei augalai jautresni grybinėms ligoms, gyvatvorė nupurškiama fungicidais ir bent kartą pirmoje vasaros pusėje patręšiami azotinėmis, o nuo liepos vidurio – daugiau kalio ir fosforo turinčiomis trąšomis.

Sumedėjusių augalų gyvatvorės pagal aukštį skirstomos į:

* bordiūrines – iki 0,2 m (buksmedis, rūta, japoninė lanksva);

* žemas – 0,2–0,7 m (kalninis serbentas, baltauogė meškytė);

* vidutinio aukščio – 0,7–1,5 m (ligustras, pūslenis, blizgantysis kaulenis, auksuotasis serbentas);

* aukštas – 1,5–3 m (vienapiestė ir grauželinė gudobelės, Ziboldo obelis, paprastoji ir baltoji eglės, trakinis klevas);

* žaliąsias sienas – daugiau kaip 3 m (tuja, bukas, ąžuolas, skroblas, įvairių rūšių liepos).